Tai – vienas retesnių atvejų, kai mūsų šalies teismai išdrįsta skirti realią ir palyginti ilgą laisvės atėmimo bausmę prie genocido prisidėjusiems sovietiniams veikėjams.
Kaimyninės šalies valdžios institucijos dar iki nuosprendžio paskelbimo nereagavo į penkis Kauno prokurorų prašymus suteikti teisinę pagalbą – baltarusiai nenurodė, kur šiuo metu gyvena bėglys, neleido jo parsivežti į Lietuvą. Jis nepaėmė nė vieno šaukimo, siųsto teisėsaugos pareigūnams žinomu adresu.
Prokuratūra toliau sieks, kad S.Šimkus būtų pristatytas į Lietuvą ir mūsų šalyje atliktų bausmę.
Į Baltarusiją pasprukęs ir šios šalies pilietybę priėmęs S.Šimkus vengė ikiteisminio tyrimo dėl Lietuvos didvyrio, Pietų Lietuvos partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės sulaikymo ir nužudymo.
S.Šimkus 1956 metais dalyvavo Kaune vykusioje A.Ramanausko-Vanago ir B.Mažeikaitės sulaikymo operacijoje. Tuo metu jis dirbo KGB 4-osios valdybos I-ojo poskyrio operatyviniu įgaliotiniu. Nustatyta, kad S.Šimkus veikė drauge su KGB darbuotoju Stanislovu Drėlingu, kurio byla buvo atskirta.
A.Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo suimti 1956 metų spalio 12 dieną. Jie slaptėsi Kaune, Kalniečių gatvėje esančiame būste. Partizanas sovietų kalėjimuose buvo žiauriai kankinamas, o 1957 metų lapkričio 29 dieną – sušaudytas.
B.Mažeikaitė buvo ištremta į Sibirą. Laisvės kovotojo žmona į Lietuvą iš griežtojo režimo lagerio sugrįžo 1960 metais. Ji mirė 1996 metais.
Iki nepriklausomybės atkūrimo S.Šimkus gyveno Vilniuje. Tarybiniais laikais sovietų represinėse struktūrose dirbo iki 1988 metų, jam buvo suteiktas KGB papulkininkio laipsnis. Nuo 1982 iki 1988 metų S.Šimkus vadovavo KGB Vilniaus rajono poskyriui. 1991 metais įvykus lūžiui Lietuvos kovoje dėl nepriklausomybės, S.Šimkus paspruko į Baltarusiją.
S.Šimkui ir kitiems kaltinamiesiems prisidėjimu prie lietuvių tautos genocido byla buvo iškelta dar 1992 metais. Ji buvo ilgai tiriama, paskui sustabdyta. 2011 metais bylos medžiaga buvo persiųsta Kauno apygardos prokuratūrai, kuri po trejus metus trukusio tyrimo bylą pagaliau perdavė į teismą.
Su sovietų okupacija pokario Lietuvoje kovojo apie 50 tūkst. partizanų. Pasipriešinimo metu žuvo daugiau nei 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui galima prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.
