Už sukčiavimą stambiu mąstu bei Lietuvos Petankės federacijai priklausiusių milijoninių lėšų iššvaistymą jam skirta 3 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo bausmė.
Jos vykdymą šeimą sukūrusiam ir pirmąkart teisiamam kauniečiui nuspręsta atidėti 3 metams. Per šį laiką be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos žinios R.Reklaitis negalės keisti gyvenamosios vietos.
Praeityje garsus verslininkas įpareigotas grąžinti beveik 700 tūkst. eurų, kuriuos pasisavino. Šiai sumai areštuotas jo turtas. Deja, tikėtis, kad R.Reklaitis įspūdingą sumą sumokės – beviltiška. Lrytas.lt žiniomis, savo vardu jis senokai neturi jokio turto.
Vadovu tapo politikas
Bankrutavusios reklamos paslaugų įmonės „Rodiklis“ vadovas bei akcininkas kaltintas tuo, kad 2006–2008 metais per įkurtą Lietuvos petankės federaciją plovė savo įmonių pinigus.
Ši schema nebuvo sudėtinga: R.Reklaitis per statytinius įkūrė egzotiškos ir tuomet beveik sporto šaka laikytos Petankės federaciją.
Jos prezidento postas patikėtas buvusiam Birštono politikui, keletą partijų pakeitusiam Aleksandrui Gorinui.
Dar du R.Reklaičio pavaldiniai – Ūdrys Staselka ir Kristina Chemaly – tapo federacijos prezidiumo nariais.
Paramos gavėjo statusą turėjusios federacijos sąskaitą netrukus pasiekė šimtatūkstantinės su R.Reklaičiu siejamų įmonių lėšos.
Šie pinigai vėliau būdavo išmokami kaip prizai už sportinius laimėjimus.
Prizai – įspūdingos sumos
„Daugiausia šiai federacijai aukojo su pačiu R.Reklaičiu ir jo verslu susijusios įmonės. Buvo sukurta schema, kaip išplauti pinigus, juos legalizuoti ir valstybei nemokėti mokesčių“, – teigė bylą tyrę Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai.
Vienam žaidėjui būdavo išmokama nuo 20 tūkst. iki 150 tūkst. litų.
2008 metų vasarą vykusiame tarptautiniame turnyre keturiems „Rodiklio“ komandos nariams atseikėta 600 tūkst. litų – po 150 tūkst. litų kiekvienam.
FNTT iš viso užfiksavo devynis milžiniškų sumų išmokėjimo epizodus. Šiais pinigais petankės asams džiaugtis neteko – juos pasiimdavo R.Reklaitis.
Varžovus pagerbdavo kukliai
Formaliai LPF vadovavęs jos prezidentas ir direktorius A.Gorinas teisme neslėpė pats sprendimų nepriiminėjęs, o tik vykdęs R.Reklaičio nurodymus.
Buvusio prezidento neglumino ir tai, kad pasirašydavo įsakymus nugalėtojams išmokėti dešimtis ir net šimtus tūkstančių litų.
„Pradėjau klausinėti, kokios čia premijos skiriamos. R.Reklaitis man atsakė, jog Lietuvos įstatymai to daryti nedraudžia“, – apklausiamas teisme liudijo A.Gorinas.
Liudytojas tikino norėjęs Lietuvoje populiarinti naują sporto šaką ir tapo aferą sumaniusio R.Reklaičio statytiniu. Birštone gyvenantis „prezidentas“ kartą per mėnesį atvykdavo į Kauną, kur R.Reklaitis jam duodavo pasirašyti pluoštą popierių.
Tai būdavo atgaline data parengti LPF prezidiumo, kurį sudarė A.Gorinas ir dar du statytiniai, sprendimai, taip pat finansiniai dokumentai, patvarkymai dėl šimtatūkstantinių prizų skyrimo.
„Mano vaidmuo buvo po varžybų pasveikinti nugalėtojus ir įteikti medalius ar dovanėles. Federacijos banko sąskaitas ir visus finansinius reikalus tvarkė R.Reklaitis, jis taip pat turėjo ir antspaudą“, – sakė A.Gorinas.
Tyrimo metu nustatyta, jog petankės turnyrą laimėjus komandai, kurioje žaidė R.Reklaitis su draugais, buvo klastojami ir atgaline data pasirašomi įsakymai nugalėtojams skirti solidžias premijas.
Jeigu pergalę išplėšdavo kokia nors kita komanda, jai atitekdavo tik kuklios taurės ir diplomai.
Liudijo prieš vadovą
R.Reklaičiui itin nepalankūs buvo kelių jo įmonių bei LPF buhalterės Jolitos Poželienės liudijimas.
Moteris teisme pareiškė, kad A.Gorinas buvo tik formalus federacijos prezidentas, o viskam vadovavo R.Reklaitis. Buhalterė pripažino atbuline data ruošusi federacijos prezidiumo dokumentus, teisinosi tik vykdžiusi boso nurodymus.
„Man buvo liepiama sutvarkyti dokumentus – aš juos ir tvarkiau. Prizams skiriamos sumos atrodė nelogiškos, tačiau Lietuvos įstatymai to daryti nedraudė“, – teisme kalbėjo J.Poželienė.
Buhalterė pasakojo iš anksto nežinodavusi apie federacijos gaunamą paramą iš R.Reklaičio valdomų įmonių: „Kai tik ateidavo pavedimai, man paskambindavo R.Reklaitis ir liepdavo juos išmokėti kaip prizus. Pinigai dažniausiai būdavo pervedami Linui Budrikui ir R.Reklaičiui.“
Aklai boso nurodymus vykdžiusi finansininkė prisiminė pastebėjusi, kaip R.Reklaitis iš federacijos sąskaitos savindavosi lėšas, tačiau nepateikdavo jokių tai pateisinančių dokumentų.
„Negaliu teigti šimtu procentų, tačiau manau, kad R.Reklaitis turėjo mokėjimo kortelę, kuria buvo galima iš federacijos sąskaitos paimti pinigus“, – spėjo J.Poželienė.
Lindo į svetimas sąskaitas?
Sukurtoje finansinių machinacijų schemoje aktyviai dalyvavęs artimas R.Reklaičio bičiulis ir kolega L.Budrikas teisme davė pribloškiančius parodymus.
„Nebuvo čia jokių prizų, žmonės tik pasirašydavo. Pats esu pasirašęs kasos išlaidų orderį, kiek pamenu, didžiausias prizas buvo 150 tūkst. litų“, – sakė L.Budrikas.
Dešiniąja R.Reklaičio ranka anksčiau vadintas L.Budrikas teismui pareiškė, kad aferos sumanytojas sugebėdavo pinigus pasiimti iš tuo metu dar veikusiame Ūkio banke buvusios jo asmeninės sąskaitos.
Teismui pasiteiravus, ar įmanoma be sąskaitos savininko dalyvavimo banke paimti pinigus, L.Budrikas sakė, esą viską lėmė puikūs R.Reklaičio santykiai su tuomečiais Ūkio banko vadovais Edita Karpavičiene bei Gintaru Ugianskiu.
„R.Reklaitis, prieš vykdamas į banką, sakydavo, kad į mano sąskaitą pervedė pinigus ir važiuoja jų pasiimti grynaisiais. Banko darbuotojai žinojo, jog viskas vyksta su mano žinia. Tam neprieštaravau, nes „Rodiklis“ buvo mano darbdavys – reikėjo išlaikyti šeimą“, – pasakojo liudytojas.
Aktyviai šiose aferose dalyvavęs L.Budrikas ikiteisminio tyrimo metu pats vos netapo įtariamuoju. Jis buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas.
Teisme jis dievagojosi padėjęs R.Reklaičiui išgryninti milijonines lėšas, nes buvo susaistytas finansiniais įsipareigojimais. Kaunietis bankui užstatė butą, paėmė 145 tūkst. litų paskolą ir pinigus paskolino tuomečiam bičiuliui bei kolegai R.Reklaičiui.
„Jokios sutarties mes nebuvome pasirašę, viskas rėmėsi pasitikėjimu. Žlungant „Rodikliui“, visų pinigų taip ir neatgavau, dalį paskolos teko dengti savo lėšomis“, – sakė L.Budrikas.
Aklai tikėjo viršininku
Beveik dešimties metų senumo įvykius teisme teko prisiminti ir tuometei „Rodiklio“ darbuotojai, Petankės federacijoje prezidiumo narės bei generalinės sekretorės pareigas ėjusiai K.Chemaly.
Moteris neslėpė – tapti statytine federacijoje pasiūlė jos darbdavys R.Reklaitis.
„Bendrovė „Rodiklis“ buvo pirmoji normali mano darbovietė. Generalinį direktorių R.Reklaitį labai gerbiau, tikėjau viskuo, ką jis sakė. Jis mane pasikviesdavo, pateikdavo dokumentus, kuriuos turėjau pasirašyti. Patvirtindavau prezidiumo posėdžiuose priimtus sprendimus, nors iš tiesų nebuvo jokių posėdžių“, – sakė K.Chemaly.
Liudytoja pripažino iš tiesų organizavusi petankės turnyrus, rūpinosi aikštynų paruošimu, diplomais bei taurėmis. Už šį darbą gaudavusi vos 800 litų per mėnesį.
Iš pradžių nesidomėjusi, kodėl pasirašo po fiktyviais įsakymais R.Reklaičiui ir jo komandos draugams už iškovotas pergales skirti milžiniškus prizus, vėliau kaunietė pradėjo bijoti.
Baimei būta pagrindo: pavaduodama federacijos buhalterę, kaunietė savo parašu tvirtindavo finansinius dokumentus, kuriuos jai pateikdavo dabar teisiamųjų suole atsidūręs verslininkas.
„Tikrai nemaniau, kad tokioje nekaltoje federacijoje gali būti kas nors blogo. Po kiek laiko supratau, kad per ją plaunami pinigai. Juos pasisavina arba netinkamoms reikmėms panaudoja R.Reklaitis. Aš bijojau“, – sakė K.Chemaly.
