Nuteistasis tikriausiai jau nebeišeis į laisvę, bet dėl to jis nesigraužia, greičiau net džiaugiasi.
„Nemoku, nesugebu gyventi laisvėje, dirbti nenoriu. Ar gailiuosi? Dabar jau nebe laikas gailėtis. Kad ir kaip vilką maitinsi, jis vis vien į mišką žiūri“, – prieš nuosprendį teisme Klaipėdoje kalbėjo Alfonsas Kazlauskas.
Tryliktą kartą nuteistas vyras seniai pripažintas pavojingu recidyvistu. Jis jau buvo baustas už vagystes, plėšimus, pasikėsinimą išžaginti.
Atlikęs pastarąją skirtą bausmę šilutiškis laisvėje ištvėrė tik kelis mėnesius.
Praėjusią vasarą Šilutėje jis užpuolė iš kapinių grįžtančią už jį dvidešimčia metų vyresnę moterį. Nusitempė ją į miškelį, o nepavykus patenkinti kūniškų geidulių pasmaugė.
Teisme A.Kazlauskas savo kaltės neneigė ir aiškino, kad užpuolė nepažįstamą senutę, nes neturėjo ko valgyti: tikėjosi atimti kokį nors daiktą ir jį parduoti. Vyras buvo apsvaigęs nuo alkoholio.
Klaipėdos apygardos teismas pažymėjo, jog maksimali laisvės atėmimo bausmė skirta todėl, kad už panašius nusikaltimus vyras jau buvo teistas, jokių išvadų nepadarė ir nesugeba gyventi laisvėje.
Didžioji dalis jo gyvenimo prabėgo už grotų.
Teismas patenkino dviejų nukentėjusiųjų ieškinius ir priteisė iš A.Kazlausko 4017 eurų turtinės ir 25 tūkst. eurų neturtinės žalos.
Tik kažin ar jos atgaus bent dalį pinigų iš beveik niekada nedirbusio ir jokio turto neturinčio kalėjimo senbuvio.
