„Hermio“ banko žiauriajam plėšikui vietoj mirties bausmės – diplomas ir laisvė

Net ir nuteistieji mirties bausme gali likti gyvi ir grįžti į laisvę.

 1996 metais į mirtininkų kamerą vedamas Justinas Buta apie laisvę, ko gero, net nebandė pasvajoti.<br> T.Bauro nuotr.
 1996 metais į mirtininkų kamerą vedamas Justinas Buta apie laisvę, ko gero, net nebandė pasvajoti.<br> T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Dec 15, 2018, 4:12 PM, atnaujinta Dec 16, 2018, 9:33 PM

Tuo įsitikino 63-ejų Justinas Buta, kuris prieš 22 metus buvo pasmerktas myriop, o šią savaitę sužinojo, kad teismas nusprendė jį išleisti namo.

Nužudė apsaugos darbuotoją

Justino Butos ir jo bendrininkų įvykdytas „Hermio“ banko Šiaulių filialo apiplėšimas tapo vienu brutaliausių nusikaltimų, kurie sukrėtė Lietuvą atkūrus nepriklausomybę.

1995 metų rugsėjo 19 dieną į banką įsibrovę nusikaltėliai nužudė jo apsaugos darbuotoją Liną Žuką (g. 1968 m.) ir iš banko saugyklų pagrobė įvairios valiutos už 940 tūkstančių 629 litus 73 centus (272 tūkstančius 425 eurus).

Plėšikai pagrobė ir du nužudyto apsaugininko tarnybinius ginklus (pistoletą ČZ ir lygiavamzdį šautuvą „Winchester“).

Apsaugininko kūną plėšikai išvežė banko automobiliu „Audi 80“ ir užkasė pelkėtoje vietoje prieš kelis mėnesius paruoštoje duobėje, o automobilį sudegino.

Iki „Hermio“ banko Šiaulių filialo apiplėšimo nusikaltėliams į Lietuvos bankų saugyklas nuo 1920 metų buvo pavykę patekti tik tris kartus.

Rado atviras saugyklos duris

Kai 1995 metų rugsėjo 20-osios ryte į Šiaulių policiją paskambinęs „Hermio“ banko Šiaulių filialo apsaugos skyriaus vadovas Rimantas Ilgauskas pranešė apie atrakintas banko duris ir dingusį apsaugininką, į įvykio vietą buvo pasiųstas budintis kriminalistas.

Pamatęs, kas nutiko, kriminalistas iškart susisiekė su tuo metu Šiaulių kriminalinei policijai vadovavusiu vyresniuoju komisaru Aldividu Tručinsku ir paprašė atvykti.

„Važiuojant į įvykio vietą negalvojau, kad teks susidurti su tokio pobūdžio nusikaltimu. Maniau, gal apvogta kasa, ar kas nevykusiai pajuokavo.

Pamačius atviras banko saugyklos duris ir seifus, visos abejonės dingo. Jokių laužimo žymių.

Saugyklos durys atkoduotos, seifai atrakinti. Atrakintas ir seifas, kuriame buvo saugomas raktas nuo banko saugyklos grotų. Taip pat dingo atsarginių raktų komplektas.

Tiek vietinė, tiek apsaugos policijos signalizacija nebuvo įjungta.

Dingo ir tą naktį banke budėjęs apsaugos darbuotojas, tačiau jokių smurto pėdsakų įvykio vietoje nebuvo. Jų nerasta ir dar kartą kruopščiai patikrinus banko patalpas“, – šį įvykį prisiminė A.Tručinskas.

Įtarė banko darbuotojus

Tirti nusikaltimą ėmusiems pareigūnams nekilo abejonių, kad su šiuo nusikaltimu yra susiję banko darbuotojai.

Įtarimą sukėlusius buvusį „Hermio“ banko Šiaulių filialo apsaugos skyriaus viršininką Romaną Osipovą (g. 1960 m.) bei čia vairuotoju, inkasatoriumi bei ūkvedžiu dirbusį Joną Butą (g. 1959 m.) kriminalistai apklausė jau kitą dieną.

Po apklausos abu įtariamieji buvo paleisti ir toliau stebimi.

Sužinojus pagrobtų pinigų sumą buvo atmesta versija, kad prie šio nusikaltimo galėjo prisidėti ir pradingęs apsaugos darbuotojas.

Nepriekaištingos reputacijos, žmoną bei dvi dukras turėjęs vaikinas, pareigūnų manymu, dėl tokio grobio nebūtų rizikavęs sugriauti savo gyvenimo.

Rado sudegintą automobilį

Postūmiu tiriant šį nusikaltimą tapo ir pagrobto banko automobilio radimas. Sudegintą „Audi 80“ praėjus dviems dienoms po banko apiplėšimo aptiko Akmenės ir Telšių rajonų sandūroje esančiame pelkėtame miške grybavęs žmogus.

Tai, kad automobilis buvo rastas sunkiai prieinamoje vietoje, reiškė, kad jį palikęs asmuo turėjo gerai žinoti šias vietas. Tai dar labiau sustiprino įtarimus dėl iš šio krašto kilusio Jono Butos.

Jono Butos ryšius aiškintis pradėję kriminalistai atkreipė dėmesį ir į Širvintų rajone gyvenantį jo brolį Justiną Butą (g. 1955 m.).

Pats pasiprašė už grotų

Pareigūnai netruko išsiaiškinti, kad Justinas Buta yra įklimpęs į skolas, yra paėmęs kreditą „Hermio“ banke, o svarbiausia – tai, kad po banko apiplėšimo Justino Butos žmona jos turtą areštavusiems antstoliams sumokėjo 15 tūkstančių 400 litų (4 tūkstančius 460 eurų).

Pirmasis už grotų pateko Jonas Buta. Jis buvo sulaikytas po banko apiplėšimo praėjus savaitei.

Jono Butos sulaikymo aplinkybės buvo kurioziškos – į policiją kreipėsi pats įtariamasis ir tvirtindamas, kad jį kažkas seka, paprašė apsaugos.

Vietoj apsaugos pareigūnai Jonui Butai pasiūlė areštinės kamerą, nes kitokių priemonių jam apsaugoti neva neturį.

Pasak kriminalistų, Jonas Buta geranoriškai sutiko keliauti į areštinę, manydamas, kad toks sprendimas jam bus naudingas.

Slėpėsi sugyventinės namuose

Justinas Buta buvo sulaikytas savo sugyventinės Jolantos Rugenienės namuose Kuršėnuose (Šiaulių r.). Į areštinę buvo uždarytas ne tik Justinas, bet ir jam slėpti nusikaltimą padėjusi J.Rugenienė.

Netrukus už grotų atsidūrė ir ketvirtas banko plėšikas – Justino Butos parankinis Ferdinandas Zagreckas (g. 1968 m.) bei nusikaltimo slėpimu įtarta Butų sesuo Irena Mickienė (g. 1971 m.).

Paskutinis už grotų pateko R.Osipovas. Nors abejonių dėl šio asmens dalyvavimo apiplėšiant banką pareigūnams jau nebebuvo likę, taktiniais sumetimais jis dar kurį laiką buvo paliktas laisvėje ir atidžiai stebimas.

Papasakojo apie kitą nusikaltimą

Po įtariamųjų apklausų pavyko rasti nužudyto apsaugos darbuotojo kūną. Jį radus parodymus sutiko duoti ir iki tol tylėjęs Justinas Buta.

„Jam pasakiau, kad už tai ką padarė, bus sušaudytas (tuo metu dar galiojo mirties bausmė) ir pasiūliau bent jau palengvinti sąžinę.

Kiek patylėjęs Justinas Buta pareiškė, kad banką bandė apiplėši jau ne pirmą kartą – kad tų pačių metų liepos 16-ąją jis užpuolė tą naktį banką saugojusį apsaugos darbuotoją Gintarą Budraitį.

Apsaugininkui pavyko įveikti kaukėtą įsibrovėlį. Nuplėšęs kaukę apsaugininkas atpažino užpuoliką – jo bendradarbio Jono Butos brolį.

Demaskuotam Justinui Butai pavyko įkalbėti apsaugininką apie tai, kas įvyko banko patalpose, niekam nepranešti.

Apie šį nusikaltimą mes nežinojome. Tačiau kai įtariamasis papasakojo, kaip per kitą įsibrovimą nužudė jauną apsaugininką, apėmė toks pyktis, kad buvo sunku užrašyti šiuos parodymus“, – prisiminė Justino Butos apklausą vykdžiusi tardytoja.

Apvogti banką sumanė jo darbuotojas

Pareigūnams pavyko išsiaiškinti, kad mintis pavogti pinigų iš banko kilo „Hermio“ banko Šiaulių filialo apsaugos skyriaus viršininkui R.Osipovui.

Penkerius metus Vilniaus universitete istoriją studijavęs, tačiau diplominio darbo negynęs R.Osipovas vėliau dvejus metus tarnavo karininku Sovietų armijoje.

Už Parlamento gynybą „Sausio 13-osios“ medaliu apdovanotas R.Osipovas nuo 1990-ųjų trejus metus dirbo Krašto apsaugos ministerijos imuniteto tarnybos Šiaulių skyriaus viršininku, o vėliau kariškio karjerą iškeitė į darbą banke.

Dvejus metus „Hermio“ banko Šiaulių filialo apsaugos skyriaus viršininku dirbęs R.Osipovas darbo neteko 1995 metų liepos 19 dieną, jo paties žodžiais tariant „dėl pravaikštų“.

Vagystės planas žlugo

Teisme R.Osipovas sakė, kad į nusikaltimą jį pastūmėjo banke tvyrojusi nebaudžiamumo atmosfera. Dar 1994 metais buvo apiplėštos kelios „Hermio“ banko valiutos keityklos, pinigai dingdavo ir iš „Hermio“ banko Šiaulių filialo. Tačiau banko vadovams, pasak R.Osipovo, svarbiausia buvo banko prestižas – buvo stengiamasi, kad žinios apie šiuos nusikaltimus nepatektų į viešumą.

Mintimis pasivogti pinigų iš banko saugyklos R.Osipovas pasidalino su Jonu Buta, kuris „Hermio“ banko Šiaulių filiale dirbo vairuotoju, inkasatoriumi bei ūkvedžiu. Jo žinioje buvo visų banko patalpų raktai.

Banko saugyklos grotų rakto kopiją bendrininkai pasigamino iš anksto.

Banko saugyklos kodai turėjo būti šiašiaženkliai. Tačiau porą kartų užstrigus saugyklos užraktui, filialo direktoriaus nurodymu saugyklos seifą imta koduoti dviženkliu skaičiumi.

Įgyvendinti šį planą sutrukdė gautas įsakymas saugyklą plombuoti.

Nusprendė banką apiplėšti

Tada gimė mintis imituoti banko apiplėšimą. Tai padaryti Jonas Buta pasiūlė savo broliui Justinui.

Tokio pasiūlymo Justinas Buta sulaukė vos grįžęs iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus, kur penkis mėnesius praleido įtartas sukčiavimu.

Teismas sukčiavimu kaltintą Justiną Butą išteisino, tačiau jis tuomet turėjo daug skolų jo įmonei pieną tiekusiems žemdirbiams.

Iš „Hermio“ banko Šiaulių filialo Justinas Buta buvo paėmęs paskolų už 109 tūkstančius litų (31 tūkstantį 569 eurus).

Pasakė saugyklos kodus

Teisme Justinas Buta sakė, kad 1995-ųjų birželio mėnesį paskambinęs brolis pakvietė jį vakare į „Hermio“ banko Šiaulių filialą pasikalbėti.

Tą vakarą banke budėjęs R.Osipovas per pokalbį užsiminė, kad yra galimybė lengvai pagrobti pinigų.

Skolų spaudžiamas Justinas Buta sutiko dalyvauti apiplėšime.

Su R.Osipovu Justinas Buta vėl susitiko po savaitės. R.Osipovas jam aprodė banko patalpas, parodė kaip atsirakinama banko saugykla, pasakė jos kodus.

Planuojamo apiplėšimo dieną kairiojo saugyklos kodo numeris turėjo būti 50, dešiniojo – 55.

Prieš kurį laiką banko saugyklos kodai buvo sugedę ir R.Osipovas pats rūpinosi juos taisant.

Banko saugyklą koduoti dviženkliu, o ne daugiau skaičių turinčiu kodu taip pat pasiūlė R.Osipovas – taip neva būsią paprasčiau įsiminti kodą.

Apie užpuolimą niekam nepranešė

Banką plėšti buvo nuspręsta 1995 metų liepos 16 dieną. Ši diena buvo apsirinkta neatsitiktinai.

Tądien bako patalpas turėjo saugoti šio filialo direktoriaus sūnėnas, kuris be to, plėšikų manymu, iš visų apsaugininkų buvo pats lėčiausias.

Kad nekiltų įtarimų dėl jo vaidmens, plėšimo dieną R.Osipovas pasiėmė laisvadienį ir išvyko iš Šiaulių.

Nusikaltėliai tikėjosi iš banko pagrobti pinigų įvairia valiuta nuo vieno iki dviejų su puse milijono litų (290 tūkstančius – 724 tūkstančius eurų).

Tą vakarą Justinas Buta, padedamas brolio, pateko į banko patalpas ir užpuolė čia budėjusį apsaugos darbuotoją Gintarą Budraitį.

Per grumtynes apsaugininkas nuplėšė užpuoliko kaukę ir pažino Justiną Butą.

Demaskuotas plėšikas ėmė prašyti jo neišduoti, nes darbo tada neteks jo brolis.

G.Budraitis apie užpuolimą nepranešė nei policijai, nei banko vadovybei.

Kitą dieną pastebėjus grumtynių pėdsakus, apsaugininkas vadovams teisinosi, kad galvą prasiskėlė nugriuvęs nuo laiptų, o vėliau aiškino, kad dėl apkalbų susimušė su Jonu Buta.

Ėmė ieškoti bendrininkų

Tuoj po šio nepavykusio apiplėšimo R.Osipovas neteko darbo banke.

Teisme R.Osipovas tvirtino, kad tada pasidavė banko apiplėšimo idėjos neatsisakiusio Justino Butos įtakai.

Pats Justinas Buta tvirtino priešingai. „Su R.Osipovu susitikau po savaitės. Jis buvo supykęs, kad per mane prarado darbą ir paklausė, ar neturiu patikimų draugų“, – teisme sakė Justinas Buta.

Dalyvauti banko apiplėšime Justinas Buta pasiūlė kauniečiui Gintarui Šmitui, su kuriuo kalėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Pastarasis kartu su savo draugu Gintaru Katukevičiumi parūpino klofelino.

Kartu su G.Šmitu Justinas Buta rugpjūčio mėnesį iškasė duobę galimai aukai.

Ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. Vaikystėje Justinas Buta girdėjo, kad pavasarinio polaidžio metu liūne prasmego ir čia įstrigęs tankas.

Apie tai, kad po metų niekas nesuras apsaugininko lavono, Justinas Buta prasitarė ir bendrininkui, su kuriuo vėliau čia užkasė savo auką.

Žadėtų pinigų negavo

Besiruošiant banko apiplėšimui, 1995 metų rugsėjo 1 dieną, Justinui Butai paskambinę G.Šmitas paklausė, ar jo brolis nesutiktų leisti pavogti bankui priklausančio automobilio „Volvo-460“, kurį jis vairavo.

Šis automobilis buvo pavogtas Vilniuje po šio pokalbio praėjus keturioms dienoms.

Už pagalbą pavagiant automobilį Justinui Butai kauniečiai žadėjo sumokėti tūkstantį, o jo broliui – 3 tūkstančius JAV dolerių, tačiau žadėtų pinigų broliai Butos negavo.

Susipykus su kauniečiais Justinui Butai teko ieškoti kitų bendrininkų. Jo parankiniu tapo Afganistane tarnavęs Ferdinandas Zagreckas.

Koją pakišo svaigalai

Plėšti banką buvo nuspręsta 1995 metų rugsėjo 14-ąją. Apiplėšimo išvakarėse R.Osipovas pareikalavo, kad Justinas Buta su F.Zagrecku per vieną dieną gautų pistoletą.

Šią užduotį vykdyti ėmęs Justinas Buta už 800 JAV dolerių draugui užstatė savo automobilį „Mercedes“ ir turguje nusipirko pistoletą TT.

Šį pistoletą jau kitą dieną išbandė R.Osipovas. Jis tris kartus iššovė į Justino Butos automobilyje buvusią pagalvę.

Pasak R.Osipovo, apsaugininką nušauti Justinas Buta liepęs jam.

„Man pistoletą padavęs Justinas Buta pasakė: „Kai mane banke mušė, tu atostogavai. Dabar parodyk, ką sugebi“, – teisme sakė R.Osipovas.

Nušauti buvusį pavaldinį R.Osipovas nepajėgė. Plėšikas iš anksto nusipirko butelį degtinės ir butelį likerio.

Prieš ateidamas prie banko R.Osipovas ištuštino pusę butelio degtinės. Čia jis išgėrė dar ir prisigėrusį bendrininką į namus teko parvesti Jonui Butai.

Apsaugininką užmigdė klofelinu

Po nepavykusio apiplėšimo bendrininkai nutarė banką plėšti 1995 metų rusėjo 19-ąją.

Buvo sutarta, kad Jonas Buta klofelinu apsvaigins apsaugininką, o F.Zagreckas – jį nušaus. Justinas Buta turėjo išvežti ir paslėpti apsaugininko lavoną, o R.Osipovas – atblokuoti banko saugyklą.

Rugsėjo 19-osios vakare į banką užėjęs Jonas Buta čia budėjusio Lino Žuko paprašė neįjungti signalizacijos, nes jis norįs nuplauti automobilį.

Po to Jonas Buta apsaugininką pavaišino alumi, į kurį prieš tai įpylė klofelino. Vėliau į banką įėjo F.Zagreckas, kuris prisistatė Jono draugu Vytu.

Užmigus L.Žukui į banką įsliūkino ir Justinas Buta su R.Osipovu.

Nušauti apsaugininką turėjęs F.Zagreckas tai padaryti atsisakė jau anksčiau, neva – kils triukšmas, be to – liks pėdsakų. Pasmaugti miegančio apsaugininko F.Zagreckas taip pat nesutiko pasakęs, kad žmogų galįs tik nušauti.

Budelio vaidmens teko imtis Justinui Butai – jis virve pasmaugė nuo klofelino užmigusį apsaugininką.

Pabūgo dėl savo gyvybės

Pagrobtus pinigus į dvi dalis nusikaltėliai pasidalino dar banke.

L.Žuko lavoną Justinas Buta išveżė banko automobiliu „Audi 80“. Šis automobilis buvo skirtas inkasacijai, todėl jo negalėjo stabdyti kelių policija. Užkasti lavoną Justinui Butai padėjo F.Zagreckas.

R.Osipovas ir F.Zagreckas prasitarė, kad besidalinant grobį jiems kilo įtarimas, jog jie taip pat gali būti nužudyti.

Tai įtaręs F.Zagreckas Justinui Butai iškart net nepasakė, kur paslėpti nužudyto apsaugininko ginklai.

Pinigus taškė restoranuose

Laiką nuo banko apiplėšimo iki suėmimo bendrininkai leido skirtingai.

R.Osipovas stipriai gėrė. Jis, kaip ir Jonas Buta, savo grobio dalies nelietė. Abu vaizdavo, kad yra prislėgti dėl banko apiplėšimo ir bendradarbio dingimo.

F.Zagreckas ir Justinas Buta elgėsi priešingai – už pagrobtus pinigus pirkosi automobilių, linksminosi Vilniaus ir Palangos restoranuose.

Prieš įkliūdamas F.Zagreckas, kuriam Justinas Buta nupirko „Audi 200“ automobilį, dar aplankė savo tėvus ir žuvusio brolio kapą.

Savo tėvui F.Zagreckas davė 2 tūkstančius litų (579 eurus), kuriuos tėvas pragėrė.

Atkreipė dėmesį į sąvaržėlę

Už pagrobtus pinigus du BMW markės automobilius nusipirkęs Justinas Buta su savo sugyventine Jolanta Rugeniene ruošėsi sprukti į Rusiją.

Sugyventinei Justinas Buta nupirko ir odinę striukę, kostiumėlį, auksinių papuošalų.

J.Rugenienė savo ruožtu padėjo Justinui Butai paslėpti automobilį, kuriame buvo dalis iš banko pagrobtų pinigų.

Banko apsaugos darbuotojo tarnybinį ginklą lygiavamzdį šautuvą „Winchester“ į Ventos upę įmetė nepilnametis J.Rugenienės brolis. Už tai vaikinas iš Justino Butos gavo 300 litų (87 eurus).

Kur gali slėptis Justinas Buta, pareigūnai nustatė sužinoję, kad jo ir J.Rugenienės dokumentai vizoms gauti yra susegti viena sąvaržėle.

Žinodami, kur gyvena J.Rugenienė, pareigūnai nuvyko į jos namus ir sučiupo ten besislėpusį Justiną Butą.

Pinigus užkonservavo stiklainyje

Slėpti nusikaltimo pėdsakus Justinui Butai padėjo ir jo sesuo Irena Mickienė.

Kai naktį pas ją į namus su F.Zagrecku atvažiavęs Justinas Buta paprašė sudeginti jo rūbus, moteris taip ir padarė. Kartu R.Mickienė sudegino ir savo drabužius, kuriai tuo metu vilkėjo.

Teisme I.Mickienė tvirtino neva brolis skęs, kad pinigų gavo pardavęs metalo. Sesei Justinas Buta davė 21 tūkstantį litų (6 tūkstančius 82 eurus).

Už gautus pinigus I.Mickienė nusipirko megztinį, kurį vėliau atidavė policijai, o likusią dalį pinigų užkonservavo stiklainyje ir įmetė į pelkę.

Liko neatsakytų klausimų

Teisme taip ir nepaaiškėjo, kaip „Hermio“ banko Šiaulių filialo saugyklos kodus galėjo sužinoti šio filialo apsaugos skyriui vadovavęs R.Osipovas.

Teisme liudijęs „Hermio“ banko Šiaulių filialo direktoriumi tapęs Vytautas Krasauskas sakė, kad vieną banko saugyklos kodą žinojo jis ir tuometinis filialo direktorius Viktoras Budraitis. Kitą kodą žinojo dar du banko darbuotojai.

Kaip kodus galėjo sužinoti R.Osipovas, V.Krasauskas sakė nežinąs. Perkoduoti saugyklą V.Krasauskas liepė vos tapęs filialo direktoriumi, 1995 metų rugsėjo 13-15 dienomis.

Po R.Osipovo atleidimo banko filialo apsaugos viršininku tapęs Rimantas Ilgauskas teisme sakė, kad gavęs nurodymą perkoduoti saugyklos užraktą, nerado instrukcijos ir paskambino R.Osipovui.

Pastarasis patarė pasirausti jo popieriuose. Radus instrukciją, buvo pasigesta perkodavimo raktelių. Neradus raktelių R.Osipovas patarė R.Ilgauskui kreiptis į užraktą pagaminusią įmonę.

Žinodami, kad banko saugyklos užraktas bus perkoduotas, nusikaltėliai privalėjo skubėti įgyvendinti savo užmačias.

Bankas buvo apiplėštas praėjus kelioms dienoms po sprendimo pakeisti saugyklos užrakto kodus.

Prašė skirti mirties bausmę

Nors nužudyto apsaugos darbuotojo L.Žuko motina Stefanija ir našle tapusi jo žmona Dalia prašė teismo mirties bausmę skirti visiems keturiems banko plėšikams, Šiaulių apygardos teismas 1996 metų gegužės 28 dieną mirties bausmę sušaudant skyrė tik vienam kaltinamajam – Justinui Butai.

Likusiems trims kaltinamiesiems: Jonui Butai, R.Osipovui ir F.Zagreckui – teismas skyrė po 15 metų nelaisvės.

Nusikaltimo slėpimu apkaltintos I.Mickienė ir J.Rugenienė buvo nuteistos ketveriems metams nelaisvės, tačiau pritaikius Amnestijos įstatymą nuo bausmės atleistos.

Vilkėjo mirtininko aprangą

1997 metų balandžio 23 dieną nuosprendį išgirdo ir apie jo užpuolimą niekam nepranešęs banko apsaugos darbuotojas G.Budraitis.

Kaltu dėl nusikaltimo slėpimo pripažintam G.Budraičiui teismas skyrė pustrečių metų nelaisvės.

Pritaikius amnestiją ši bausmė buvo sumažinta trečdaliu. Už grotų banko apsaugininkas nepateko, nes teismas jam paskirtos bausmės vykdymą atidėjo 1 metams ir 6 mėnesiams.

Liudyti šioje byloje į Šiaulių apylinkės teismą buvo atvežti ir Jonas Buta, R.Osipovas bei Justinas Buta.

Jei Jonas Buta ir R.Osipovas atrodė nepasikeitę, tai Justinas Buta atrodė visai nepanašus į tą žmogų, kuris teisiamųjų suole sėdėjo vos prieš metus laiko.

Iš odinėmis striukėmis vilkinčių Jono Butos ir R.Osipovo Justinas Buta išsiskyrė ne tik mirtininko apranga.

Dryžuotą vatinuką vilkėjęs, dryžuotomis į aulinius batus sukištomis kelnėmis mūvėjęs Justinas Buta buvo labai išblyškęs.

Sulaukė prezidentės malonės

Nors Šiaulių apygardos teismas banko plėšikams skyrė griežtas bausmes, viso jiems skirto laiko už grotų nepraleido nė vienas nuteistasis.

Į laisvę anksčiau laiko buvo išleisti visi trys Justino Butos bendrininkai: jo brolis Jonas Buta, R.Osipovas bei F.Zagreckas.

Šiaulių apygardos teismo Justinui Butai paskirta mirties bausmė sušaudant vėliau buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos, o 2012 metais prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu jam buvo suteikta malonė – nustatyta terminuota 25 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vartus į laisvę iki gyvos galvos įkalintam Justinui Butai atvėrusi prezidentės malonė nužudytojo L.Žuko artimiesiems pasirodė sunkiai suvokiama protu.

„Taip gali pasielgti tik moteris, kuri niekada nebuvo motina. Ar ji galėtų paleisti į laisvę žmogų, nužudžiusį jos artimą?” – apie šalies vadovės sprendimą suteikti malonę žmogžudžiui sakė nužudytojo brolis Dalius Žukas.

Įgijo edukologijos bakalauro laipsnį

Nors Justinas Buta už grotų dar turėjo likti iki 2020-ųjų, tačiau Lygtinio paleidimo komisija pasiūlė paleisti nuteistąjį vieneriais metais ir 10 mėnesių anksčiau, įpareigojant jį per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką naktį neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už miesto ribų be leidimo.

Gruodžio 11-ąją Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėja Rasa Balsevičienė Lygtinio paleidimo komisijos prašymą patenkino.

Jei šis teismo sprendimas nebus apskųstas aukštesnės instancijos teismui, šv. Kalėdas bei Naujuosius metus Justinas Buta jau sutiks laisvėje.

Būdamas už grotų Justinas Buta neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, įgijo edukologijos bakalauro laipsnį – socialinio pedagogo specialybę, o Elektrėnų profesinio rengimo centre įgijo kompiuterio operatoriaus specialybę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.