Kraupaus likimo lietuvis „Baltojoje gulbėje“: iš ten niekas negrįžta GALVOSŪKIS. Ar iš tiesų kretingiškis tris niekuo dėtus žmones Rusijoje žiauriai nužudė, kai buvo praradęs atmintį?

Prieš kelis dešimtmečius į Rusiją nusibastęs ir ten už trijų žmonių nužudymą iki gyvos galvos kalintis kretingiškis 55 metų Stasys Surblys siekia atgauti Lietuvos pilietybę ir grįžti kalėti į tėvynę.

Šiame itin griežtomis kalinių laikymo sąlygomis garsėjančiame Rusijos kalėjime, kuris vadinamas „Baltąja gulbe“, S.Surblys gyvena jau daugiau kaip 25 metus.
Šiame itin griežtomis kalinių laikymo sąlygomis garsėjančiame Rusijos kalėjime, kuris vadinamas „Baltąja gulbe“, S.Surblys gyvena jau daugiau kaip 25 metus.
Šiame itin griežtomis kalinių laikymo sąlygomis garsėjančiame Rusijos kalėjime, kuris vadinamas „Baltąja gulbe“, S.Surblys gyvena jau daugiau kaip 25 metus.
Šiame itin griežtomis kalinių laikymo sąlygomis garsėjančiame Rusijos kalėjime, kuris vadinamas „Baltąja gulbe“, S.Surblys gyvena jau daugiau kaip 25 metus.
Šiame itin griežtomis kalinių laikymo sąlygomis garsėjančiame Rusijos kalėjime, kuris vadinamas „Baltąja gulbe“, S.Surblys gyvena jau daugiau kaip 25 metus.
Šiame itin griežtomis kalinių laikymo sąlygomis garsėjančiame Rusijos kalėjime, kuris vadinamas „Baltąja gulbe“, S.Surblys gyvena jau daugiau kaip 25 metus.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Apr 7, 2019, 2:56 PM, atnaujinta Apr 8, 2019, 9:43 AM

S.Surblio gyvenimas vertas detektyvinio ar net siaubo romano. Vyriškis gimė ir augo Kretingos rajone. Baigęs mokyklą Rudaičių miestelyje apsigyveno su mergina, kuri jam pagimdė dukrą.

Tačiau santykiai nesusiklostė, netrukus S.Surblys vedė kitą moterį. Bet ir su ja bendras gyvenimas nesisekė.

1990 metais vyriškis nusprendė išvažiuoti uždarbiauti į Rusiją, bet jau po metų Sverdlovsko srityje buvo nuteistas už vagystę.

Laikė Lietuvos piliečiu

Atlikdamas bausmę lietuvis išgirdo, kad kaliniams dalijami vaučeriais vadinami investiciniai čekiai. Už juos buvo galima privatizuoti valstybinį turtą.

„Tačiau man niekas jų nedavė, nes aš buvau laikomas Lietuvos piliečiu. Pasas, kurį tuo metu turėjau, buvo išduotas Lietuvos SSR, o kaip mano registracijos vieta nurodytas Kretingos rajonas“, – iš Rusijos kalėjimo atsiųstame laiške pasakojo S.Surblys.

Buvo užpultas traukinyje

1993 metais atlikęs bausmę S.Surblys išvyko į Uzbekiją.

„Labai reikėjo pinigų, tad ėmiausi prekybos – iš Uzbekijos į Rusiją vežiojau vaisius“, – pasakojo S.Surblys.

Šiek tiek prakutęs vyriškis nutarė grįžti į tėvynę.

„Paskambinau tėvams ir trumpai pasakiau – važiuoju namo, laukite“, – pasakojo S.Surblys.

Tačiau tėvai sūnaus taip ir nesulaukė. Po šio skambučio jie net penkerius metus nežinojo, kas atsitiko sūnui.

S.Surblys pasakojo, kad važiuodamas traukiniu į Lietuvą buvo sumuštas ir apiplėštas. Banditai atėmė visus jo iš prekybos vaisiais uždirbtus pinigus, o jį patį išmetė iš traukinio.

Be sąmonės gulintį S.Surblį aptiko praeiviai. Iškviesti medikai konstatavo, kad vyras jau negyvas, ir nuvežė į Sverdlovsko srities Serovo miesto lavoninę.

S.Surblys netrukus būtų buvęs palaidotas kaip neatpažintas lavonas, tačiau sanitarė atsitiktinai pastebėjo, kad jis pajudino pirštą. Buvo iškviesti medikai.

Atmintį atgaivino tardytojai

„Po truputį atsigavau, bet negalėjau prisiminti, nei kas esu, nei iš kur atvykau“, – pasakojo S.Surblys.

Atmintis esą sugrįžo tik po gero pusmečio, kai lietuvis už itin žiaurų trijų žmonių nužudymą atsidūrė Sverdlovsko srities kalėjime.

„Tardytojai išsireikalavo iš Lietuvos mano dokumentų, gavo net mokytojų surašytas charakteristikas. Jas skaitant man po truputį atgijo atmintis“, – pasakojo S.Surblys.

Vyriškis prisiminė ne tik savo vaikystę ir jaunystę. Kraupiausia jam buvo mintimis grįžti į tą pusmetį, kai išgijęs buvo paleistas iš Serovo ligoninės.

„Mane tuomet priglaudė viena medicinos slaugytoja. Tačiau ilgai pas ją nebuvau. Pradėjau girtauti ir basčiausi nuo vienų pas kitus“, – pasakojo S.Surblys.

Įsakė klauptis ant kelių

1994 metų birželį S.Surblys apsistojo sutuoktinių Kokovinų name, kur nuo ryto iki vakaro buvo girtaujama.

Per vienas išgertuves S.Surbliui pasirodė, kad namo šeimininkas įžeidinėja savo žmoną.

Jis įrėmė peilį vyrui į kaklą, nutempė į miegamąjį, kur gulėjo žmona, ir parklupdęs ant kelių liepė jos atsiprašyti.

Po to vyrai grįžo į svetainę ir toliau girtavo. Bet vis labiau girtėjančiam S.Surbliui pasirodė, kad jis nepakankamai griežtai nubaudė prieš žmoną smurtavusį B.Kokoviną, tad pagriebęs peilį jį nudūrė.

Tuomet kitų sugėrovų akivaizdoje žudikas nutempė lavoną į virtuvę, nupjovė galvą ir nunešė ją į miegamąjį.

„Žiūrėk – čia tavo skriaudikas“, – pasakė nužudytojo žmonai ir pasiūlė jai paglostyti skruostus.

Vėliau moteriai buvo liepta keltis ir išplauti kraujo balas.

Pats S.Surblys tuo metu sukapojo lavoną ir kartu su kitais sugėrovais išmetė į kanalizacijos duobę.

Užėmė savo aukos vietą

Po šios žmogžudystės S.Surblys liko gyventi Larisos Kokovinos name ir lovoje užėmė jos vyro vietą. Po trijų mėnesių per išgertuves S.Surblys peiliu nudūrė kitą jam nepatikusį vyrą.

Lietuvio sugyventine tapusi namo šeimininkė vėl išplovė kruvinas grindis ir padėjo S.Surbliui lavoną nutempti į kiemą. Ten buvo iškasta duobė ir į ją įmestas kūnas.

Kaimyną kankino yla

Dar po mėnesio, kai pas sugyventinius į svečius atėjo kaimynas Andrejus Bykovas su drauge ir mažamete dukrele, S.Surblys nužudė ir jį.

Lietuvis šį vyriškį pargriovė ant žemės, už nugaros surišo rankas ir, prievarta į burną supylęs eterio, ėmė badyti peiliu ir yla.

Baisų skausmą kenčiantis rusas maldavo greičiau jį nužudyti, tačiau S.Surblys ir toliau jį kankino, kol po daugybės dūrių yla A.Bykovas mirė.

Lavoną apipylė benzinu

Po šios žmogžudystės S.Surblys norėjo nužudyti ir A.Bykovo draugę, tačiau ji maldavo pasigailėti dėl mažamečių vaikų.

Lietuvis pasigailėjo, tačiau abiem namuose buvusioms moterims liepė lavoną susukti į paklodę ir surišti virvėmis.

Kadangi jau buvo gili žiema, moterys į paklodę susuktą lavoną paguldė į rogutes ir nuvežė į netoliese buvusius A.Bykovo draugės namus.

Ten lavonas buvo apipiltas benzinu ir padegtas. Ugnis akimirksniu nuo žemės paviršiaus nušlavė ir visą medinį namą.

Apkrėtė venerine liga

Po šio gaisro S.Surblys į savais tapusius namus pasikvietė gyventi A.Bykovo draugę su dukterimi.

Kompanija ir toliau girtavo, o lietuvis jau užsiiminėjo seksu su dviem moterimis.

Greitai vyras suprato sergantis venerine liga. Kadangi nežinojo, nuo kurios draugės užsikrėtė, liepė abiem išsirengti nuogai ir ėmė peiliu pjaustyti įvairias jų kūno vietas.

Gal ir jas būtų nužudęs, tačiau egzekuciją stebėję mažamečiai vaikai ėmė klykti, tad lietuvis pasigailėjo savo meilužių.

Siurblinėje – kūno dalys

Nežinia, kiek S.Surblys taip būtų gyvenęs su dviem nužudytų vyrų moterimis, tačiau kanalizacijos siurblinės sargas pavasarį pastebėjo išmatų duobėje plūduriuojančią žmogaus koją.

Buvo iškviesta milicija. Pareigūnai išgriebė kitos kojos dalį, ranką ir galvą.

Greitai buvo nustatyta nužudytojo tapatybė, o S.Surblys suimtas. Iš pradžių nei pareigūnai, nei pats suimtasis nežinojo, kas jis yra, – nebuvo žinoma nei jo tautybė, nei pavardė.

Tik po kelių mėnesių tyrėjai po kruopelytę nustatė žudiko asmenybę. Iš pradžių ir pačiam S.Surbliui buvo netikėta, kad jis yra lietuvis.

Atgavęs atmintį tardomas ir apklausiamas teisme S.Surblys prisipažino nužudęs tris žmones, tačiau tvirtino, kad tai padarė gindamasis. Buvo atlikta psichiatrijos ekspertizė, ji konstatavo, kad lietuvis yra pakaltinamas.

1997 metais Sverdlovsko srities teismas S.Surblį nuteisė mirties bausme.

Judėjimas – tik gulbės poza

Vyriškis iš vietos kalėjimo buvo perkeltas į „Baltąja gulbe“ pavadintą Salikamsko koloniją, kur buvo laikomi tik mirties bausme arba įkalinimu iki gyvos galvos nuteisti kaliniai.

Kolonija romantišku „Baltosios gulbės“ vardu buvo pavadinta ne tik todėl, kad jos fasadas nudažytas baltai, bet ir todėl, kad ten kaliniams leidžiama judėti tik gulbės poza – pakreipus kūną į priekį ir toli už jo išmetus rankas.

„Sąlygos buvo ir yra nežmoniškos. Mano kamera – rūsyje. Nuolatinė tamsa, drėgmė ir iš visur sklindanti smarvė. Norėdamas išdžiovinti rankšluostį, dedu jį po pagalve, visus asmeninius daiktus – po čiužiniu.

Nuolat visu garsu leidžiami muzikiniai įrašai – lyg tikras kankinimas. Vienintelis malonumas – pasivaikščiojimai, kurių turi prašyti lyg didžiausios malonės“, – guodėsi kalinys.

Laiškai – tik rusų kalba

Tuo metu, kai S.Surblys pateko į kalėjimą, Rusijoje mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas.

O 1999 metais Rusijos prezidentas lietuviui ir daugeliui kitų mirtininkų suteikė malonę – mirties bausmę pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos.

„Iki malonės paskelbimo net mano tėvai nežinojo, kad aš nuteistas mirties bausme. Tik po to man pirmą kartą buvo leista parašyti laišką tėvams, ir tai tik rusų kalba“, – sakė S.Surblys.

S.Surblys iki šiol savo rūsyje įrengtoje kameroje po čiužiniu laiko pirmąjį iš motinos gautą laišką.

„Sūneli, mes tave jau palaidojome. Tu mums atgijai“, – rašė šiuo metu Šilalės rajone gyvenanti kalinio motina.

Liepė atvykti į konsulatą

Netrukus po to, kai buvo patenkintas S.Surblio malonės prašymas, kalinys darė daug žygių, kad gautų lietuvišką pasą ir atlikti bausmės būtų pervežtas į Lietuvą.

„Tačiau gaudavau atsakymus, kad reikia laukti, kol bus pasirašyta tarpvalstybinė Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl apsikeitimo kaliniais“, – sakė S.Surblys.

Ši sutartis buvo ratifikuota 2001 metais. Bet ir tada ištrūkti iš „Baltosios gulbės“ S.Surbliui nepavyko.

S.Surbliui Lietuvos migracijos tarnyba pranešė, kad reikia užpildyti anketą pasui gauti ir atsiųsti keturias nuotraukas.

Kalinys padarė viską, ko prašomas, tačiau tuomet atėjo raštas, kad reikia atvykti į Lietuvos konsulatą Rusijoje ir ten pasirašyti dokumentus.

„Tai padaryti buvo neįmanoma. Net nebuvo prasmės prašyti, kad mane nuvežtų į konsulatą“, – guodėsi S.Surblys.

Pavertė Rusijos piliečiu

Tuo pat metu kolonijos vadovybė spaudė, kad lietuvis priimtų Rusijos pilietybę. S.Surblys nesutiko, tačiau dar 2009 metais Rusijos piliečiu tapo per prievartą.

Buvo pasinaudota tuo, kad dar 1990 metais, kai S.Surblys atvyko uždarbiauti į Rusiją, oficialiai prisiregistravo Sverdlovsko srityje.

„Širdyje aš buvau, esu ir būsiu Lietuvos pilietis. Mano mama, dvi seserys, brolis, dukra – visi jie lietuviai, Lietuvos piliečiai, gyvena Lietuvoje“, – guodėsi S.Surblys.

Pagal statistiką, vidutinė žmonių, įkalintų „Baltojoje gulbėje“, iš kurios paprastai niekas į laisvę negrįžta, gyvenimo trukmė – 7 metai.

„Aš šiame kalėjime gyvenu daugiau kaip 25 metus. Į laisvę išeiti nesitikiu, bet noriu bent mirti tėvynėje“, – sakė kraupaus likimo kalinys S.Surblys.

Sunkūs nusikaltimai – kliūtis gauti pilietybę

Loreta Tumalevičienė, Migracijos departamento atstovė:

„Įstatymas numato, kad lietuvių kilmės asmenys gali įgyti Lietuvos pilietybę supaprastinta tvarka.

Vis dėlto asmuo negali tapti Lietuvos piliečiu, jeigu užsienio valstybėje buvo baustas laisvės atėmimo bausme už tyčinius nusikaltimus, kurie pagal Lietuvos įstatymus laikomi labai sunkiais nusikaltimais.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.