Šis kalinys prokurorui esą pranešė, kad įtariamasis jam netikėtai prisipažino nužudęs ir apie tai ilgai ir smulkiai papasakojo per kameros išvietės vamzdį. Neįtikėtini prokurorų ir policijos pareigūnų darbo metodai – „Lietuvos ryto“ žurnalistės tyrime. Šiandien – pirmoji jo dalis.
Žudikas tykojo tamsoje
2008-ųjų gruodžio 4-osios vakarą Trakų rajono Aukštadvario profesinės mokyklos mokytojas 52 metų Rimantas Statkus iš savo vienkiemio Čižiūnų kaime išėjo pasivaikščioti. Tamsiame kieme jo tykojęs žudikas paleido mirtiną šūvį į galvą.
Po kelių dienų Trakų teisme R.Statkaus iniciatyva turėjo įvykti posėdis.
Su buvusia žmona, to paties kaimo gyventoja, Trakų vaikų globos namų darbuotoja Janina Statkiene (43 m.) jis teisėsi dėl namo dalies ir žemės.
Pareigūnai žudiko nenustatė, kol po dviejų savaičių J.Statkienės pusbrolis, bendrovės „Videometra“ kaskadininkų koordinatorius Česlovas Kuncevičius (42 m.), policijai papasakojo matęs nusikaltimą, nes tuo metu esą ten buvęs.
Anot jo, J.Statkienė paprašiusi pro langą nufotografuoti, kaip jos vyras prievarta griebiasi iškrypėliško sekso, kai ji atvykstanti į namus, kurių dalis jai priklauso. Tokią prielaidą iš dalies patvirtintų jos telefone rastos žinutės, siųstos R.Statkui.
„Nusmurgėli, impotente, gydykis, jei nieko negali pastatyti. Galvoji, pasibrūžysi, pačiulpsi ir užteks“, – rašė moteris.
Nuotraukas, įrodančias buvusio sutuoktinio, besigiriančio garbingumu, moralinį veidą, ji teigė norėjusi pateikti teismui.
Rengėsi fotografuoti?
Č.Kuncevičius tikino pasiskolinęs iš draugės fotoaparatą „Canon“ ir keletą kartų vykęs fotografuoti, bet nepasisekę.
Tą vakarą J.Statkienė vėl jį vežėsi į kaimą, bet paskambinęs sutuoktinis jai liepęs greitai užsukti namo. Todėl moteris palikusi Č.Kuncevičių netoli R.Statkaus vienkiemio jos palaukti.
Č.Kuncevičių atėjęs iki vienkiemio ir įsitaisęs po daržinės stogeliu.
Apie 19 val. jis pamatęs, kad užsidegė šviesa prie namo, ir R.Statkus išėjo į kiemą. Staiga iš tamsos išniręs žmogus šovė į jį ir pabėgo. Išsigandęs Č.Kuncevičius taip pat puolęs bėgti skambindamas J.Statkienei: „Tavo vyrą nušovė!“ Ši išsigandusi, kad tai galėjęs padaryti jų 16-metis sūnus, kartu gyvenęs su tėvu ir konfliktavęs.
Ji liepusi Č.Kuncevičiui grįžti atgal ir viską sutvarkyti, kad paslėptų galbūt sūnaus padarytą nusikaltimą. Šis grįžo, rado numestą nupjautavamzdį medžioklinį šautuvą ir dėklą.
Įdėjęs šautuvą į dėklą ir paslėpęs po striuke, jis paskambino savo 18-mečiam sūnui, kad atvažiuotų į kaimą jo paimti. Sūnus atvykęs su draugu. Jiems nieko nesakęs Č.Kuncevičius paprašė sustoti miške netoli Trakų ir išmetęs šautuvą.
Č.Kuncevičius parodė, kur išmetė šautuvą, kriminalistai ten jį rado. Jo pasakojimas tyrėjų neįtikino.
2008 metų gruodžio 18 dieną Č.Kuncevičiui buvo pareikšti įtarimai.
Prasidėjo 22 mėnesius trukęs ikiteisminis tyrimas, pasibaigęs prokuroro Nikolajaus Kozliako kaltinamuoju aktu ir teismo nuosprendžiu – 15 metų kalėjimo.
Tiesioginių įkalčių nerasta
Tačiau ikiteisminis tyrimas ilgai nepasistūmėjo į priekį. Nors Č.Kuncevičius buvo vežiojamas po įvairias areštines, laikomas vienutėse, rūsiuose, patyrė psichologinį ir netgi fizinį smurtą, pareigūnams išgauti jo prisipažinimo nepavyko.
Įtariamojo kaltė buvo įrodinėjama tik šalutiniais įrodymais – kad jis buvo toje vietoje ir kad tą dieną telefonu bendravo su J.Statkiene bei keitė SIM korteles. Be to, keitė parodymus.
Nusikaltimo motyvas – materialinė nauda, J.Statkienės esą pažadėtas atlygis.
Nenustatyta, iš kur atsirado šautuvas, kam jis priklausė. Ekspertai tik darė prielaidą, kad iš jo buvo šauta.
„Ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatymo asmens, neturėdamas leidimo, neteisėtai įsigijo šautuvą. Visuma surinktų faktų patvirtina, kad būtent J.Statkienei kurstant Č.Kuncevičius nužudė R.Statkų dėl savanaudiškų paskatų.“
Tiek įrodymų 2010 metų gegužę turėjo prokuroras, baigiantis įstatymo numatytam 18 mėnesių sulaikymo terminui.
Įtariamąjį reikėjo paleisti
Baudžiamojo proceso kodekso 127 straipsnio 2 dalis nurodo, kad ikiteisminis tyrimas negali trukti ilgiau nei 18 mėnesių. Todėl 2010 metų birželio 18-ąją jis turėjo būti nutrauktas.
Bet nutrauktas tyrimas laikomas pareigūnų darbo broku, ypač tuo metu, kai Generalinei prokuratūrai vadovavo Darius Valys.
Prasidėjo lenktynės su laiku. Prokurorui trūks plyš reikėjo surasti tiesioginį nusikaltimo įrodymą. Likus mėnesiui iki 18 mėnesių termino, prokuroras N.Kozliakas kaip triušį iš kepurės išsitraukė taip reikalingą liudytoją. Anoniminį.
Pasirodo, kad tai kalinys, kuriam Č.Kuncevičius esą ėmęs ir prisipažinęs, kad žudė.
Anonimas papasakojo, kad Lukiškių kalėjimo pasivaikščiojimo kiemelyje nugirdęs, kaip Č.Kuncevičius kitam kaliniui pasakoja nužudęs R.Statkų.
Esą kažkoks samdomas žudikas už 10 000 litų nesutikęs, o jis sutikęs. Pusseserė J.Statkienė už tai pažadėjusi brangų sklypą šalia Vilniaus, kur jis įkurtų savo žirgyną.
Šautuvą jam davusi J.Statkienė, kuri ir planavo nusikaltimą.
Jis šovęs vieną kartą į pakaušį, pabėgęs iš nusikaltimo vietos, ginklą išmetęs miške, SIM kortelę suplėšęs.
Liudytojas nugirdęs net smulkias detales. Esą Č.Kuncevičius pasakojęs, koks buvo oras, kai žudė: „Tuo metu buvo ne lijundra, o šlapdriba, oras buvęs nekoks.“ Nužudytasis buvęs „kresno sudėjimo“.
Kaip sąžiningas pilietis liudytojas apie nugirstą pokalbį pranešęs pareigūnams ir prokurorui N.Kozliakui.
Liudijo recidyvistas
Anoniminio liudytojo pavardė teismo posėdyje buvo paviešinta atsitiktinai. Protokole užfiksuota, kad Č.Kuncevičius, teismo posėdžio metu klausęsis anoniminio liudytojo, kalbančio iš gretimo kabineto, paprašė prokuroro į kitą posėdį iškviesti kalinį Liną V. Prokuroras atsakė: „Jei kaltinamajam jau žinoma, su kuriuo liudytoju tyrėjai yra atlikę procesinį veiksmą, tai kam dar kviesti jį į posėdį.“
Kas tas Linas V.? Tai recidyvistas, už keturias žmogžudystes, tarp jų ir už trimetės mergytės išžaginimą bei nužudymą, nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Lukiškių kalėjime jis garsėja tuo, kad dažnai bet ką liudija pareigūnams už cigarečių pakelį ar kokias nors lengvatas.
„Jis yra kalinių atstumtasis, jo kategorija – žemesnė nei „gaidžio“. Su juo kiti nuteistieji iki gyvos galvos nenori sėdėti. Kalėjime jo negyvai neprimuša tik todėl, kad jis yra atskirtas nuo kitų“, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei atskleidė pavardės neviešinantis vienas kalėjimo pareigūnų.
Įdomu tai, kad šis liudininkas atsirado ne dabar, o esą jau prieš metus. Č.Kuncevičiaus prisipažinimą jis kiemelyje išgirdęs dar 2009 metų gegužę. Bet pareigūnams kažkodėl papasakojęs tų pačių metų spalio 6-ąją, kai ikiteisminis tyrimas buvo tik įpusėjęs.
Jeigu taip, kodėl prokuroras to svarbaus liudijimo neišsitraukė anuomet?
Ar gali būti taip, kad prokuroras puikiai suvokė, kad šis liudijimas yra bevertis ir jį laikė tiktai blogiausiam atvejui – jei Č.Kuncevičiaus kaltės neįstengtų įrodyti iki sulaikymo termino pabaigos?
Ir pagaliau – ar prokuroras nepamąstė, kodėl tas Č.Kuncevičius, kuris 18 mėnesių tardytas neprisipažino, netikėtai ėmė ir garsiai išsipasakojo kalėjimo kiemelyje, kad jis – žudikas?
Pokalbio būti negalėjo
Bet įdomiausia, kad Č.Kuncevičiaus prisipažinimo kalėjimo kiemelyje kitam kaliniui Linas V., kuris yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos, išvis negalėjo nugirsti, nes tokio pokalbio nebuvo ir niekaip negalėjo būti.
Prokuroras N.Kozliakas tai puikiai turėjo žinoti.
Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis numato, kad nuteistieji iki gyvos galvos griežtai negali bendrauti su kitais nuteistaisiais ir kiemelyje, saugomi pareigūnų, visada vaikšto vieni.
Juolab negali bendrauti su tokiais kaip Č.Kuncevičius, kuris tuo metu buvo dar tik įtariamasis, laikytas vienutėje griežtai izoliuotas ir vedamas pasivaikščioti tik vienas.
Prokurorui jokių abejonių nekilo, nes jis ir pats, reikia tikėtis, puikiai žinojo, kad tas liudytojas nei ką girdėjo, nei ką paliudijo.
Jis, kaip „etatinis“ liudytojas, tik galėjo pasirašyti tai, kas jam surašyta. Tačiau išeities nebuvo – laikas spaudė bylą atiduoti į teismą.
Prokuroras N.Kozliakas nuteistojo iki gyvos galvos pasakojimą įrašė kaip svarbiausią Č.Kuncevičiaus nusikaltimo įrodymą ir 2010 metų gegužės 5-ąją tokį kaltinamąjį aktą perdavė Vilniaus apygardos teismui. Tegul sprendžia teismas – matyt, taip nusprendė tyrėjai.
Teisėjai užmerkė akis
Teisėjų kolegija, gavusi tokį aktą, vertino įrodymų visumą. Tačiau svarbiausio įrodymo, kad nusikaltimą padarė Č.Kuncevičius, trūko.
Gavę anonimo paliudijimą, teisėjai, matyt, privalėjo iškelti klausimus: kokia liudytojo asmenybė? Ar galėjo jis vaikščioti kiemelyje? Bet neiškėlė.
Gal neturėjo kito pasirinkimo, nes Č.Kuncevičius jau buvo 18 mėnesių tardomas, o kito įtariamojo nei ieškota, nei rasta? Ir čia prasideda dar neįtikinamesnė šios istorijos dalis.
Antroji šio tyrimo dalis – pirmadienį
