„O aš sakau, kad jis – pats geriausias žmogus. Žmogus iš didžiosios raidės.
Ir man nesvarbu, kokia jo pavardė – Garikas Boltačiovas ar Romas Zamolskis. Jis – žmogus, kuris reikalingas pasauliui ir gyvenimui žemėje“, – taip baisius kaltinimus atrėmė lietuvio žmona S.Miakotina.
Moteris „Lietuvos rytui“ sutiko papasakoti apie savo gyvenimą su R.Zamolskiu, kuris ilgus metus buvo vadinamas ieškomiausiu Lietuvos nusikaltėliu.
– Kada ir kaip susipažinote su savo būsimu vyru?
– 2003 metų rugpjūtį per Jekaterinburgo miesto šventę. Mano draugai ilsėjosi prie ežero, visi jie buvo poromis, tik aš vieniša, vienintelė išsiskyrusi.
Vienas draugas į šventę pasikvietė savo seserį ir jos draugą, o šis eiti kartu pasikvietė ir Gariką. Taip man tuomet prisistatė R.Zamolskis.
Jis taip pat buvo vienišas. Gražus, aukštas vyras – ko daugiau norėti merginai. Netrukus pradėjome kartu gyventi.
Gyvenome iš pinigų, kuriuos uždirbdavome kartu remontuodami butus, vyras taip pat uždarbiavo ritualinių paslaugų įmonėje, statydavo paminklus, padėdavo sutvarkyti dokumentus. Jis yra labai raštingas.
Jis moka viską – ardavo traktoriumi žemę, pjaudavo žolę, padėdavo kitiems ūkininkams sėjant ir nuimant derlių, valydavo užsnigtus kelius.
– Ar niekada neįtarėte, kad galbūt gyvenate su ieškomu žudiku?
– Mes gyvenome kaime, į kurį atvažiuodavo daug poilsiautojų ne tik iš kitų miestų, bet ir iš kitų Rusijos sričių.
Visada gyvenome viešai, buvome gerbiami ir net vadinami pavyzdžiu kitiems.
Po to, kai jį sulaikė, aš per dieną surinkau daugiau kaip 80 jį palaikančių žmonių parašų ir perdaviau teisėsaugininkams. Žmonės pasirašinėjo ir kalbėjo: „Gal Dievas padės – geras jis žmogus, tokių jau mažai likę.“
– Bet jūs negalėjote nežinoti, kad teisėsaugininkai jį bandė sulaikyti dar 2013 metais, bet jis atsišaudydamas pabėgo, o jūsų name buvo rasta daugybę ginklų.
– Ginklus jam kažkada davė pasaugoti Michailas Klokas (jis vadintas gaujos vadu, bet teismas jam skyrė švelniausią bausmę – 4 metus laisvės atėmimo). Tie ginklai taip ir liko mūsų namuose, nes buvo gaila išmesti.
O tas sulaikymas buvo neteisėtas. Tai pareigūnai pradėjo šaudyti į neginkluotą žmogų, todėl jis ir pabėgo. Po to per kratą operatyvininkai net vaikams pasakė: „Mes jūsų tėvuką vis tiek nušausime.“
Štai ir šaudė 2014 metais sulaikydami Jekaterinburge, net nekreipdami dėmesio į žmones, kurie stovėjo stotelėje.
Jis nesipriešino, tik ištiesė rankas į priekį ir prašė nešaudyti, nes žmonės viską mato. Bet tai jų nesustabdė – mano vyras buvo sužeistas į septynias vietas. Dvi dienas jis buvo gydomas ligoninėje, po to perkeltas į kalėjimo chirurgijos skyrių, kur aštuonis mėnesius buvo laikomas pririštas prie lovos. Per tą laiką beveik visiškai sunyko raumenys, o koja tapo panaši į protezą.
– Kada pirmą kartą išgirdote, kad tikroji jūsų vyras pavardė yra R.Zamolskis?
– Jis turėjo pasą, išduotą G.Boltačiovo pavarde. Šį dokumentą pateikdavo važinėdamas traukiniais, net teisme rodė.
Boltačiovo pavarde buvo sudarinėjamos sutartys, todėl man net minčių nekildavo, kad jis gali būti kitas asmuo.
Zamolskio pavardę aš išgirdau 2013 metais, kai buvo bandoma jį sulaikyti. Bet tik 2014 metais, kai jis atsidūrė už grotų, pradėjau daugiau tuo domėtis: skaitau Lietuvos žiniasklaidą ir bandau suprasti, kaip viskas prasidėjo.
Mano atrodo, kad mano vyras kam nors neįtiko, tad buvo nuspręsta jį sunaikinti – prilipinti žudiko etiketę.
Netiesą lengva paskleisti. Tai aš žinau iš savo patirties. Štai ir mes į Jekaterinburgą vykome savais reikalais, bet spaudoje buvo parašyta, kad važiavome žudyti daržovių bazės direktoriaus.
– Ar vyras pasakodavo jums apie savo vaikystę, jaunystę, giminaičius?
– Jis sakė tik tiek, kad yra iš vaikų namų, todėl daugiau artimųjų, be mūsų, neturi. Apie Lietuvą niekada nekalbėjo.
Tik dabar laiškuose man rašo, kaip jis augo, kad anksti pradėjo eiti į mokyklą, kaip norėjo, kad visame pasaulyje būtų taika, kaip vaikščiojo į būrelius, kad labai norėjo tapti kariškiu, todėl daug treniruodavosi.
Rašė, kaip ruošėsi į armiją, bet dėl melagingų liudijimų prieš jį atsidūrė psichiatrijos ligoninėje.
Pasakojo, kad buvo vadinamas bepročiu, kad kai mokykloje vykdavo muštynės, jis atsistodavo tarp peštukų ir tai padėdavo – visi išsiskirstydavo nesuprasdami, kas įvyko.
– Jis pasakoja apie R.Zamolskio gyvenimą, bet pats neigia juo esantis?
– Galbūt tai panašu į R.Zamolskio gyvenimą, bet ar tai tikrai jis? O gal apie to vyro gyvenimą jam pasakojo Rusijos tyrėjai, o gal jis jį asmeniškai pažinojo? Dabar aš žinau, kad R.Zamolskio motina mirė, kad jis buvo tikintis žmogus.
Mano vyras taip pat labai tiki Dievą, todėl Dievas jam ir padėjo, jį globojo visus šiuos metus, už jo gerumą, garbę, padorumą davė jam išlikimo instinktą.
Jis man visada sakydavo, kad žmogų pažinsi iš jo darbų, o ne iš žodžių. Ir jis gyveno taip, kad žmonės atsimintų jo gerus darbus.
Šiandien dar nežinau – ar jis R.Zamolskis, ar ne. Bet man nesvarbu, kokia jo pavardė, aš pažįstu jį ne iš gandų.
– Kaip paaiškinote savo vaikams, kodėl jų tėvas yra sulaikytas ir negyvena kartu?
– Mes turime du nepilnamečius vaikus. Vienas jų buvo automobilyje, kai vyras buvo sulaikytas, todėl vaikai žino, jog kaukėti žmonės atėmė iš jų tėtį.
Jie žino, kad tėtis nelaisvėje, o jį pagrobė demonai, negeri žmonės, nes geri žmonės po kaukėmis savo veidų neslepia.
Vaikai rašo jam laiškus ir labai tikisi, kad tėtis grįš ir niekada jų nepaliks, nes tėtis rūpinosi jų auklėjimu ir visada buvo su jais kartu.
Jis vaikams įdiegė meilę žemei, senukams, gyvūnams, gėriui, darbui, teisybei. Turime daug vaizdo įrašų, kuriuose matyti, kiek daug dėmesio jis skyrė vaikams.
Manau, kad tokių tėvų kaip jis daugiau nėra. Jis nuo kūdikystės buvo su vaikais, jam užtekdavo ir jėgų, ir kantrybės būti su jais dieną naktį. Vaikai netgi miegodavo su juo.
Aš galiu apie jį kalbėti tik gerai. Per tą laiką, kol mes gyvenome kartu, negaliu apie jį pasakyti nieko blogo. Didžiuojuosi juo ir galiu tik palinkėti, kad kiekviena pasaulio moteris turėtų tokį vyrą.
– Kaip gyvenate dabar, kai R.Zamolskis suimtas? Ar jums leidžiama su juo pasimatyti?
– Pasimatyti neleidžiama, nes aš byloje esu liudytoja.
Gyvename blogai. Jis buvo mūsų ūkio pagrindas, dabar ūkio neliko, jis žlugo. Žemė virto krūmynais, tokiais pat kaip prieš daugelį metų, kai viską pradėjome.
Moku vairuoti traktorių, bet ūkio be vyro vis tiek išlaikyti nesugebėčiau.
Jis viską dirbo, stengėsi, kad viskas gyvuotų ir žydėtų. Jis per dvi tris dienas sugebėdavo nudirbti tiek darbų, kiek kitur jų atlikdavo keli žmonės. Bet jei Rusijos teisėsaugininkams svarbiau kažkokios dešimties metų senumo vagystės nei žemės ūkis, tegul taip ir būna: nei ūkio, nei produktų.
Žinau, kad jokių žmogžudysčių Rusijoje nebuvo ir nėra.
Nusikaltimas yra kaltinti žmogų, kuris nieko nežudė.
– Jūs manote, kad su jūsų vyru kažkas susidorojo?
– Rusijoje vyksta turto perdalijimas, žlugdomas verslas, ūkiai. Ir tai daro vilkolakiai su antpečiais.
Dabar jie nori iš mano vyro išgauti melagingus prisipažinimus ir jį nužudyti, bet kol kas jiems tai nepavyksta. Kodėl iki šiol nėra paskelbta nė viena tariamai nužudyto žmogaus pavardė. Kodėl tylima?
– Ar jūsų vyras ketina skųsti šią savaitę jam paskelbtą nuosprendį?
– Jo advokatas, kurį skyrė valstybė, sakė, kad rašys apeliacinį skundą, net jeigu mano vyras to neprašys. Advokatas suprato, jog jam tokia bausmė skirta tik dėl pavardės, todėl, kad jis yra R.Zamolskis.
O aš tik noriu išgelbėti savo vyrą, nes jis yra vertas ne paniekos, o pagarbos.
Jis tikrai nebuvo jokios gaujos narys, nes tų žmonių ir jo pažiūros visada skyrėsi.
Su M.Kloku ir Valerijumi Povarovu (jam skirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė. – Red.) jis nebendravo nuo 2004 metų, jų santykiai buvo blogi.
Man kartais net atrodydavo, kaip mano vyras yra ateivis iš kitos planetos, nes tokių nuostabių žmonių žemėje tiesiog nebūna.
