Už narkotikų kontrabandą Švedijoje nuteistas Dainius Pauliukevičius pats pasiprašė atlikti bausmę Lietuvoje, tačiau tai, ką teko patirti Pravieniškių pataisos namuose, jis norėtų kuo greičiau pamiršti.
„Stengiuosi šį gyvenimo etapą ištrinti iš atminties. Dabar prasidėjo naujas gyvenimas – darbas, šeima, draugai“, – Pravieniškių pataisos namuose gyvenusių nuteistųjų nusikaltimus nagrinėjantiems Vilniaus apygardos teismo teisėjams sakė D.Pauliukevičius.
Parodymai – iš ekrano
2011 metais iš Švedijos pargabentas nuteistasis Pravieniškėse iš karto tapo „bachūru“ – jokiems nurodymams nepaklūstančiu lyderiu – ir stropiai laikėsi nerašytų kalinių taisyklių.
„Bachūrų“ taisykles, draudžiančias bendrauti su pareigūnais, D.Pauliukevičius sulaužė sulaukęs įtarimų dėl nusikaltimų, įvykdytų bendrininkų grupėje.
Vengdamas baudžiamosios bylos pareigūnams jis papasakojo apie pataisos namuose vykdytus nusikaltimus.
Ikiteisminio tyrimo metu net vienuolika kartų apklaustas vyras atvykti į teismą neišdrįso. Jis paprašė parodymus duoti nuotoliniu būdu ir su teisėjais bei prokurorais bendravo iš policijos įstaigos.
Priėmė kalinių autoritetas
Nors D.Pauliukevičius laisvėje nepriklausė organizuotoms nusikaltėlių grupuotėms, atgabentas į Pravieniškių pataisos namus stengėsi patekti tarp „bachūrų“, kurie dažniausiai būdavo organizuotų grupuočių nariai.
Jam padėjo tuo metu Pravieniškių pataisos namuose bausmę atlikęs ir nuteistųjų lyderiu laikytas Deimantas Bugavičius, pravarde Deima.
Jis su Vidmantu Grigaliūnu gyveno vadinamojo „kamoroje“ – lyderių kameroje.
Patekti į šią kamerą norėjo ir jau vėliau Pravieniškėse apgyvendintas Kauno nusikaltėlių pasaulyje gerai žinomas Aidas Kupčiūnas, pravarde Aidelis.
Užpuolikai įšoko per langą
D.Pauliukevičiaus teigimu, jis ir suorganizavęs V.Grigaliūno užpuolimą.
Sulaukę momento, kol D.Bugavičius išeis pasivaikščioti, dešimt lazdomis ginkluotų vyrų per langą sušoko į V.Grigaliūno kamerą ir jį talžė apie penkiolika minučių.
Pats D.Pauliukevičius teigė šioje egzekucijoje nedalyvavęs: „Mačiau, kaip jie visi grįžo ir skubiai išsiskirstė, – vieni nuėjo persirengti, kiti – pasivaikščioti. Lyg nieko nebūtų buvę.“
Jo teigimu, ginklus – metalines lazdas bei ylą, kuria galėjo būti durta užpultajam, kaliniai laikydavo po lova.
Smarkiai sumuštas V.Grigaliūnas buvo išgabentas į ligoninę, o nuteistieji tą patį vakarą išsirinko naują „vierchą“.
Juo tapęs Ruslanas Laško į „kamorą“ pasikvietė A.Kupčiūną ir Andrių Obelienių.
Naujieji lyderiai po kurio laiko sulaukė keršto – A.Kupčiūnas ir R.Laško buvo sumušti. Manoma, kad tai buvo D.Bugavičiaus draugų kerštas.
Nurodymas – per langą
D.Pauliukevičius daugiausia klausimų sulaukė apie kitas muštynes, kuriose dalyvavo ir jis pats.
Jo teigimu, jas taip pat sukurstė A.Kupčiūnas, kuris neseniai buvo parvežtas iš ligoninės ir buvo laikomas karantine.
Karantino gyventojų pietūs kartais sutapdavo su „bachūrų“ pasivaikščiojimo laiku.
Vieną dieną valgykloje buvęs A.Kupčiūnas priėjęs prie valgyklos lango ir pakvietęs pasikalbėti kiemelyje ratus sukančius D.Pauliukevičių, A.Obelienių, Erlandą Palukaitį ir Artūrą Račkelį.
D.Pauliukevičiaus teigimu, Aidelis pasiūlė „sulaužyti suvalkus“ – sumušti juos taip, kad atsidurtų ligoninėje.
Paprastai dėl sužalojimų į ligoninę patekę nuteistieji nebebūdavo grąžinami į tą patį sektorių.
Kelių iš Suvalkijos kilusių kalinių reikėjo atsikratyti dėl to, kad jie palaikė ryšius su kito D.Bugavičių remiančio būrio gyventojais.
Auką sutiko prausykloje
Užduotį gavę vyrai veiksmų ėmėsi tą patį vakarą. Savo būryje jie surengė susirinkimą ir nusprendė suvalkus užpulti ankstų rytą.
Prieš 6 valandą ryto D.Pauliukevičių pažadino vienas kameros draugų.
Netrukus šeši vyrai patraukė į prausyklą iki galo suderinti savo veiksmų.
Prausykloje jie netikėtai sutiko vieną savo nužiūrėtų aukų, Mantvydą Janulį. Vyras iš tualeto ėjo atgal į savo sektorių. Užpuolikai nusprendė nieko nelaukti ir nusekė iš paskos.
Išvertė iš lovų ir surišo
Į lovą jau spėjęs grįžti M.Janulis buvo ištemptas ant grindų. Iš lovos buvo išverstas ir Kęstutis V.
„A.Račkelis man padavė ritinį lipniosios juostos. Mes su E.Palukaičiu surišome jam rankas ir kojas“, – egzekucijos pradžią prisiminė D.Pauliukevičius.
Tuomet jis lipniąją juostą perdavė Ryčiui Gudynui, kuris turėjo surišti M.Janulį.
D.Pauliukevičius teigė matęs, kaip surištą auką Artūras Zykovas bandė smaugti, o R.Gudynas sėdėjo jam ant krūtinės.
Kaip tik tuo metu pabudo Mindaugas Murauskas. A.Račkelis jam pasakęs, kad gulėtų ir nežiūrėtų, kas vyksta, tačiau tokiam nurodymui jis nepakluso.
„A.Račkelis nuo antrojo aukšto lovos jį nutempė ant grindų, o aš prišokau palaikyti kojų, lipniąja juosta jam apvyniojome ir galvą, ir akis“, – pasakojo D.Pauliukevičius.
Šokinėjo ant galvos
Netrukus jis pastebėjęs, kad M.Janulį spardęs R.Gudynas ėmė šokinėti jam ant galvos, ir teigė jį nustūmęs.
Tuo metu, D.Pauliukevičiaus žodžiais, „užvirė mėsmalė“ – mažytėje patalpoje ėmė muštis daug vyrų. D.Pauliukevičius nusprendė pasitraukti iš masinių muštynių ir virtuvėje išgerti kavos.
Kai kavos išgėręs ir parūkęs D.Pauliukevičius grįžo į patalpą, pamėlynavęs M.Janulis buvo paguldytas ant pledo.
„Aš pradėjau rėkti, kad jis miršta, o A.Račkelis paprašė paduoti šaukštą. Įkišo jį M.Januliui į burną, kažką padarė, jis pradėjo kriokti ir atsigavo“, – prisiminė D.Pauliukevičius.
Jo teigimu, kvėpuoti vėl pradėjusiam M.Januliui A.Račkelis metaline lazda dar smogė per ranką ir koją.
Bėglį – į žemiausią kastą
Kai merdintis vyras buvo nuneštas į medicinos punktą, pasigirdo kitas A.Račkelio nurodymas: „Neškite tą gaidį į gaidyną.“
Taip jis kalbėjo apie nuteistąjį, kuris buvo ne tik sumuštas, bet ir išniekintas.
Žemiausioje kastoje, pas vadinamuosius „gaidžius“, netrukus atsidūrė ir M.Murauskas, kuris iš muštynių sugebėjo pabėgti.
Kieme M.Murauskas jau buvo pradėjęs kalbėti su vienu pareigūnu, kai pro juos bėgdamas vienas „gaidžių“ kažkokiu skysčiu apipylė M.Murauskui veidą.
Kalinių žargonu, jis buvo „nupiltas“ ir tapo „gaidžiu“.
Pagal nerašytas nuteistųjų taisykles, „nupilama“ šlapimu ar fekalijomis, bet skubiu atveju galima ir vandeniu.
Iš karto po muštynių vėl buvo surengtas kalinių susirinkimas. Jame buvo nuspręsta: jei pareigūnai ko nors klaus, niekas nieko nežino.
„Po to pareigūnai surengė apžiūrą – visus išrikiavo, apžiūrėjo, ar ant kojų ir rankų nėra nubrozdinimų“, – pasakojo D.Pauliukevičius.
Kodėl buvo užpulti suvalkai, savo bendrininkams netrukus paaiškino A.Račkelis ir A.Obelienius.
Jie visiems rodė per muštynes paimtą M.Janulio telefoną, kur rado kito sektoriaus gyventojams rašytų žinučių.
D.Pauliukevičiaus teigimu, viena jų buvo išsiųsta prieš pat užpuolimą.
Nemokėsi – stovėsi lauke
D.Pauliukevičius – vienas pirmųjų liudytojų, prabilusių ir apie turto prievartavimą, vadinamąjį bilietavimą.
Jo teigimu, susimokėti būtinai turėdavo tie pataisos namų naujokai, kurie už grotų neturėdavo pažįstamų – jų nebuvo kam pasitikti.
Už lovą dar nesusimokėję naujokai turėdavę „stovėti ant slidžių“ – ištisas dienas, nepriklausomai nuo oro sąlygų, leisti lauke. Į kameras jie buvo įleidžiami tik pernakvoti.
D.Pauliukevičiaus žiniomis, susimokėti tekdavę ir tiems, kurie turėjo užtarėjų. Jis pasakojo iš laisvės sulaukęs prašymo pasitikti 19-metį naujoką Paulių Seliuką.
Apgyvendinti kaunietį geresniame sektoriuje jis paprašė vieno iš „kamoros“ lyderių A.Kupčiūno. A.Kupčiūnas dėl šio naujoko taip pat jau buvo sulaukęs skambučio, todėl sutiko juo pasirūpinti.
Po kelių savaičių D.Pauliukevičių sutikęs P.Seliukas pasiguodė, kad iš jo reikalaujama 1,5 tūkst. eurų. Apie tai D.Pauliukevičius paklausė kito „kamoros“ lyderio A.Obelieniaus, kurį tą pačią dieną sutiko prausykloje.
„Pats pasisakė, kad duos, tai dabar turės duoti. Kito kelio nėra“, – jo paaiškinimą prisiminė D.Pauliukevičius.
Paaiškėjo, kad griežtų „vierchų“ žodžių išsigandęs naujokas iš tiesų pažadėjo susimokėti. D.Pauliukevičiui pavyko tik išsiderėti kelias papildomas dienas, per kurias jaunuolis turįs surinkti pinigus.
