„Jau prisisėdėjau ir esu pasmerktas sėdėti visą gyvenimą“, – replikavo
H.Daktaras, pravarde Henytė.
Savo baigiamąją kalbą H.Daktaras baigė suklupęs ant kelių ir pro ašaras
sunkiai tardamas žodžius.
Kalėti iki gyvos galvos nuteistas Kauno nusikaltėlių autoritetas
Aukščiausiojo Teismo prašo visiško išteisinimo.
H.Daktaras kalbą pradėjo ramiai, neigdamas kaltinimus dėl Vladimiro
Seneckio, pravarde Turistas, ir Rimanto Ganuskausko, pravarde Mongolas,
nužudymo.
Jis prisiminė, kad beveik prieš 20 metų V.Seneckį iš Kaune esančio
restorano „Vilija“ kiemo nepažįstami žmonės išsivežė į Rusiją. Henytė
teigė neseniai gavęs nepažįstamo žmogaus laišką, kuriame nurodyta, kad
V.Seneckis gyvena Anglijoje. Nuteistasis priminė, kad ten gyvena ir
Turisto žmona.
„Romas Zamolskis buvo ieškomas 11 metų, o kas ieškojo R.Ganusausko,
Mongolo ir V.Seneckio?“ Jis priminė, kad nagrinėjant bylą Apeliaciniame
teisme buvo atsiradę liudytojų, kurie matė Mongolą gyvą.
H.Daktaras negailėjo aštrių žodžių prieš jį parodymus davusiam Rimvydui
Žilinskui. Jis yra pasakojęs, kad H.Daktaras nušovė Mongolą.
„R.Žilinskas yra piktybinis ir neatleidžia tiems, kas jį
įžeidė“, – tikino H.Daktaras.
Daktarų grupuotės bylą tyręs prokuroras Zdislavas Tuliševskis įsitikinęs,
kad H.Daktaras pagrįstai nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau
siekia, kad jis būtų pripažintas kaltu ir dėl verslininko Sigito Čiapo
bei jo vairuotojo Vinco Varno nužudymo.
Koncerno „Agora“ prezidento S.Čiapo automobilis, kurį vairavo V.Varnas,
buvo apšaudytas 1996 metų balandžio 5-osios rytą Kaune, Sargėnuose.
S.Čiapas žuvo iškart, o V.Varnas po kiek laiko mirė ligoninėje. Kartu
vykusi verslininko žmona buvo sužeista.
Kaltinimai dėl šių žmogžudysčių buvo pateikti H.Daktarui ir jo
bendrininkams, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas Henytę dėl šio
nusikaltimo išteisino, nes tuo metu jis buvo suimtas ir, kaip teigiama,
organizuoti žmogžudystės negalėjo.
H.Daktaras aiškino niekaip negalėjęs duoti nurodymo nužudyti S.Čiapą:
„Jei prokuroras būtų uždarytas į mirtininkų kamerą, kažin ar jis
sugebėtų perduoti kam nors raštelį. Greičiau pats nusižudytų. Man irgi
buvo depresija. Sėdėti mirtininkų kameroje – ne juokas“, – kalbėjo
H.Daktaras.
„Negarbingi žurnalistai mane padarė monstru, o prokuroras – mafiozu“,
pareiškė H.Daktaras.
Baigiant kalbą, jo balsas pradėjo drebėti: „Prašau atsižvelgti į mano
amžių. Aš kalėjime praleidau 25 metus už būtus ir nebūtus nusikaltimus.
Kalėjimo administracija mane vadina politiniu kaliniu. Aš turiu
žmoną ir keturis anūkus, ką aš blogo padariau?
Didžiai gerbiamas teisme, jūs esate paskutinė mano viltis“, – ištaręs
šiuos žodžius, H.Daktaras puolė ant kelių.
Savo nuoskaudas Aukščiausiajame Teisme išliejo ir H.Daktaro žmona Ramutė
Daktarienė.
Ji pasakojo, kad 2008 metais jų namas buvo apšaudytas iš granatsvaidžio,
tačiau teisėsaugos pareigūnai ikiteisminį tyrimą pradėjo ne dėl
pasikėsinimo, o tik dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Nesaugiai pasijutęs
H.Daktaras tuomet išvyko į Bulgariją.
R.Daktarienė prisiminė, kaip prasidėjo jo paieška. Moters automobilį,
kuriuo ji mažametę dukterį vežė į vaikų darželį, sustabdė Policijos
departamento pareigūnai. Du jų įsėdo į automobilį ir liepė važiuoti
atgal namo.
Grįžusi namo, ji pamatė, kad namas jau apsuptas gausybės pareigūnų.
Moteris teigė, jog į Bulgariją išvykdamas H.Daktaras nesislėpė nuo
teisėsaugos. Tuo metu jis nebuvo iškviestas į jokią apklausą.
„Kodėl jis buvo pargabentas prezidento lėktuvu, jame kankinamas –
rankos ir kojos buvo surakintos grandinėmis, burna ir akys užklijuotos
lipnia juosta. Kodėl jis Lukiškių kalėjimo kameroje buvo kankinamas
šaltyje ir vienatvėje?“ – kalbėjo H.Daktaro žmona.
Ji gynė savo vyrą ir teigė, kad jis nėra blogas žmogus: „Neatsiliepė nė
vienas Lietuvos pilietis, kuris būtų nukentėjęs nuo H.Daktaro. Jis buvo
verslininkas, turėjo savo įmonę, sumokėjo valstybei šimtatūkstantinius
mokesčius ir kūrė darbo vietas.“
R.Daktarienė prisiminė, kaip Užliedžių gyventojai buvo surinkę parašus,
kad jis būtų lygtinai paleistas į laisvę. „H.Daktaras blogas tik
prokurorams, kitiems, kurie jį yra matę ir pažįsta, Henrikas – geras
žmogus“, – baigė kalbą H.Daktaro sutuoktinė.
Prokuroras Z.Tulševskis atkreipė teisėjų kolegijos dėmesį į tai, kad
skirdamas bausmę teismas atsižvelgia ne tik į padarytus nusikaltimus, jų
pasekmes, bet ir nusikaltėlių elgesį po jų.
„Po nusikaltimų jau praėjo labai daug laiko, kiekvienas galėjo padaryti
išvadas apie savo poelgį, bet matome, kad nė vienas iš teisiamųjų tokių
išvadų nepadarė ir iki šiol laikosi neigimo pozicijos“, – kalbėjo
Z.Tulševskis.