„Manai, to pakaks, kad Kaukas skiltų? – pertraukia Vladas. – Labai abejoju... Taip lengvai jis nepasiduos. Net jei ir niršta ant Bizono, pats žinai, jų garbės suvokimas neleis su mumis, mentais, bendrauti.“
„Matai, čia dar ne viskas. Įtariu, kad tada atsitiko dar kai kas, – mąsliai prataria Rimas. – Vairuotojas pats nematė ir kaip perbraukė Kauką, tik iš Aguoninių kalbų sužinojo, o randas įrodo, jog tai – ne gandas. Todėl tikiu ir tuo, ką jis dar papasakojo.“
„Na, na, suintrigavai, – Sauliui tylint, pasimuisto kėdėje Vladas. – Ką dar išpešei iš to žmogelio?“
„Grįžo į mašiną jie po gero pusvalandžio jau keturiese, su užsiklijavusiu žandą Kauku ir lėkė susitikti su kitais gaujos nariais. Vairuotoją paliko Panevėžyje, o patys, matyt, puolė medžioti Britvos. Žinot tą istoriją.
Bet štai kas įdomu: žmogelis pasakojo, kad kai pamatė ateinantį ketvertą, net nusigando, nes visi buvo baisiai niūrūs. Visai nesikalbėjo, tik suvirto į mašiną ir liepė jam važiuoti. Blogiausiai atrodė Kaukas. Ir ne dėl užklijuoto snukio – buvo juodesnis už juodžiausią naktį, sudribo kaip maišas, užmerkė akis ir sustingo kaip visiškai palaužtas, su viskuo susitaikęs žmogus.“
„Nėra ko stebėtis, kai toks naktinis pasimatymas su Bizonu, bet...“ – įsiterpia ir Saulius.
„Matai, – neleidžia jam baigti sakinio Rimas. – Vairuotojas kitą dieną nugirdo, kad Bizonas dar ir jo nėščią bobą išdulkino.“
„Tu ką?! Negali būti!“ – sušunka Saulius, o Vladas net pašoka iš kėdės.
„Netikiu. To jau per daug net Bizonui“, – vėl atsisėdęs mosteli ranka Vladas.
„Na, nesakyk, nesakyk... Bizonui nėra jokių ribų, – ramiu balsu paprieštarauja Rimas. – Jis, pasirodo, niršo ant Kauko dar po mudviejų su Ramune užpuolimo, kai man pavyko jį pašauti. Kaltino jį, kad kažką ne taip tada padarė, nepridengė jo... Juk jam visada kiti kalti, o jis pats visur ir visada geriausias. Tada paliko Kauką ramybėje, bet kai Britva ištrūko iš jų nagų, išliejo ant jo visą susikaupusį pyktį.“
„Vis vien nerealu, – ginčijasi jau Saulius. – Kaip jis ten galėjo visų akivaizdoje, šalia Kauko kruštis? Jie būtų iškart susipjovę, bent Kauką jiems tektų čia pat užversti, nes netikiu, kad jis stovėtų ir ramiai žiopsotų.“
„Nesakiau, kad visiems matant, – tęsia Rimas. – Iš vairuotojo žodžių supratau, kad kai Kaukui išgražino snukį ir jo moteriškė, mosuodama kumščiais, šoko ant Bizono, jis sugriebė ją už pečių ir neva ramindamas nutempė laiptais į antrąjį aukštą, o kiti vyrai tuo metu sugriebę laikė patį Kauką. Ji dar kažką šūkavo, bet netrukus triukšmas liovėsi, o dar po akimirkos netikėtai pasigirdo, tiesa, vos porą minučių trukęs kažkoks ritmiškas bumbsėjimas.“
„Maža kas, – nusiviepia Vladas. – Gal susistumdė ir kokią komodą užkabino...“
„Aha, užkabino ir vis krutino pirmyn atgal... Bet juokingiausia, kad atspėjote: Bizonas esą Agramui tąnakt pasigyrė išdulkinęs Kauko bobą ant kažkokios ten antrajame aukšte stovinčios komodos.“
Saulius su Vladu sutartinai užsičiaupia. Jiems tylint Rimas tęsia: „Mums nė nesvarbu, kaip ten buvo iš tikrųjų. Svarbiausia, nuėjo toks gandas. Baisus smūgis Kauko vyriškumui. Tuo ir turime pasinaudoti...“
„Manai, Kaukas žino, kad bendrai apie tai kalba?“ – klausia Saulius.
„Žinoma, tiesiai jam to niekas nesakys. Turbūt papjautų išgirdęs. Bet turėtų nujausti. Juk negalėjo negirdėti iš antrojo aukšto ėjusių garsų. Nežinia, ką jam papasakojo moteriškė... Bet mums reikia padraskyti jo žaizdą. Pasodinsime su juo į kamerą kokią mūsų gegutę ir jam pakukuos...“
„Nebijai, kad uždusins tą tavo gegutę?“ – sumurma Vladas.
„Reikės išpurenti dirvą. Gerai patampysime jį iš areštinės į areštinę, kur labiausiai smirdinčios parašos, o Aguoniniai pripratę prie neblogo gyvenimo. Kai matysime, kad jau išsekęs, paprašysime, kad mūsų gegutė pakukuotų, žinoma, atsargiai. Bet dabar noriu dar apie kai ką pasikalbėti...“ – patylina balsą Rimas.
„Na, apie ką dar?“ – neramiai į jį pažvelgia Saulius.
„Apie mūsų kurmį...“
Kazino kelia įtarimų
– Jau ėmėte įtarti, kas kurmis? Na, na, į ką nusitaikėt? – smalsiai įsmeigė akis į komisarą režisierius.
– Man dar nė vienas mūsų darbuotojas nekėlė įtarimų, – sumurmėjo komisaras. – Bet sykį pas mane ateina mūsų Imuniteto tarnybos pareigūnas ir be užuolankų klausia, ką manau apie Vladislovą.
Atsakau klausimu: kam jiems reikia mano nuomonės apie šį jauną darbuotoją? Jis dar šnirpšt, šnirpšt kažką ir staiga klausia: „Ar žinote, kad šis jaunas jūsų darbuotojas mėgsta lankytis kazino?“
Prisipažinsiu, tai girdėjau pirmą kartą. Vladislovas man niekada to nebuvo sakęs. Ir nenuostabu: kam turėtų man viską iškloti? Juk – ne kunigas. Tai ir atsakau tam pareigūnui vėl klausimu: „O kas čia tokio? Ar mūsų biuro darbuotojams uždrausta vaikščioti į kazino?“
„Ne, žinoma, neuždrausta, – atsako Imuniteto tarnybos žiurkė, – bet jūsų vaikinas ten gali būti prasilošęs.“
Čia jau nesmagu. Susinervinau, net prakaitas išmušė.
„Ar tikrai? Iš kur žinote?“ – klausiu.
„Mes savo šaltinių neskelbiame, – išdidžiai atsako tas. – Kaip, beje, ir jūs. Galiu tik tiek pasakyti, kad jam kažkiek ištuštino kišenes.“
„Negirdėjau, kad Vladislovas būtų kada prašęs bendradarbių paskolinti pinigų...“ – įsiterpiu aš.
„O gal jam nė nereikia iš jūsų skolintis. Gal yra kas jam duoda?
Kurį laiką, kai prasilošė, jis nesirodė jokiuose lošimo namuose, o prieš mėnesį vėl pasirodė. Ir su pinigais. Ar tai nėra keista?“
„Man dar čia nieko keista, – atsakau. – Na, pralošė kažkiek, pasitaupė ir po kurio laiko vėl ten nuėjo. Aišku, geriau būtų nėjęs. Bet, ką padarysi – jaunas. O darbuotojas jis geras, jokių priekaištų jam neturiu. Pakalbėsiu, ko jis į tą kazino, kvailys, lenda, tik pinigus prašika...“
„Oi, jokiu būdu, jokiu būdu, draudžiu, jūs mums viską sugadinsite“, – sumojuoja rankomis ponas Imunitetas.
„Ką sugadinsiu?“ – klausiu stebėdamasis.
„Pats suprantate. Tiriame šį reikalą. Puikiai žinote, kad nuteka iš jūsų grupės informacija Aguoniniams...“
„Neįtariu Vladislovo. Ne jis. Doras jaunuolis, ne išdavikas. Nieko ir jūs neturite“, – kietai pasakau ir, kad būtų dar aiškiau, trinkteliu kumščiu į stalą.
„Neguldykite galvos, – atšauna Imunitetas. – Mat išsiaiškinome, kad į tą patį kazino kartais užsuka ir jums žinomas Pinčiukas. Įdomu, ar ne?“
Tai pasakodamas komisaras emocingai sugestikuliavo ir nutilo pažvelgęs į režisierių.
– Ir ką jūs darėte? Tada jau ėmėte įtarinėti Vladislovą? – paragino tęsti pasakojimą šis.
– Ne, vis vien negalėjau tuo patikėti. Pasakiau sau: „O gal jį kas tyčia pakišo?“ Manęs Imuniteto tarnyba ir neprašė ko nors imtis, tik perspėjo, kad būčiau atsargus, stebėčiau Vladislovą ir ką įtartina užuodęs tuoj pat jiems praneščiau. Ir liepė kol kas niekam apie mūsų pokalbį nepasakoti. Bet nepaklausiau. Neištvėriau. Nusprendžiau, kad reikia pasišnekėti su Sauliumi, kuriuo pasitikiu kaip savimi pačiu, ir Vladu – jį pažįstu nuo vaikystės.
– Kaip jie reagavo?
– Kaip, kaip! – vėl užvirė komisaras. – Nepatikėjo! Saulius puolė jo ginti, piktintis Imuniteto tarnybos įtarinėjimais. Vladas menkai Vladislovą pažinojo, bet irgi ragino neskubėti daryti išvadų. Sutarėme, kad atidžiai stebėsime šį jauną vyruką, o Valiui nieko nesakysime, nes jis beveik bendraamžis su Vladislovu, nėra ko jam žinoti šių įtarimų, nes dar prasitars. Bet taip įsisukome į kitus reikalus, kad šią istoriją ir primiršome.
– Turbūt užgulėte Kauką? – spėjo režisierius.
– Taip, teko nemažai su juo pasitampyti...
Kaip prakalbinti banditą?
Belangėje steriliai baltoje tardymo izoliatoriaus patalpoje, kur stovi tik metalinis stalas ir trys kėdės, priešais Rimą ir Saulių sėdi galvą nunarinęs, sakytum, savo rankų pirštus tyrinėjantis Kaukas.
„Žinai, gali mums nieko nesakyti, bet kaip čia išeina, kad toks kietas bachūras kaip tu tapai Bizono mazgote, – svarsto Rimas ir pasisukęs į Saulių jau kalba tarsi su kolega. – Leido jam save visaip žeminti, dar prie jo moteriškės, va, matai: net snukį jam supjaustė.“
Tačiau Kaukas tik nusiviepia ir tyli, o žvilgsnį perkelia kažkur į palubę.
„Bet labiausiai, Sauliau, stebiuosi, kaip jis galėjo ramiai žiūrėti, kai Bizonas dulkino jo moterį, ir dar jų namuose visai chebrai...“
„Užmušiu!“ – neleisdamas baigti sakinio, suriaumoja Kaukas ir pašoka taip staigiai, kad su trenksmu išvirsta metalinė kėdė, ir persisveria per stalą, gal ketindamas trenkti Rimui kumščiu ar sugriebti už atlapų. Bet nespėja, nes ir pareigūnas, lyg būtų to laukęs, neįtikėtinai vikriai strykteli ant kojų ir metasi į šoną išvengdamas smūgio, o ir Saulius reaguoja žaibiškai – nubloškia Kauko rankas ir abu sučiumpa jį už pažastų.
Akimoju atsiveria kameros durys ir įšoka du pareigūnai, bet Rimas su Sauliumi jau spėję atstumti Kauką.
„Viskas gerai, – mosteli ranka pareigūnams Rimas ir užrinka ant Kauko: – O tu apsiramink, nes surakinsim antrankiais!“
Kaukas lyg ir apsiramina.
„Žinau jūsų bajerius. Nenupirksi manęs taip pigiai, viršininke“, – sako pakėlęs kėdę ir vėl atsisėdęs.
„Galvok ką nori, bet kaip manai, iš kur žinau, ką darė Bizonas tavo bobai tą naktį, kai tave išgražino peiliu? – klausia Rimas įtemptai stebėdamas, ar Kaukas vėl jo nepuls, bet šis tik paniekinamai nusišiepia ir tyli. – Ogi tavo chebrantai, kurie pas mus sutupdyti, man pasakojo. Sako, visi vaiposi tau už nugaros.“
Kaukas įsitempia, piktai dėbteli į Rimą, bet vėl atleidžia raumenis ir susmenga kėdėje.
„Patariu, kai grįši į kamerą, ramiai pagalvoti: kam tau dengti Bizoną? – tęsia Rimas. – Žinome, kad jis pas jus verchas, o tu tik darei, ką jis liepė. Net žudei tik jo įsakymu... Jei kalbėsi, garantuoju, gausi daug mažiau nei priklausytų, o, žinai, dar patrumpinti galima, visokios ten amnestijos... Žiūrėk, atsėdėsi pusę termino ir po kokių septynerių metų išeisi. Spėsi dar ir vaiką paauginti, juk tavo boba nėščia.“
Kaukas tarsi atsijungia. Iš klaidžiojančio žvilgsnio atrodo, kad nė negirdi Rimo.
Jausmų turi ir žudikai
– Kaip vis dėlto pavyko palaužti tą Kauką? – išpūtė akis režisierius.
– Nemanyk, rankos prieš jį nekėlėme. Tokių kaip Kaukas fiziniais veiksmais nė nepalauši. Užtrukome kelias savaites, bet šiaip taip pritaikėme jam raktą. Ir tas raktas – jo moteris ir jam ką tik gimęs sūnus, – kiek patetiškai tarė komisaras.
– Aha, supratau, per tą laiką pagimdė jo sugyventinė. Bet negi jis dėl to susigraudino ir skilo? – nusistebėjo režisierius.
– Teko gerokai paprakaituoti. Tampėme jį iš areštinės į areštinę, išsekinome. Iš apačių – turbūt žinai, kad taip vadiname tyčia į kamerą pasodintas mūsų ausis – atėjo žinių, kad Kaukas vieną dieną agresyvus, kitą puola į visišką apatiją.
Tardydami vis bauginome, kad kitus sulaikytus Aguoninius mums jau pavyko prakalbinti, bet juos saugodami paskleisime gandų, kad tai jis skilo, o Bizonas nieko nesiaiškins – ims keršyti ir, žiūrėk, kas nors gali atsitikti jo moteriai. Ir priešingai – jeigu mums padės, garantuosime ir jo, ir sugyventinės, ir vaiko saugumą.
– Ir ką? Įtikinote? – perklausė režisierius.
– Vien žodžiais nebūtume. Kai jo sugyventinė pagimdė, iš apačių gavome žinių, kad jis smarkiai kremtasi, jog nematė vaiko ir nežinia, kada pamatys. Kauką apėmė depresija – sėdėjo kameroje ir spoksojo į vieną tašką. Net perspėjome Lukiškių pareigūnus, kad atidžiai jį stebėtų, nes bijojome, jog nepakeltų prieš save rankos.
Nelengva jam buvo ryžtis prabilti. Dauguma gaujos narių buvo pažįstami nuo vaikystės, o Kaukas ir augo viename name su Bizonu, mokėsi toje pačioje mokykloje. Net jei jis tuo metu jau nepasitikėjo gaujos vadu, tiesiog į pasąmonę jam buvo įkaltas suvokimas, kad su mentais negalima leistis į jokias kalbas.
Tai puikiai supratome ir mes. Gerai apgalvojome tardymo taktiką ir nusprendėme nelauktai jam surengti susitikimą su sugyventine ir vaiku. Mums padėjo dar ir pats Bizonas – pasiuntė pas ją vieną savo torpedą, kad šis ją prigąsdintų. Privertė moteriškę parašyti Kaukui laišką, jog jis dėl jų ką tik gimusio vaiko laikytųsi tvirtai ir mentams – nė žodžio.
Šias sugyventinės ranka surašytas užuominas, kad jai ir vaikui bus blogai, jei jis prabils, ir, priešingai, šeima bus pasirūpinta, jei tylės, Kaukui turėjo perduoti advokatas, bet mūsų biuro operatyvininkai jau stebėjo jos namus ir užfiksavo šį vizitą. Perėmėme laišką, garantavome apsaugą, o vieną dieną ją su kūdikiu slapta atsivežėme į Vilnių.
Nuvykome į Lukiškes. Liepiau man atvesti Kauką, o jo sugyventinė su kūdikiu laukė gretimoje patalpoje. Jis, kaip visada, tylėjo ir spoksojo sau į kelius. Pasakiau, kad Bizono žmonės grasino jo moteriškei, bet mes jau saugome ją ir vaiką. Nieko man neatsakė, tik nusiviepė, bet kažkaip išspaustai per jėgą, tarsi tik norėdamas parodyti, kad nekreipia dėmesio į tokias mano provokacijas.
Tada pasakiau, kad jis gali pats paklausti savo moters, jei manimi netiki, ir spustelėdamas mygtuką daviau signalą įvesti jo sugyventinę su vaiku.
Stebėjau, kokia bus reakcija. Kaukas kone nuvirto su kėde, kai atsivėrus durims išvydo kūdikį ant sugyventinės rankų. Pasakiau, kad leisiu jiems pasikalbėti vieniems, ir išėjau, bet kitoje patalpoje per įrangą klausėmės, ką jie kalba. Moteriškė išsiverkė, papasakojo, kad juos saugo, ir prašė Kauko padėti mums, mentams, Bizoną supakuoti, nes kol jis bus laisvėje, tol ji ramiai gyventi negalės.
– Aha, aišku. Tai suveikė, ir Kaukas ėmė kalbėti, – įsiterpė režisierius.
– Dar ne iš karto. Bet kai grįžau į tardymo patalpą, mačiau, kad jis išmuštas iš apsimestinio abejingumo vėžių, o išvedant moterį su kūdikiu neįstengė nuslėpti susijaudinimo. Iš karto nė nespaudžiau, kad jis imtų liudyti prieš Bizoną. Siūliau tik ramiai viską apgalvoti, kai grįš į kamerą.
Kitą rytą vėl išsikviečiau jį pokalbio. Kai paklausiau, kur slepiasi Bizonas, atsakė, kad nežino. Bet, svarbiausia, jis jau kalbėjo! Pasakiau žinąs, kad Juzėnas, jo sūnus ir vairuotojas nužudyti, bet paprašiau padėti bent rasti jų kūnus, kad artimieji galėtų žmoniškai palaidoti.
– Na, žmoniškumas tokiems mažiausiai rūpi, – vėl replikavo režisierius.
– Taip, bet stengiausi su juo kalbėtis ne kaip pareigūnas, kuriam reikia rasti įrodymų, o kaip paprastas žmogus, užjaučiantis jų aukų artimuosius. Mėginau sukurti žmogiško pokalbio atmosferą. Ir tai pamažu pradėjo veikti. Kaukas staiga paklausė, ką jam galiu pažadėti už pagalbą. Tai buvo lūžis.
– Bet jis dalyvavo nužudant kelis žmones, turbūt ir pats ne vieną nužudė. Ką tokiam galėjote pažadėti, nes vis vien turėjo gauti iki gyvos galvos?
– Jau nežadėjau, kad išsipirks tik kokia dešimčia metų ir pusę laiko iškalėjęs išeis. Atverčiau kortas. Pasakiau, kad negaus iki gyvos galvos. Gal dvidešimt metų, bet ne iki gyvos galvos. Vadinasi, jei viskas bus gerai, kalės trumpiau ir išeis, o jis – dar jaunas vyras, tad spės pagyventi.
Tačiau mano garantijų Kaukui nepakako. Teko tartis su mūsų valdžia. Pats policijos generalinis komisaras sutiko su juo pasikalbėti. Nuvežėme. Pažadėjo, kad su generaliniu prokuroru susitars, kad jam už bendradarbiavimą būtų siūloma kiek įmanoma mažesnė bausmė – tikrai ne iki gyvos galvos.
– Ir jis viską išklojo?
– Ne. Nenorėjo atskleisti ne tiek jau Bizono, kiek savo darbelių. Bet Juzėno ir jo bendrakeleivių nužudymo vietą sutiko parodyti.
Pradžia – birželio 11 d.
