– Na, prakalbinote tą prievartautoją? Neteko girdėti, kad Aguoninis tokia pravarde būtų sučiuptas ar teisiamas, – režisierius paragino tęsti pasakojimą tarsi užsisvajojusį komisarą.
– Tai ilga istorija, nutiko netikėtų dalykų. Mūsų žmogus jau net susipažino su Britva viename Panevėžio sporto klube, kuriame tas raumenis pumpavosi. Nusprendėme jį verbuoti – sulaikyti, užremti su išprievartavimo įrodymais ir priversti mus informuoti, kas vyksta pas Aguoninius.
Žinojome, kad bus sunku tai padaryti. Net ir visiškiems savo snargliams Bizonas buvo smegenis pripudravęs – jei juos areštuotų, turi tylėti ir nieko nesakyti „mentams“. Jis jiems buvo įkalęs: jei jauti, kad neištversi, geriau nusižudyk, bet netapk ožiu. O Britva buvo rimtesnis kadras. Tokiems Bizonas pažadėdavo padėti įkliuvus, pasirūpinti artimaisiais.
Bet nutarėme pamėginti, nes jų gaujoje neturėjome savo žmogaus, o pavyko sužinoti, kad Britvą galima prigriebti ne tik dėl išprievartavimo. Jis turėjo ir dar vieną silpnąją vietą – uostė kokainą. Slėpė tai nuo Bizono, nes tas nepasitikėjo narkomanais. Manė (ir visai teisingai), kad mums juos lengviau palaužti. O sužinojęs, kad Britva uosto ir dar slapukauja, įniršęs galėjo bet ką padaryti.
– Kaip pavyko tokią jo paslaptį sužinoti, jei net Bizonas nebuvo išuostęs? – nusistebėjo režisierius.
– Apgulėme jį iš visų pusių. Klaipėdos kriminalistai turėjo savo žmonių tarp miesto narkotikų platintojų, o, pasirodo, ten Britva ir įsigydavo kokaino. Taip ir sužinojome.
Tik reikėjo Britvą imti greitai ir slapta, kad niekas neužuostų, kaip jis atsidūrė mūsų rankose ir buvo paleistas. Panevėžyje tai būtų buvę neįmanoma. Laukėme progos, kai jis kur nors išvyks...
Komisaras vėl nutilo, nukreipęs žvilgsnį kažkur į palubę virš režisieriaus galvos. Šis kostelėjo.
– Mes jau buvome nusitaikę į dar du Aguoninius, – tęsė komisaras. – Tuos, kurie kelis sykius susiskambino, kai Juzėnas vyko į Panevėžį. Pavyko nustatyti, kad vienas jų turėjo važiuoti iš paskos, o kitas buvo priekyje ir, sprendžiant iš telefono signalų, stovėjo vietoje.
Susekėme dar ir Pinčiuko telefoną, bet jis – per daug rimtas paukštis, supratome, kad iš jo nieko nepešime, tik pabaidysime, o šiuos du smulkesnius – Čefyrą ir Robį – nusprendėme pakratyti. Aišku, juos suėmus Aguoniniai būtų supratę, kad lipame jiems ant kulnų, bet pamanėme, kad ims nervintis ir gal pridarys klaidų, išsiduos.
– Na, ir ką?
– Blogai, nieko neišėjo... – atsiliepė komisaras.
Nutekintos paslaptys
Biuro pasitarimų kabinete sėdi Saulius ir Vladas. It kulka įšauna Rimas, uždarydamas duris taip trinkteli, kad sudreba langai. Vyrai nustebę sužiūra į jį.
„Ar skaitėte „Tautos balsą?!“ – šaukdamas klausia kriminalistų ir teškia ant stalo laikraštį.
„Kur žiūrėti – pirmajame puslapyje?“ – ramiai pasiteirauja Vladas ir pasiima laikraštį.
„Penktajame, – atsako Rimas ir atsidusęs išsidrebia kėdėje priešais Saulių. – Na, visiškas p... Visiškas. Nežinome, ką daryti.“
„Nusiramink, – ramina Saulius per Vlado petį mėgindamas skaityti laikraštį. – Kas atsitiko?“
„Viską mums sugriovė. Parašė, kad ieškome Britvos, net pravardę nurodė, nes įtariame jį išprievartavus merginą...“ – jau kiek nuleidęs balsą sako Rimas.
„Olialia!“ – reaguoja Saulius, o Vladas, kramtydamas lūpą, toliau skaito laikraštį.
„Va tau ir olialia! – vėl kyla Rimo balsas. – Ir čia dar ne viskas!“
„Kas dar blogesnio?“ – pakelia akis nuo laikraščio ir Vladas.
„Parašyta ir apie kitus du – Čefyrą ir Robį. Įsivaizduojate! Kad juos rengiamės sulaikyti tirdami Juzėno dingimo bylą!“
„Fiuu! – sušvilpia Saulius, o Vladas taip išsprogdina akis, kad, atrodo, jos iškris iš akiduobių.
„Tai, va, tokios tokelės“, – netikėtai visiškai ramiu balsu apibendrina Rimas.
„Na, dėl Čefyro ir Robio gal dar ne taip blogai. Juk sutarėme, kad juos reikia imti – kalbės nekalbės, bet Aguoninius panervinsime. Tai ir imam nieko nelaukdami“, – sako Saulius ir trinkteli delnu į stalą.
„Pavėlavom!“ – atšauna Rimas.
„Kąą?!“ – duetu surinka Saulius su Vladu.
„Manot, sėdėjau sudėjęs rankas, kai perskaičiau laikraštį? Iškart susisiekėme su Klaipėdos „Aru“. Biuro vadas įsakė tuoj pat visus tris – ir Britvą – sulaikyti, bet...“ – ir Rimas papurtė galvą.
„Neranda?“ – pasitikslino Saulius.
„Pavėlavom. Dingo kaip į vandenį. Visi trys. Greičiausiai mėgins nešti muilą į užsienį. Jau perspėjome pasienį. Bet kelių dabar daug, gali prasprūsti. Nors turbūt gulė ant dugno ir dar kur nors tūno. Žiūrėsime...“
Vyrams tylint Rimas tęsia:
„Paskaitykite laikraštį. Ten dar parašyta, kad iš Juzėno ir jo sūnaus kredito kortelių Latvijoje ir Lenkijoje bankomatuose išgryninta 22 tūkstančiai 400 dolerių. Visiškai tiksli suma. Tik užvakar mums pranešė... Ko tylit?“ – Rimas paragina galvas nunarinusius ir sakytum savo pirštų nagus tyrinėjančius kriminalistus.
„O ką čia, vade, galime pasakyti? – atsiliepia šįsyk be ironijos atspalvio grupės vadovą vadu pavadinęs Saulius. – Aišku, kad kažkas iš mūsiškių...“
„Taigi... – atsidūsta Rimas. – Panevėžys nieko nežinojo – nei ką rengiamės sulaikyti, nei kiek pinigų išgryninta. Ir mūsų biure tik keli pareigūnai apie tai buvo informuoti...“
„Gal galime kaip nors iš redakcijos išpešti, kas tas kurmis?“ – pakelia akis į Rimą Saulius.
„Juokauji... Taip tau ir pasakys. Ką patarsi: suimti visą redakciją ir tardyti? – numoja ranka Rimas. – O žinojo tik mūsų grupė – mes keturiese ir tu, Vladai, aišku, dar biuro vadas, jo pavaduotojai... Ką įsakysit įtarti?“
„O kaip prokuratūroje? Ar ten nežinojo? Juk informavote prokurorą?“ – paklausia Vladas.
„Dar tik ketinome... Ir net teisėjo sankcijos klausytis telefonų neprašėme. Nėra abejonių – informaciją „Tautos balsas“ galėjo gauti tik iš mūsų biuro“, – patikina Rimas.
„Na, ir iš kur galėjo atsirasti toks niekšas! Kam jam to reikia? Ką jis už tai gavo? Gal laikraštis gerai sumokėjo?“ – pratrūksta Vladas.
„Man kilo blogesnių įtarimų... – kiek patylėjęs dusliu balsu prabyla Rimas. – Sakau, gal taip per laikraštį kažkas pasiuntė žinią Aguoniniams?“
„Baik, Rimai, kam jam taip painiai? – atsilošęs į kėdės atkaltę sumojuoja rankomis Saulius. – Jei manai, kad pas mus yra jų kurmis, juk daug paprasčiau jiems pranešti tiesiai...“
„Taip, žinoma, bet kas, jeigu jis jautėsi dabar iš visų pusių apgultas, negalėjo susitikti ar skambinti tam Aguoniniui, su kuriuo palaiko ryšius, o reikėjo veikti skubiai?“
Saulius tik bejėgiškai skėsteli rankomis. Vladas žiūri kažkur į tolius pro kabineto langą.
„Tai, apie ką čia kalbėjomės, lieka tik tarp mūsų. Šio reikalo jau ėmėsi Imuniteto tarnyba. Nenustebkit, jei iškvies ir jus pasikalbėti“, – visai tykiu balsu praneša Rimas.
Banditai irgi skaito
Atokiausiame baro kavinės kampe prie alaus bokalais nukrauto staliuko šalia Agramo sėdi Kaukas, o Pinčiukas įsitaisęs priešais juodu.
„Ar jau skaitėte?“ – klausia beveik pribėgęs prie jų Bizonas, tiesdamas ranką pirmam su juo pasisveikinti nuo kėdės pašokusiam Agramui, ir šlepteli į kėdę prie stalo krašto. Vyrai pasisuka į jį, tarsi į pirmininkaujantį posėdžiui.
„Aha“, – atsiliepia Agramas, Kaukas palinksi galva, o Pinčiukas tik išpučia skruostus ir tuoj lyg pirstelėjimą išleidžia orą.
„Geriau įsiskaitykit, net specialiai atnešiau jums „Tautos balsą“, kad galėtume kalbėtis“, – ir Bizonas, išsitraukęs iš striukės kišenės kelis kartus perlenktą laikraštį, sviedžia į tarpą tarp alaus bokalų, tada vieną arčiausiai pastatytą prisitraukia ir gargaliuodamas ima gerti, o Aguoniniai spokso į popieriaus gniutulą, tarsi nesiryždami jo pasiimti ir išlankstyti.
„Na!“ – paragina Bizonas, statydamas ant stalo vienu mauku ištuštintą bokalą, ir tada sukrunta Pinčiukas – pasiekia laikraštį ir išskleidęs ima skaityti.
„Pasižiūrėk, kur rašoma, kiek babkių paimta iš kredito kortelių“, – Bizonas baksteli pirštu skaitančiam Pinčiukui į laikraštį iš apačios.
„22 tūkstančiai 400 dolerių, – perskaito Pinčiukas. – Tai ką?“
„Glušiau, ar nematai, kad nesueina galai?! – rikteli Bizonas. – Kiek jie atvežė obščiagui?“ – ir nelaukdamas, kol akimis vartalioti ėmęs Pinčiukas atsilieps, pats pasako: „19 tūkstančių 400! Kur dar trys gabalai? Žiurkiauja, sukos! Iš obščiago vagia!“
„O gal žurnaliūgos pripaistė?“ – įsiterpia Agramas.
„Kuo čia dėti žurnaliūgos? Ar apžlibot – viskas tiksliai surašyta, kaip jiems susakė mentų reikalus žinantis žmogus, – atšauna Bizonas. – O babkes jie moka suskaičiuoti.“
„Čefyras važiavo į Latviją, Robis – į Lenkiją. Nežinom, kuris mus kvailina. Gal abu?“ – patraukia pečiais Pinčiukas.
„Labiausiai visus kvailini tu! – staiga Pinčiuką užsipuolė Bizonas. – Kas sakė, kad pas Juzėną rasime milijonus?!“
„Vis vien reikės juos užversti, – Pinčiukui susigūžus, apsiramina Bizonas. – Jiems mentai lipa ant kulnų, o dar apšvarino chebrą...“
„Kad tik jų mentai pirmi nesupakuotų...“ – patampo kvadratinius pečius Kaukas, net kėdė subraška.
„Nespės, kol jūs čia plampinat alų, pasiunčiau žmones, kad juos nuvežtų į mūsų slaptavietes. Abu – į skirtingas. Dabar jie ten tupi. Važiuosim aplankyti“, – Bizonas prisitraukia artyn dar vieną alaus bokalą.
„O kaip Britva?“ – pakelia akis Pinčiukas.
„Britva – irgi. Jis tūno dar kitoje vietoje“, – atsako Bizonas.
Numirėliai kartais atgyja
Miško tankmėje tarp išlakių pušų matyti iškasta duobė, pridengta eglišakėmis. Šalia – smėlio kauburys, į ją įsmeigti du kastuvai.
Už kelių dešimčių metrų miško laukymėje susirinkusi Aguoninių kompanija, arti dešimties vyrų. Tolėliau atsiveria ežero pakrantė, juoduoja vos raibulių virpinamas vandens paviršius.
Vakarėja, dega laužas, aplink jį sutūpę Aguoniniai, vienas varto ant iešmo kepamus šašlykus, mėtosi keli tušti degtinės buteliai.
„Reikės tau, Robi, dingti iš Lietuvos kokiems metams. Kol viskas nurims, – sako Bizonas greta pritūpusiam vos kiek daugiau nei dvidešimties metų jaunuoliui trumpai kirptais plaukais, matyt, sporto salėse pripumpuotais bicepsais. – Jau viską parengėme. Rytoj mauni į Lenkiją, iš ten – į Vokietiją. Pavėžės Kaukas.
Berlyne pats sėsi į traukinį – bilietus gausi – ir dumsi iki Ispanijos. Ten tave sutiks.“
Iš kitos pusės prie Robiu vadinamo jaunuolio prisiartina Kaukas.
„Jo, atvažiuosiu tavęs ryt po pietų, pasiimk, ko reikia kelionei“, – sako jis atsistojęs greta.
„Na, išgerkim prieš kelionę“, – kone kaip tėvas globėjišku balsu prakalba Bizonas, sklidinai pripildo dvi stiklines ir vieną tiesia Robiui, o antrą paima pats ir palinksta, lyg ketindamas susidaužti su Robiu, bet tuo momentu kilsteli kairę ranką aukštyn.
Robiui už nugaros atsistojęs Kaukas žaibiškai pasilenkia, jo rankose švysteli diržo lankas, užneria jaunuoliui ant kaklo ir, įsirėmęs keliu, ima smaugti. Iškrinta stiklinė, išsipila degtinė, vaikinas dešine ranka mėgina sugriebti diržą, kaire lyg graibo orą, gargaliuoja ir mėšlungiškai ima malti kojomis, ardamas samanas.
Bizonas tylėdamas išmaukia iki dugno degtinę ir nusviedžia stiklinę. Robio kojos malasi lėčiau, gargaliavimas silpsta.
„Baikite tvarkytis be manęs, aš čia palauksiu, o tada ramiai pabaliavosime„, – sako Bizonas, kai auka liaunasi spurdėti.
Lydimi Kauko du Aguoniniai tempia Robį suėmę už pažastų – kaip skudurinės lėlės mataruoja jo nuleista galva – o trečiasis, laikydamas jį už kojų, tarsi vairuoja nešikus.
Priartėja prie duobės. Kaukas atidengia ją dengiančias eglišakes. Matyti ten jau tysantis lavonas. Įmetamas ir antras kūnas.
Du Aguoniniai ima versti į kapą žemes. Staiga vienas atšoka ir išmeta iš rankų kastuvą. Antrasis rikteli ir sustingsta.
Iš duobės išnyra viena ranka, kabinasi už jos krašto, pirštais graibydama smėlį, iš paskos ant žemės sunkiai žlegteli ir antras delnas, pasigirsta dejavimas. Kaukas šoka artyn kapo ir taip pat sustingsta. Virš duobės pasirodo ir galva: smėliu aplipusi burna, akių pro žemes nė nematyti, o skruostai žemėti ir sukruvinti.
Sunku atpažinti, kad tai Robis. Vėl sudejuoja, mėgindamas pirštais kabintis už žemės ir ropštis iš duobės. Lyg ir nuaidi aimana: „Pasigailėkit.“
„Nieko jums negalima patikėti! Jokio reikalo iki galo negalite sutvarkyt, viską sušikate!“ – pasigirsta riaumojimas vyrams už nugaros.
Aguoniniai kaip įgelti atsisuka. Link duobės šuoliais lekia Bizonas, stabteli prie jos krašto, išsitraukia iš dėklo peilį ir šoka žemyn. Atsivėdėjęs ima badyti. Robio pirštai mėšlungiškai susigniaužia, galva pasitampo į visas šalis ir rankos slysta žemyn į duobę.
„Dabar užkaskite, – paliepia Bizonas, išsiropštęs iš duobės ir valydamasis peilį į žemių kauburį. – Gerai, kad pats atėjau patikrint. Net šito gaišenos dorai nepatvarkėte! Žiūrėk, dar būtų kur nuropojęs iš miško.“
Smurtas neturi ribų
– Ar ne per daug smurto? – pertraukė komisarą vėl nusipurtęs režisierius. – Tiek daug kraujo gali atbaidyti filmo žiūrovus, ypač moteris.
– Na, jums teks spręsti... – atsiliepė komisaras sutrikusio žmogaus balsu. – Aišku, per daug, bet pasakoju tik tai, kas buvo, nieko neišsigalvoju...
– Žinoma, tuo nė kiek neabejoju, bet iš kur jūs visa tai žinote? Juk savo akimis nematėte, o būna, kad liudininkai ir prisigalvoja...
– Be abejo, visko prišneka, už gryną pinigą nieko nepriimame, tikriname, – sutiko komisaras. – Bet mums vėliau liudiję Aguoniniai galėjo ką nors nutylėti, švelninti tai, ką darė, o ne dar prikurti baisybių. Ir pasitvirtino jų pasakojimai net su smulkmenomis. Dar ne viską jums papasakojau.
– O Dieve, kas dar? – suaimanavo režisierius.
– Na, pavyzdžiui, viskas pasitvirtino apie dantis...
– Kokius dantis? – truktelėjo pečiais režisierius.
– Nepasakojau, kaip toje duobėje anksčiau nei Robis atsidūrė Čefyras. Tai, va, Bizonas įtarė, kad jis ir nugvelbė 3 gabalus baksų, išimtų iš Juzėno kredito kortelės. Teisingai išskaičiavo. Jis tai ir padarė. Pats prisipažino...
– O kuo čia dėti dantys? – perklausė režisierius.
– Taigi Bizonas išrovė jam du dantis ir po antro jis jau prisipažino, – dalykiškai paaiškino komisaras. – Tokiomis plačiareplėmis, kuriomis vinis trauko. Mums pasakojo Aguoninis, buvęs tarp tų, kurie laikė suėmę Čefyro galvą, kad per daug nesitampytų. Maldavo atleisti, žadėjo viską grąžinti ir dar baudą atidirbti, bet buvo per vėlu...
– Kodėl per vėlu? – gižiai susiraukė režisierius.
– Mat Bizonas tada tik suriko Čefyrui, kad atidirbsi pragare, ir, sviedęs reples, čiupo pistoletą. Iškart jį nukepė. Bent daugiau vyrukas nesikankino... Įvertė jį į mašinos bagažinę ir, nuvažiavę į mišką, pirmą įmetė į duobę, kurion vėliau – ir Robį. Bet kodėl tai pasakoju... – nutęsė komisaras.
– Tikrai kodėl? – ironiškai įsiterpė režisierius.
– Ogi viskas pasitvirtino. Kai iškasėme kūnus, ekspertai aptiko Čefyro burnoje išrautus du dantis ir dar trečią nulaužtą. Matyt, kai grūdo reples...
– Taip... – jau be ironijos atspalvio numykė režisierius.
– Bet ne viskas jiems klojosi taip, kaip buvo sumanę...
