„Prieš 26 metus šioje tribūnoje buvau paskirtas KGB pirmininku“, – taip į Vilniaus apygardos teismo (VAT) teisėjų kolegiją kreipėsi buvęs Lietuvos SSR KGB pirmininkas Romualdas Marcinkus.
Bet vadovavo R.Marcinkus neilgai – prieš tragiškus Sausio 13-osios įvykius buvo iškviestas į Maskvą ir į šį postą nebegrįžo.
Iš kabineto išvijo kulka
Tuometis R.Marcinkaus pavaduotojas Anzelmas Armonas vakar teisme pasakojo, kad jo viršininkas 1991 metų pradžioje kritiškai vertino sovietų veiksmus Lietuvoje, o Sausio 13-osios išvakarėse susikivirčijo su Sovietų Sąjungos KGB vadovu Vladimiru Kriučkovu.
Gavęs nurodymą skubiai vykti į Maskvą R.Marcinkus pasikvietęs A.Armoną ir pranešęs, kad gali kilti neramumų, po to pridūręs: „Mes šitoje akcijoje nedalyvaujame.“
1991 metų sausio 13-osios naktį A.Armonas liko sėdėti savo kabinete. Jis nusiuntė keletą darbuotojų prie Vilniaus televizijos bokšto, o pats įvykius stebėjo per televiziją.
Kai į pareigūno kabineto langą iš Lukiškių aikštės pusės pataikė kulka ir pramušė stiklą, jis persikėlė į R.Marcinkaus kabinetą. Kas šaudė į KGB pastato langus, taip ir liko nenustatyta.
„Tada tai atrodė tokia smulkmena, kad mes šio įvykio nesiaiškinome. Gatvėse buvo daug ginkluotų žmonių“, – pasakojo A.Armonas.
M.Gorbačiovo žodžių negirdėjo
A.Armonui bebūnant R.Marcinkaus kabinete, iš Maskvos tarnybiniu telefonu paskambino V.Kriučkovas ir domėjosi įvykiais Vilniuje.
Lietuvis jam papasakojo, ką matė per televiziją ir ką pranešė prie Televizijos bokšto nusiųsti žvalgai.
Į Vilnių skambinęs SSRS KGB vadovas jau žinojo, jog vienas specialiojo būrio „Alfa“ karininkų buvo nušautas „lįsdamas į televizijos pastatą“.
A.Armono atsiprašęs V.Kriučkovas paprašė truputį palaukti ir paskambino Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. Jie kalbėjosi apie 20 minučių.
V.Kriučkovas nebuvo padėjęs ragelio, todėl A.Armonas girdėjo jo žodžius: „Aš negirdėjau tik M.Gorbačiovo atsakymų. Tai buvo geležinė uždanga.“
A.Armonas įsitikinęs, kad KGB vadovas su M.Gorbačiovu aptarė visus veiksmus ir gavo konkrečius nurodymus: „Esu tuo šimtu procentų įsitikinęs. Jei ši akcija buvo padaryta su M.Gorbačiovo ir V.Kriučkovo žinia, jos sustabdyti negalėjo niekas kitas, tik jie patys.“
Išgėrė butelį konjako
1991 metų sausio 13-osios naktį pastate, kuriame vakar VAT apklausė liudytojus, praleido ir vieno KGB skyriaus vadovas Vytautas Šiaulys.
Kruvinų įvykių išvakarėse KGB rūmuose buvę du karininkai V.Šiaulio paprašė atnešti butelį konjako. Jį išgėrę kagėbistai išgirdo, jog į Maskvą besiruošiantis R.Marcinkus ieško savo darbuotojų.
V.Šiaulys buvęs blaiviausias, todėl gavo nurodymą radijo ryšiu bendrauti su mieste esančiais ekipažais. Jam buvo pranešta, kad prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato, Televizijos bokšto ir prie Aukščiausiosios Tarybos budi po du ekipažus. Kiekviename jų buvo po du žmones.
Vakar V.Šiaulys tikino pats jų ten nesiuntęs, todėl ir nežinojęs, kokias užduotis jie turi atlikti.
Šis pareigūnas nemokėjęs naudotis ir radijo ryšio stotimi, todėl į pagalbą teko kviestis technikus.
Prie Televizijos bokšto budėjęs ekipažas V.Šiauliui pranešė, kad ten šaudoma, o kulkos į juos lekia iš visų pusių. Kagėbistas jiems liepė slėptis ir toliau patraukti automobilius.
Po nakties prašė degtinės
Su KGB rūmuose budėjusiu karininku buvo susisiekę ir grupės „Alfa“ atstovai. Paskutinis jų pranešimas buvo apie sovietų karį, nušautą prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato.
V.Šiaulys iš balso atpažino tai pranešusį pareigūną, vardu Olegas, nes karių stovyklavietėje prie Skaisčio ežero (Trakų r.) jį buvo apipylęs sriuba. Olegas dar paprašė rytą atvežti alkoholio. Šis prašymas buvo įvykdytas.
Vakar teisme paaiškėjo, kad Sovietų Sąjungos KGB priklausiusios „Alfa“ grupės kariai prie Skaisčio ežero įsikūrė likus porai mėnesių iki tragiškų Sausio 13-osios įvykių.
Vežti sovietų smogikams portfelį, prikimštą dešrų ir kitokių maisto produktų, yra tekę ir aukštam Lietuvos KGB pareigūnui Viačeslavui Bukauskui. Jis prisiminė, jog dar pieš susirėmimus Vilniuje vienas „Alfa“ karys žuvo avarijoje.
Vadovavo sunkus ligonis?
Po Sausio 13-osios iš Maskvos grįžęs R.Marcinkus atsistatydino. Ką jis veikė tuometėje Sovietų Sąjungos sostinėje, Lietuvos pareigūnai nieko nežinojo, o tenykščiai KGB atstovai trumpai atsakydavo, jog generolas staiga susirgo.
Šiam pareigūnui atsistatydinus, vadovauti KGB Lietuvos padaliniui buvo paskirtas Stanislavas Caplinas, nors jo sveikatos būklė pavaldiniams tikrai kėlė įtarimų.
A.Armonas pasakojo, jog S.Caplinui Maskvoje buvo atlikta sudėtinga galvos operacija, po kurios jis buvo neveiksnus: „Žmogus vargo. Jis pasirašydavo dokumentus, bet daugiausia už jį namuose dirbo žmona.“
A.Armonas netrukus tapo paskutiniu Lietuvos KGB vadovu ir teigė iš Lietuvos į kitas šalis išsiuntęs nemažai radikaliai prieš Lietuvos nepriklausomybę nusiteikusių savo darbuotojų.
Privertė išvykti į Rusiją
1991 metų rugpjūtį, iš karto po Sovietų Sąjungoje įvykusio pučo, iš Lietuvos buvo išsiųstas ir S.Caplinas.
Po trejų metų šis veikėjas buvo rastas nušautas, bet Lietuvos generalinės prokuratūros tardytojai jį dar spėjo apklausti Maskvoje.
S.Caplinas teigė iš Lietuvos išvykęs tuomečio vicepremjero Zigmo Vaišvilos reikalavimu. Į savo kabinetą jį pasikvietęs Z.Vaišvila pareiškė turintis žinių, kad per pučą jis palaikė perversmininkus.
S.Caplinas aiškino, jog tai netiesa, bet paklusęs nurodymui išvykti.
„Supratau, jog tokiu žingsniu buvo siekiama, kad Lietuvos KGB liktų be vadovų“, – prokurorams yra sakęs generolas.
Buvo suradę statytinį
S.Caplinas yra pasakojęs, kad visi nurodymai iš Maskvos juos pasiekdavo šifruotomis telegramomis.
Jo teigimu, Lietuvos KGB vadovybė neskubėjo reaguoti į nurodymus įvesti nepaprastąją padėtį ir per Sausio 13-osios įvykius Vilniuje nieko neteisėta nedarė.
Prieš pat Sausio 13-ąją KGB rūmuose įsikūrę generolai gavo informacijos, kad Lietuvoje planuojama įvesti Sovietų Sąjungos prezidentinį valdymą.
Tam buvo numatytas ir kandidatas. Sausio 10-ąją šifruota telegrama iš Mozambiko į Maskvą buvo iškviestas buvęs Lietuvos SSR vyriausybės vadovas Vytautas Sakalauskas.
KGB vadovas V.Kriučkovas jį įkalbinėjo vykti į Lietuvą dirbti, bet V.Sakalauskas atsisakė.
