Giminaičių kova dėl pinigų įsiplieskė dar pavasarį, kai mirė klaipėdietis Eugenijus Mockus. Jūrų uoste dokininku ilgai dirbęs 57 metų vyriškis vienas gyveno keturių kambarių bute.
Po laidotuvių paaiškėjo, kad R.Mockienė naudojosi velionio sūnaus mokėjimo kortele. Iš jo sąskaitos banke paimta apie 6000 eurų. Pinigus bankomatuose išgrynino moters kaimynė.
E.Mockaus dukterys Sandra ir Indrė pareikalavo, kad močiutė atiduotų joms tėvo santaupas. Ji žadėjo tai padaryti, bet vėliau pradėjo aiškinti, kad pinigus panaudos sūnaus kapui tvarkyti.
Dukterys, kurioms priklauso tėvo turtas, kreipėsi į policiją dėl svetimų pinigų pasisavinimo, o paskui – ir į Klaipėdos apylinkės teismą.
Teismas nutarė, kad R.Mockienė savo anūkėms turi grąžinti daugiau kaip 7000 eurų.
Apskaičiuotos ir penkių procentų palūkanos.
Tėvo nekvietė į vestuves?
Stojusi prieš teismą garbaus amžiaus R.Mockienė ir kitas jos sūnus Arūnas pasakojo, kad velionio ryšys su dukterimis nebuvo tvirtas. Pasak jų, E.Mockus savo jaunėlės dukters Indrės nebuvo matęs ketverius metus, netgi nebuvo pakviestas į jos vestuves.
„Indrė ištekėjo už garsaus verslininko.
Mano brolis apie tai sužinojo viename žurnale išvydęs prabangaus vestuvių pokylio nuotraukas“, – teisme aiškino velionio brolis.
Kita duktė Sandra, ištekėjusi už buvusio sporto klubo „Neptūnas“ krepšininko ir išvykusi į Rusiją, giminaičių teigimu, Klaipėdoje pasirodydavo retai, kartais paskambindavo tėvui.
„Eugenijus prieš ketverius metus išsiskyrė su žmona. Džiaugėsi dukterų skambučiais ir vizitais, nebuvo šykštus – negailėdavo pinigų ir joms, ir anūkams“, – prisiminimais dalijosi A.Mockus.
Pinigai dingo iš sąskaitos
R.Mockienė pirmoji įžengė į butą Laukininkų gatvėje, kuriame mirė pasiligojęs jos sūnus. Užrakintas duris teko laužti pasitelkus ugniagesius.
Tvarkydama butą motina tikriausiai aptiko sūnaus asmens dokumentus, pastebėjo ir mokėjimo kortelę. Pašarvojus velionį, ji buvo ištuštinta per tris dienas.
Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl svetimų lėšų pasisavinimo, bet vėliau jį nutraukė – 80-metė pensininkė R.Mockienė neneigė, kad sūnaus pinigai atidūrė jos rankose.
Atsakovė aiškino, kad dažnai aplankydavo sūnų, jis jai buvo atskleidęs ir banko kortelės kodą. Ji pasiėmė pinigus, nes buvo įsitikinusi, kad jų prireiks laidotuvėms ir kapavietei tvarkyti.
Tyrėjai išsiaiškino, kad R.Mockienės paprašyta kaimynė pinigus su velionio kortele bankomatuose išgrynino per penkiolika kartų.
Tuo metu, kai kaimynė iš bankomatų šlavė pinigus, R.Mockienė ritualinių paslaugų rūmuose gedėjo mirusio sūnaus.
Norėjo sutvarkyti kapus
„Man gėda, kad turiu tokias anūkes, Ispanija ir Prancūzija joms arčiau nei tėvas. Gyvo nelankė, mirusio irgi nelankys. Kol dar judu, noriu pasirūpinti, kad kapas būtų tvarkingas“, – teisme kalbėjo R.Mockienė.
Pasak jos, anūkė Sandra, aplankiusi tėvą, kai iki jo mirties buvo likusi savaitė, prašė perrašyti jai butą, taip pat ir paveldėtas žemes, nežinodama, kad jos jau parduotos.
R.Mockienė aiškino, kad šeimos kapavietę būtina rekonstruoti: keisti pamatus, užkloti vientisa granito plokšte, nes jai pasiligojus arba mirus nebus kam rūpintis augalais.
Moteris savo nuožiūra derino kapavietės tvarkymo projektą, užsakinėjo medžiagas net tada, kai teismas jau buvo atvertęs šią bylą.
„Niekas už mane to nepadarys. Toje pačioje kapavietėje palaidoti mano tėvai, balandį ten atgulė sesuo“, – braukdama ašaras teisme kalbėjo R.Mockienė.
Testamento nepaliko
Velionio dukterų interesus gynęs advokatas Gediminas Žlioba tvirtino, kad kapai sutvarkyti, pateikė jų fotografijas: „Atsakovės nežinia kokiems darbams numatyta 5600 eurų suma yra perteklinė.“
Advokatui įtarimų sukėlė ir R.Mockienės teismui pateiktos kelių šimtų eurų sąskaitos už raidžių iškalimą ant paminklo.
Su anūkėmis dėl pinigų susikirtusi močiutė sakė, kad E.Mockus didelių santaupų neturėjo: „Pinigai sūnaus sąskaitoje gauti už žemes, kurias aš paveldėjau ir jam dovanojau. Kai sveikata pašlijo, tas žemes jis pardavė už 15 tūkst. eurų.“
Iš kuklios pensijos gyvenanti moteris nežino, kodėl velionis nepaliko testamento, kuriame būtų nurodyta, kas ir kam priklausys po jo mirties. „Jis man taip pasakė: „Mama, jeigu kas nors atsitiktų, tie pinigai – tavo. Turbūt negalvojo apie mirtį, dar galėjo gyventi“, – sūnaus žodžius prisiminė R.Mockienė.
Anūkės įveikė močiutę
Ieškovės savo ruožtu aiškino neprašiusios močiutės rūpintis tėvo laidotuvėmis ir kapaviete. G.Žlioba teismui pateikė jų apmokėtas sąskaitas – visos išlaidos siekia daugiau kaip 3000 eurų.
Anūkių ieškinį tenkinęs teismas rugsėjį preliminariai nurodė R.Mockienei grąžinti be pagrindo įgytą daugiau kaip 7000 eurų sumą ir atlyginti 1,6 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.
Pensininkė prašė pakeisti civilinius ieškinius – anūkių naudai priteisti tik po 960 eurų, o bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 499 eurų. Tačiau mokėtinos sumos iš esmės nepasikeitė.
Teismas sprendime pažymėjo, kad problemų nebūtų kilę, jeigu E.Mockus savo paskutinę valią būtų pareiškęs testamente: „Kai jo nėra, mirusio žmogaus turtas priklauso vaikams.“
„Moralinius aspektus galime vertinti įvairiai, bet teismams labiau rūpi faktinės įvykių aplinkybės“, – sakė giminaičių nesantaiką gesinusi teisėja Larisa Šimanskienė.
Ketvirtadienį su lrytas.lt susisiekusi E.Mockaus dukra Sandra išdėstė savo poziciją.
„80 metų čia reikėtų vertinti kaip manipuliacijos meno stažą, o ne amžių. „Močiutė“ visiems kelia emocijas, tačiau Močiute ji niekada mums nebuvo ir nebus. Kaip nebuvo ir mama savo vaikams. Tai moteris, pagimdžiusi du vaikus, kurių pati neaugino, nes savo laiku tiesiog „pragėrė“ savo šeimą ir prarado motinystės teises. Ant kojų atsistojo, kai mes, anūkės, jau buvome paaugusios. Iki tol tėtis nuo mūsų slėpė, jog tai jo mama.
Tai, kas buvo rašoma apie mus spaudoje, priimame kaip gynybinę apsivogusių žmonių poziciją. Kitaip vertinti negalime, nes tai žmonės, niekada nedalyvavę mūsų gyvenimuose ir nieko apie mūsų gyvenimus nežinantys.Konkrečiai dėl bylos, galime pakomentuoti tiek, jog į policiją kreipėmės, nes mums R. Mockienė, grąžindama iš namų išsineštą tėčio piniginę, pasakė, jog ji nežinanti, kur yra banko kortelė ir, kad jai skambino kažkoks vyras, neva turintis kortelę. Vėliau paaiškėjus, jog tai ji, tik spėjus išvežti mirusijį iš namų, jau pradėjusi su drauge tuštininti banko sąskaitą ir pasisavinusi visus joje buvusius pinigus, kol mes rūpinomės laidotuvėmis, tyrimas buvo nutrauktas.
Tada pasipylė dar daugiau R. Mockienės versijų: „laidotuvėms“ nors už laidotuves mokėjome mes; „grąžins, jei jie priklauso mums“, bet pateikus paveldėjimo liudijimą negrąžino; „sūnus paliko mažą pensiją gaunančiai senai mamai pragyvenimui“, nors beveik visus neva į kapą suinvestuoti nusprendė praėjus kelioms dienoms po jai nepalankaus rugsėjo 11 dienos teismo sprendimo (tėtis palaidotas kovo mėnesį, o planuojamų darbų sąsakaita paskaičiuota rugsėjo pabaigoje, kai teismas jau buvo ją įpareigojęs grąžinti pinigus); „paliko mamai, tetai, broliui“, nors prieš tai versija buvo „kapo tvarkymui“ ir t.t.... Tėtis palaidotas jų šeimos kape. Po laidotuvių su R. Mockiene buvo nutarta, kad ant esamo paminklo bus tik išgraviruotas vardas, pavardė ir data. Po tėčio ten dar buvo palaidota ir R. Mockienės sesuo.
Tad kas liečia kapo tvarkymą, tiek graviravimo išlaidos, kurios atrodo išpūstos ir, kaip paaiškėjo teismo metu, abi apjungtos ir pateiktos mums, tiek jeigu ir būtų buvęs ar yra noras kažką kardinaliai pertvarkyti, šios išlaidos turėtų būti padalintos į 5 dalis, o ne „užmestos“ mums. Neskaitant laidotuvių metu ištuštintos tėčio kortelės, vos mums išvažiavus iš Klaipėdos, buvo pradėtas tuštinti ir mūsų šeimos butas, į kurį įeiti R. Mockienė jau neturėjo teisės.
Po skyrybų pusė buto priklausė mūsų mamai, dėl kitos pusės po tėčio mirties buvo užvesta paveldėjimo byla. Ji į nieką nepretendavo.
Taigi žmogus iš namų išnešęs banko kortelę ir pasisavinęs pinigus, ir, pasitaikius progai, įėjęs su draugais į jai nepriklausantį butą ir išsinešęs ką panorėjęs, mūsų akimis yra vagis. Raktų turėjimas, ar kortelės pin kodo žinojimas, nesuteikia jokių teisių į svetimą turtą, tačiau R. Mockienė turi patirtį, kaip pasisavinti tai, kas jai nepriklauso. Po skyrybų su vyru R. Mockienei buvo išmokėta jos turto dalis, tačiau, be sąžinės graužaties, po savo mamos (jos vaikų globėjos) mirties ji nusisavino vaikams priklausantį butą, kuriame dabar ir gyvena, nusisavino ir žemę, kurią mūsų šeimai buvo palikusi tėčio močiutė (globėja) ir, tik po ilgų derybų, 2002 metais grąžino neva dovanodama, o dabar nusisavino pinigus, kuriuos tėtis gavo pardavęs šią žemę. Tad tai gyvenimo būdas ir amžius čia niekuo dėtas.“
