Keistas sutapimas – tą pačią savaitę Lietuvos knygynuose, prekybos centruose pasirodė papildytas knygos „Tikroji Daktarų istorija“ leidimas.
Siūlome šio leidimo ištrauką, kurioje galima rasti užuominų, o gal net atsakymų į kai kuriuos visuomenei rūpimus ir iki šiol neatsakytus klausimus.
* * *
Kaip vertinti Daktarų gaujos senbuvių liudijimus, praskleidžiančius vienos didžiausių praėjusio amžiaus mafijos paslapčių skraistę? Ar šioje byloje pateikiami duomenys yra teisingi? Kai kurie ją nuodugniai išstudijavę teisėsaugos specialistai pabrėžė, kad negali būti visiškai tikri dėl kai kurių Kauno grupuotės veikėjų pateikiamų faktų.
Daugeliui tam tikrų minčių kelia tai, kad pasakodami apie praeities nuodėmes šioje byloje Daktarų veteranai nedrįso įvardyti jiems talkinusių valdžios vyrų pavardžių. Faktiškai byloje nėra jokių duomenų ir apie tuomet su vilijampoliečiais glaudžiai bendradarbiavusius Kauno teisėsaugininkus.
Nė žodžiu neužsimenama, kokio dydžio kyšiai ir premijos buvo skiriami tais laikais Kauno banditus globojusiems policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams. Net kai kurie aukšti jėgos struktūrų veteranai man, šių eilučių autoriui, ne kartą neoficialiai užsiminė, kad dar sovietmečiu, milicijos laikais, Daktarų grupuotės veikėjai įvairiausiuose sluoksniuose turėjo nemažai įtakingų užtarėjų.
Kodėl niekam nerūpėjo teismas?
Šiandien galima drąsiai teigti, kad žiniasklaida ignoravo teisiamųjų skaičiumi ir šokiruojamais kaltinimais garsėjantį senosios Daktarų mafijos teismo procesą uostamiestyje nuo pat pirmo teismo posėdžio dienos.
Susirinko tik vietos dienraščių, televizijos stočių ir interneto portalų žurnalistai. Tarp jų nebuvo matyti nė vieno žinomo kriminalinės žurnalistikos atstovo veido, nors jie Daktarų gaujos temą dažnai eskaluodavo tiek spausdintinėje žiniasklaidoje, tiek nemažo žiūrovų dėmesio sulaukiančiose televizijos laidose.
Tokį jų elgesį galima pateisinti. Likus kelioms dienoms iki teismo pradžios Klaipėdoje pasklido kalbų, kad Daktarų grupuotės teismas vyks po devyniais užraktais, todėl žurnalistams nebus leista patekti į teismo pastatą. Galiausiai į salę pateko keturi žurnalistai, tačiau jiems nebuvo leista įsinešti net mobiliųjų telefonų. Tad apie teismo salėje sėdinčių kaltinamųjų fotografavimą ar filmavimą nebuvo nė kalbos.
Pastato koridoriuje prieš teismą ir jam pasibaigus vienas šalia kito buvo išsirikiavę veidus po kaukėmis slepiantys Daktarų bosai – kalėjimo senbuviai.
Tačiau kas šiandien galėtų paneigti, kad būta ir kur kas svaresnių priežasčių, kodėl paskutiniai H.Daktaro teismo procesai nesudomino žiniasklaidos? Lietuva ne vienerius metus (ypač 2009–2012 metais) akylai stebėjo Garliavoje besirutuliojančius įvykius, kurių epicentre buvo mažoji mergaitė. Dėl teisės auginti mažametę aršiai kovėsi jos tėvo Drąsiaus Kedžio artimieji ir tada valstybės akylai saugota motina Laimutė Stankūnaitė.
Kad Garliavos tragedija tapo patikima priedanga H.Daktarui, puikiausiai įrodė ir statistika interneto erdvėje. Reportažai įvairiuose laikraščiuose iš Klaipėdos apygardos teismo sulaukdavo tik keliolikos komentarų, o menkiausia užuomina apie to meto įvykius Klonio gatvėje sukeldavo dešimteriopai didesnį internautų susidomėjimą.
Suimtas D.Kedžio gimtadienio dieną
Atidžiau pažvelgus į Garliavos įvykių priešistorę ir prieš ketverius metus Klaipėdos apygardos teisme prasidėjusį Daktarų gaujos veikėjų teismo procesą nesunkiai galima pastebėti daugybę keistų sutapimų ir svarbių įvykių. Kai kurie faktai leidžia manyti, kad 2009-ųjų spalio 5-osios šūvių, nugriaudėjusių Kaune, aukos buvo savotiška neišvengiamai artėjančio ir aukščiausios bausmės skyrimu galinčio pasibaigti H.Daktaro ir jo sėbrų teismo proceso priedanga.
Atrodo, kad iki šiol aiškios priežasties neturinčiais šūviais norėta, jog žmonių dėmesys būtų nukreiptas nuo kito išskirtinio kriminalinio įvykio. Mat Daktarų gaujos teismą sulaikiusi kvapą visuomenė būtų atidžiai sekusi ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje.
Greičiausiai nemažai žmonių Vilijampolės kiemuose susiformavusios kriminalinės gaujos teismo procesą būtų stebėję taip pat atidžiai, kaip kadaise už žurnalisto Vito Lingio mirties užsakymą nuteisto Vilniaus mafijos krikštatėvio Boriso Dekanidzės bylos nagrinėjimo peripetijas Aukščiausiajame teisme. Tąkart teismo posėdžiai buvo tiesiogiai transliuojami per komercinės televizijos kanalus, išsamūs reportažai buvo pateikiami radijo bangomis ir dienraščiuose.
Po spalio 5-osios šūvių Kaune H.Daktaro ir jo parankinių byla netikėtai buvo perkelta nagrinėti į Klaipėdą ir viską užgožė mažamečio vaiko ašaromis persunktas konfliktas Garliavoje bei paslaptinga D.Kedžio mirtis.
Juk būtent tada D.Kedžio motina Laimutė Kedienė vėl ėmė viešojoje erdvėje kalbėti, kad jos sūnus, kovojęs su pedofilais, greičiausiai buvo nužudytas. Oficiali Generalinės prokuratūros pateikta versija skelbia, kad garliaviškis mirė girtas užspringęs skrandžio turiniu, kuriame aptikta mirtinai pavojingo kokteilio – raminamųjų ir alkoholio.
Gal iš tikrųjų D.Kedys buvo nužudytas profesionalių samdomų žudikų iš nusikalstamų struktūrų?
Šiandien, ko gero, nedaugelis prisimena, kad pasistiprinti į avienos patiekalų restoraną nedideliame Bulgarijos miestelyje Kraneve su keliais vyrais iš Kauno atvykusį H.Daktarą netrukus suėmė kaukėti specialiųjų tarnybų pareigūnai. Visa tai nutiko 2009 metų rugsėjo 4-osios (dar viena detalė, – 1972 m. rugsėjo 4-ąją gimė D.Kedys, – red. past.) popietę, t. y. likus lygiai mėnesiui ir vienai dienai iki spalio 5-osios įvykių vadinamojoje Kauno žudynių byloje.
Henytė ėmė šlietis prie jaunosios kartos?
Įdomu, kad pirmas D.Kedžio pareiškimas, suraitytas tarsi nematomos rankos, Kauno Panemunės policijos komisariate atsidūrė 2008-ųjų gruodžio 19-ąją, kai Policijos departamento pareigūnai pakaunės vilose ėmė griebti Daktarų šulus.
Ar tikrai sutapimas, kad tą dieną, kai Daktarų šeimai priklausančiame Užliedžių dvare pasigirdo šūviai bei sprogimai ir paslaptingai paskubomis iš Kauno pabėgo H.Daktaras, aršiu charakteriu kriminalinio pasaulio sluoksniuose garsėjęs D.Kedys nunešė į Panemunės komisariatą pareiškimą ir įteikė jį viršininkui Egidijui Kuckailiui?
Būtent šiame pareiškime pirmąsyk užsiminta, kad L.Stankūnaitės tėvų bute neva tvirkinama jo mažametė dukra.
Po šio įvykio Panemunės policijos komisariate neįtikėtinos skubos tvarka ėmė suktis X scenarijus. Vėliau šis scenarijus įgavo ir vizualinį pobūdį – improvizuotoje studijoje Klonio gatvėje prasidėjo garsiosios tūkstančius, o gal net milijonus žiūrovų pasiekusios vaizdajuostės, kurioje mažametė pateikia šiurpių liudijimų apie Kauno pedofilų klano ištvirkavimus, filmavimas.
Ketverių metų mergaitės liudijimai tapo akstinu kraupiai paslaptingų mirčių grandinei. Juk remiantis mergaitės liudijimais įvykdyta mirties bausmė garsiam Kauno teisėjui Jonui Furmanavičiui (būtent jis H.Daktaro sūnui Enrikui Daktarui paskelbė teismo nuosprendį padirbtų dolerių ir narkotikų kontrabandos byloje) ir mažylės tetai Violetai Naruševičienei.
Tarp gerai informuotų šaltinių organizuotų gaujų pasaulyje kalbama, kad H.Daktaras prieš pabėgdamas ėmė šlietis prie Agurkinių. Tačiau nesėkmingai – buvo atstumtas. Praėjus keliems mėnesiams vienas anų dienų Kauno bosų Klaipėdoje buvo gerokai aptalžytas D.Kedžio.
Nepaaiškinama nusikaltėlių trauka
Operatyvinių tarnybų aplinkoje sklando informacija, kad specifinėje aplinkoje pastebėtas ir įtariamu D.Kedžio bendrininku Kauno žudynėse laikomas praeityje garsus kultūrizmo profesionalas Raimundas Ivanauskas.
Buvo metas, kai į Kauno centre įsikūrusį sporto klubą „Olimpas“ dažnai prabangiais automobiliais atvažiuodavo įvairiausių, kai kada net tarpusavyje aršiai konkuruojančių organizuotų gaujų nariai ir jų lyderiai. Būtent šiame sporto klube iki kruvinųjų spalio 5-osios įvykių D.Kedį neretai treniravęs R.Ivanauskas.
Paties D.Kedžio artimuosius jau nuo senų laikų persekioja Kauno organizuotų gaujų šešėlis.
Kaip rašė žurnalistas Artūras Jančys, 1997 metų spalio pabaigoje prie daugiabučio Partizanų gatvėje buvo nušautas pirmose Klonio gatvės gretose stovėjusios ir mitinguose prieš pedofiliją su margaspalviais plakatais uoliai kovojusios D.Kedžio pusseserės Auksės Ibenskienės sugyventinis boksininkas Gintautas Bakanauskas, pravarde Bakanas.
Jis buvo siejamas su skandalingai žlugusio milijonus iš indėlininkų išviliojusio Kauno komercinio banko „Sekundė“ šešėliniu vadovu Saturnu Dubininku-Satu. Vėliau Bakanas buvo prisišliejęs prie Kauno Daškinių lyderio, taip pat nušauto Remigijaus Daškevičiaus-Daškės, kompanionų. Jis artimai draugavo su vėlesniais metais suklestėjusios Agurkinių gaujos vyrais.
Pasiturinčių Kauno verslininkų reketo klestėjimo metais Bakanas buvo laikomas torpeda – paprašytas įtakingų bičiulių nevengdavo nuvažiuoti pašiurpinti miesto turtingųjų. Bakano žmogžudystės dieną buvo sužeistas ir jo draugas, ilgamečio Kauno tardytojo sūnus Robertas Remeika, bandęs vytis žudikus.
R.Remeika, svarbus liudytojas Bakano mirties byloje, paslaptingai žuvo Rusijoje 1998 metų liepos 4 dieną.
Bakanas buvo palaidotas Seniavos kapinėse šalia jaunesniojo brolio Dariaus, žuvusio nuo dūrio peiliu 1993-iaisiais. Bakano brolį nužudė ilgus metus slapstęsis, tačiau 2014-ųjų vasaros pabaigoje Rusijoje sulaikytas garsiausias Lietuvos samdomas žudikas Romas Zamolskis.
Prieš keletą metų Kauno prokurorai paskelbė aptikę Bakano žudiko pėdsaką Kaliningrade, tačiau šis nusikaltimas taip pat neištirtas, nes pagrindinis įtariamasis yra dar vienas paslaptingai miręs asmuo.
