Klausytis baigiamosios H.Daktaro kalbos susirinko nemažas būrys jo artimųjų ir bičiulių.
„Nelabai moku rašinėlius rašyti, aš ne poetas. Kaip mokėjau, taip parašiau“, – taip savo baigiamąją kalbą pradėjo kalėti iki gyvos galvos nuteistas ir sušvelninti bausmę prašantis H.Daktaras.
Jis tikino, jog liudytojai, kurių parodymais grįsta byla – nepatikimi. Už jam nepalankius parodymus labiausiai kliuvo Vidmantui Gudzinskui, pravarde Guzas ir Rimvydui Žilinskui, Taisonui.
H.Daktaras neigė organizavęs Sigito Čiapo ir Rimanto Ganusausko-Mongolo nužudymus.
„S.Čiapas buvo mano draugas, mūsų santykiai buvo šilti ir neturėjau jokių priežasčių jo žudyti“, – kalbėjo H.Daktaras. Jis priminė, jog tuo metu, kai buvo nužudytas S.Čiapas, jis buvo nelaisvėje. „Aš sėdėjau mirtininkų kameroje su septyniais mirtininkais (nuteistaisiais iki gyvos galvos), mus išvesdavo tik pasivaikščioti į kiemelį, už nugaros surakintomis rankomis“, – kalbėjo H.Daktaras.
R.Žilinskui jis priekaištavo už parodymus apie R.Ganusausko, Mongolo nužudymą. Jis yra papasakojęs, jog R.Ganusauskas buvo nušautas ir užkastas miške, bet jo kūnas nerastas iki šiol. „Nėra jokių įrodymų, tik R.Žilinsko melas. Jis visada buvo melagis“, – priekaištus buvusiam bendražygiui žėrė H.Daktaras.
Apeliacinio teismo jis prašė grąžinti bylą prokuratūrai tirti iš naujo, o kol ji bus tiriamas, jam leisti gyventi laisvėje.
„Klaipėdos teismas mane pripažino baisiu žmogumi, bet aš turiu keturis vaikus ir keturis anūkus. Mano sūnus – verslininkas, valstybei moka mokesčius, dukterys studijuoja. Mano vaikai nepabėgo iš Lietuvos“, – kalbėjo H.Daktaras.
H.Daktaras tikino tapęs nusikaltėlių simboliu ir daugybę kartų nukentėjęs vėl dėl savo pavardės. „Visada buvau garbingas ir teisingas žmogus“, – kalbėjo H.Daktaras.
Baigdamas sakyti kalbą nusikaltėlių vadeiva nebesutramdė ašarų: „jei manęs Dievas paklaustų paskutinio noro, atsakyčiau: noriu numirti laisvėje“.
