48 metų V.Stažys šių metų birželio pabaigoje buvo sučiuptas, kai jo automobilyje, atplaukusiame keltu į Helsinkį, buvo aptikta daugiau kaip 25 kilogramai amfetamino.
Molėtiškis dėkoja likimui, kad prie vairo sėdėjo jis, o ne 22 metų sūnus Minvydas – jaunuolis tuo metu vedė viešbučio adresą į navigacijos sistemą. Jis po 2 mėnesių buvo paleistas į laisvę.
– Papasakokite smulkiau, kaip viskas nutiko, – „Lietuvos rytas“ paklausė Suomijoje jau nuteisto V.Stažio.
– Šių metų birželio 25 dieną išvažiavau iš Lietuvos visureigiu, kuris buvo įregistruotas mano vardu. Kartu vyko ir vyresnysis sūnus su drauge.
Kai keltas atplaukė į Helsinkį, prie mūsų priėjo keturi muitininkai. Buvo aišku, kad jie jau laukė šio automobilio. Jie daug neaiškino – esą patikrinimas.
Uždarė į areštinę, o kai sugrįžo, pasiūlė važiuoti su jais. Nesakė, kas atsitiko. Nuvažiavome į rentgeną, peršvietėme visureigį – vėl nieko nepaaiškino.
Galiausiai pasakė, kad rado narkotikų, – ir šiandien tiksliai nežinau, kur juos aptiko. Kaip supratau, kažkur po sėdyne buvo padarytos slėptuvės.
– Kokių narkotikų rado ir kiek?
– Amfetamino. Kaip supratau – 25,5 kilogramo.
Sūnų ir jo draugę irgi buvo uždarę – bet juos abu paleido. Dabar sūnus namuose. (Verkia.)
Man sunku. Kai sūnus dviem mėnesiams buvo uždarytas, aš apie jį nieko nežinojau.
– Ko vykote į užsienį?
– Parduoti automobilio. Vienas kaunietis manęs paprašė įregistruoti automobilį savo vardu ir nuvairuoti jį į Norvegiją.
Balandį Kaune perregistravau tą automobilį savo vardu, o kaunietis paprašė palaukti, kol atsiras pirkėjas.
Aš jį dar įspėjau, kad neprikrautų į visureigį narkotikų ar cigarečių.
Tačiau tas kaunietis nuramino: „Automobilis beveik naujas, 2013 metų „Kia“ – tokiais niekas kontrabandos neveža.“
Aš važiavau tuo visureigiu, o kaunietis – iš paskos.
Taline visi pernakvojome. Jis – savo automobilyje, aš su vaikais – visureigyje.
Į Helsinkį plaukėme atskirai: mes – vienu keltu, o jis iš paskos – kitu.
– Ir tai jums nesukėlė jokio įtarimo?
– Gyvenime su tuo niekada nebuvau susidūręs. Tad ką aš galėjau nutuokti?
Jeigu būčiau žinojęs, kad vežu narkotikus, argi būčiau kartu pasiėmęs sūnų?
Aš suomiams tyrimo metu sakiau: jei man nors puse žodžio būtų užsiminę apie narkotikus, nė iš tolo nebūčiau važiavęs. O muitininkai nedirba savo darbo iki galo.
Jie turėjo žiūrėti, kur tie narkotikai turi nusėsti. Bet jiems tai nerūpi.
– O kuo užsiėmėte Lietuvoje?
– Individuali veikla. Pasiėmiau pažymą, ūkininkavau, miškus pardavinėjau.
– Kaip atsidūrėte tame visureigyje? Ir kas jo tikrasis savininkas?
– Tai kaunietis, kuris per pažįstamus gavo mano telefoną ir pasiūlė persiregistruoti visureigį savo vardu ir nuvairuoti į Norvegiją.
Jis vieną automobilį esą jau pardavė, o kitam būtų taikomi dideli mokesčiai.
Iš pradžių atsisakiau, o po to prikalbėjo – žadėjo sumokėti 500 eurų už kelionę, o kai parduos visureigį – dar 500.
Ir aš užkibau. Išvažiuodami su vaikais pirkome Vilniuje medinį namą, skirtą nugriauti, parsivežėme – visur pinigų reikėjo.
Dar giminėje konfliktai – aš iš penkių vaikų, mane bandė iš tėviškės išvyti.
O čia sako: „Daugiausia trys paros ir tūkstantis eurų.“ Tai ir sutikau.
Dabar man tų pinigų jau nebereikia...
– 10 metų nelaisvės – griežta bausmė. Kokiais nusikaltimais buvote kaltinamas?
– Mano byla – neplonas segtuvas. Bet lietuviškai prirašyti tik du lapai – pats kaltinamas.
Aš griežtai pareikalavau, kad būtų išversta visa byla. Kaltinime parašyta: „Įvežė narkotinių medžiagų platinti.“ Tai ką, dalijau, nešiojau, dovanojau, pardavinėjau narkotikus?
Iš pradžių sakė, kad automobilį sekė, vėliau – kad narkotikus užuodė šuo. Bet aš jokių šunų nemačiau. Nuo kada muitininkai vadinami šunimis?
– Ko pasimokėte iš šios istorijos?
– Noriu, kad kiti lietuviai nepatikėtų viliojančiais pasiūlymais ką nors nuvežti į užsienį už pinigus.
Čia kalėjime dar vienas lietuvis panašiai įkliuvo. Jam kažkas pasiūlė nuvežti baldus: atvažiuoti į Taliną, plaukti keltu į Helsinkį, davė adresą.
Bet Helsinkyje sulėkė muitininkai: „Narkotikai, narkotikai.“ Jis kišenes išvertė – kokie čia narkotikai? O tablečių rado akumuliatoriuje.
„Maniau, greitai atvažiuosiu, pervešiu tuos baldus. Štai ir atšvenčiau gimimo dieną“, – dejavo tas lietuvis, kuriam už grotų sukako 26-eri.
– Įvedžiau jūsų vardą ir pavardę į interneto paiešką ir išvydau anglišką skelbimą, kad Valdas Stažys iš Lietuvos siūlo medicininių narkotikų labai geromis kainomis dideliems užsakymams.
– Tai ne aš! Būtų labai žiauru, oi, kaip žiauru! Jei ten yra telefonai – paskambinkite ir paklauskite, kodėl naudoja mano vardą ir pavardę.
Mano įmonėlėje nurodytas miško kirtimas ir medienos vežimas į sandėlius!
– Kaip gyvenate? Sakoma, kad Suomijos kalėjimai labai geri...
– Dabar jau apgyvendino vienutėje. Iki tol gyvenau – neduok Dieve.
– Kas buvo blogai?
– Viduje buvo tik prausykla. Jei nori į tualetą, turi paspausti mygtuką – ateina prižiūrėtojas, nuveda.
– Kaip su jumis elgiamasi kalėjime?
– Visko patyriau. Blogiausia – sveikatos priežiūra.
Nuo liepos skauda galvą, geriu paracetamolį. Vemiu, svoris krinta. Bet suomiams tas pat – jie visi pasikėlę.
Savo skundus rašau į kompiuterį – o kompiuteris verčia į suomių kalbą.
Aš jiems sakiau: jei numirsiu – iš jūsų milijono eurų bus maža. Vaikai prisiteis.
Taip negalima elgtis. Aš nesu senas, man 48 metai.
Kartą pasiskundžiau: man taip blogai, kad žodžio negalėjau ištarti, visą naktį vėmiau. Tai mane išrengė ir įmetė į tokią kamerą – tik užklotas ir čiužinys. Po to atnešė vaistų, sugirdė.
– O kaip jus maitina?
– Gerai, kad padeda artimieji.
– Lašinių atsiunčia?
– Ne, pinigais padeda. Kalėjime yra parduotuvė.
Nusiperku aliejaus, kiaušinių. Galiu išsikepti.
Į lauką einu kaip į šventę. Net negalėdamas paeiti šliaužiu ir sėdžiu susirietęs.
Dažniausiai įkliūva kvaišalų kurjeriai
Jonas Stašinskas
Kalinių globos draugijos pirmininkas
„Į mane kreipiasi nemažai žmonių, kurių artimieji sėdi kalėjime už narkotikų ar nelegalių prekių gabenimą.
Iš tikrųjų tai didelė problema. Visi tie, kurie gabena narkotikus, tikina nieko nežinoję ir nematę, kaip juos įdėjo. Bet kartais tarp jų iš tikrųjų yra nekaltų žmonių.
Per sieną gabenami milžiniški nelegalių prekių kiekiai. Būna, iš tikrųjų įdeda, apgauna.
„Pavežk“, „perduok lagaminą“ – tai taip žmogiška. O pagauna su tokiu lagaminu – ir didžiulė bausmė. Tikrieji kontrabandos organizatoriai lieka nenubausti.
Jei žmogus niekada neteistas, ūkininkas, ir dar kartu vežasi sūnų, tikrai keista. Ar kas nors taip rizikuotų?
Bet aš čia matau kitą problemą: Lietuva gamina „torpedas“. Taip vadinami žmonės, kurie rizikuoja žinodami, kad ką nors nelegalaus gabena, bet nežino nei organizatorių, nei mechanizmo.
Lietuvos įkalinimo įstaigose daugybė žmonių, kurie ten kali ne pirmą kartą ir laiko juos savo namais. Net oficialiai tos įstaigos vadinamos pataisos namais, nors jokioje kitoje pasaulio valstybėje kalėjimai nevadinami namais!
Toks žmogus išeina iš kalėjimo – eiti neturi kur, gyventi neturi kur, kaip gyventi – nežino. „Rykliai“ iš karto tokius gaudo ir siūlo rizikuoti – pervežti per sieną narkotikus.“
Nusikaltėliai ieško pažeidžiamų žmonių
Rokas Bernotas
Lietuvos ypatingasis ambasadorius Afganistanui ir narkotikų kontrolės dialogui
„Ne kartą kalbėjausi su pareigūnais ir esu įsitikinęs: tokių narkotikų gabentojų, kurie visai nežinotų, ką daro, nėra.
Bet žmonės rizikuoja. Narkotikų prekeiviai ieško labiausiai pažeidžiamų žmonių: vienišų, bejėgių, patekusių į sunkią finansinę padėtį, kurie griebiasi bet ko.
Dalyvauju tarptautinėse darbo grupėse kovai su prekyba narkotikais ir galėčiau teigti, kad pastaruoju metu formuojasi naujas principas: raginama bausti lengviau.
Siūloma atskirti pažeidžiamiausias grupes – jaunas moteris, vienišas motinas ir gal net bandyti apsieti be įkalinimo.
Būtina aiškiai pasakyti: jei žmogus atsidūrė sunkioje padėtyje – neverta rizikuoti ir tikėtis neįkliūti.
Reikėtų ieškoti kitų išeičių.“