„Jei būtų ne Lenkija, o kokia Švedija ar Danija, kažkuri iš tų tikrai demokratinių šalių, aš tikrai būčiau pasilikusi“, – prisipažino bėglė, kurią vaizdo ryšiu kalbino jos Čikagoje likęs sūnus Karolis.
Dvidešimtmetis beveik valandos trukmės pokalbį su dabar savo tėvų namuose Garliavoje gyvenančia ir teismo laukiančia motina patalpino savo „Facebook“ paskyroje.
Pasak N.Venckienės, apie tai, kad netrukus ji iškeliaus į Lietuvą jai tapo aišku, kai JAV Aukščiausiasis teismas atsisakė priimti jos kasacinį skundą, tačiau kelionės namo teko palaukti dar beveik pusantro mėnesio.
„Tą rytą atėjo vienas iš apsaugos darbuotojų ir pasakė, kad tau reikia važiuoti į teismą. Kaip tik tą dieną mano kambariokė taip pat turėjo važiuoti į teismą, tad mes abi nusprendėme, kad labai gerai, bus smagiau, bet man vistiek galvoje sukosi: kaip gali būti teismas, jei jau Aukščiausiasis teismas nepriėmė mano skundo“, – ankstų 2019 metų lapkričio 5-osios rytą prisiminė N.Venckienė.
Budėtojų pamainoms pasikeitus ji pati nuėjo pas kitą apsaugos darbuotoją ir paprašė, kad šis patikslintų informaciją kompiuteryje. Išgirdusi, kad jos kelionė bus tik į vieną pusę, buvusi teisėja sako, kad iškart suprato, jog prasidėjo ekstradicijos vykdymas.
„Greitai nulėkiau prie kompiuterių, kad parašyčiau žinutę tau Karoliuk, giminaičiams, draugams Amerikoje. Tada nulėkiau prie telefono. Kadangi buvo ankstus rytas, tu miegojai, paskambinau Į Lietuvą mamai ir pasakiau, kad mane šiandien jau išveža“, – sūnui pasakojo N.Venckienė.
Į teismą bėglė buvo nuvežta ryte ir jame praleido visą dieną. Tik vakare, apie 18-19 valandą, ji buvo nugabenta į oro uostą, kur ją pasitiko trys iš Lietuvos atvykę Policijos departamento pareigūnai.
Bėglės teigimu, į lėktuvą ji su palyda buvo įlaipinta pro tarnybinį įėjimą ir pasodinta tarp lenkiškai kalbančių keleivių. Antrankių jai niekas nedėjo.
„Skridom, kaip eiliniai keleiviai, tik, kad mus pirmus įleido į lėktuvą. Manau, kad dėl saugumo, kad lietuviai nematytų, aplink mus sėdėjo lenkiškai kalbantys asmenys“, – prisiminė bėglė.
Kelionė iki Varšuvos užtruko apie dešimt valandų, todėl, pasak N.Venckienės, skrendant jai netrūko laiko pokalbiams su pareigūnais, kuriuos domino, kaip ji gyveno, kur dirbo, mokėsi, ką veikė Karolis, ar Amerikoje samdėsi advokatus.
„Man keisčiausia, kad vienas iš tų darbuotojų, Tomas Aleksius, man pasakojo, kaip Lietuvoje viskas pagerėję, kaip dabar viskas pasikeitę. Galvojau, gal aš tikrai labai atitolusi nuo informacijos, gal man nušvietė padėti Lietuvoje ne tokią, kokia yra, bet grįžusi į Lietuvą įsitikinau, kad pasikeitimai ne į gerą, o tik į blogą pusę. Man atrodo, jis yra suklaidintas pats, nieko nesupranta kas vyksta Lietuvoje“, – kalbėjo N.Venckienė.
Atskridusi į Varšuvą, N.Venckienės teigimu, ji sugalvojo pasiprašyti politinio prieglobsčio, tačiau jai tai pasakius savo palydovams, Lietuvos pareigūnai esą pradėjo kaukti ir rėkti, o lenkai tariamai apsimetė, kad nesupranta nei angliškai, nei rusiškai.
„Aš iškart tam Tomui Aleksiui pasakiau: Tomai, jei tu čia mane pradėsi Lenkijoje tąsyti, aš tave paduosiu į teismą. Jis taip ir atšoko nuo manęs, o moteris, viena iš apsaugos darbuotojų pasakė: Tomai, netampyk, tegul lenkai ją tempia, o lenkai apsimetė, kad jie angliškai nemoka ir rusiškai“, – sūnui pasakojo N.Venckienė ir pridūrė, kad Lenkija nėra ta šalis, kurioje ji norėjo pasilikti, todėl ji aršiai nekovojo už savo teises ir netrukus atsisakė minties prašytis prieglobsčio: „Ai, velniai nematė, grįšiu į Lietuvą, bet tą cirką ruošiausi padaryti. Jei būtų ne Lenkija, o kokia Švedija ar Danija, iš tų tikrai demokratinių šalių, aš tikrai būčiau pasilikusi, nebūtų jie pajėgę manęs nutempti“.
Bėglė teigė, kad kelionėje iki Kauno tardymo izoliatoriaus jai teko pakeisti net kelis automobilius.
Iš oro uosto su savo automobiliu ją išvežė lenkų pareigūnai, po neilgo kelio šunkeliais ji buvo persodinta į lietuvių mašiną, kurią iki pasienio lydėjo lenkai. Kirtus sieną, automobilį, kuriame važiavo buvusi teisėja ir Seimo narė pasitiko du Lietuvos pareigūnų automobiliai, o prie Kauno ji buvo persodinta į konvojaus mašiną ir nuvežta į areštinę bei apgyvendinta didelėje, erdvioje kameroje.
„Aš tiems iš Policijos departamento jokių pretenzijų neturiu. Tik jie išsigando, manė, kad aš ir pasiliksiu Lenkijoje. Jei būčiau labai norėjusi, būčiau pasilikusi, bet po to pagalvojau, ai, eina jie“, – sakė N.Venckienė.
Buvusi teisėja sūnui pasakojo, kad Čikagos kalėjime ji jautėsi gerai ir jai nieko netrūko, tačiau tiek per 21 mėnesius praleistus už grotų, tiek kelionėje į Lietuvą jos galvoje sukosi vienintelė mintis: „Kaip gali būti tokia neteisybė? Vaikas seksualiai išnaudotas, aš tą vaiką gyniau, vaiko tėvas, mano brolis nužudytas, mano tėvai seni nuteisti, mano giminės, kaimynai, pažįstami, kurie bandė ginti visi tąsomi po teismus“.
N.Venckienė iš Lietuvos dingo 2013 metų balandį, dieną prieš jo imuniteto panaikinimą Seime.
Išsigandusi jai gresiančių bylų, ji su sūnumi paspruko nuo teisėsaugininkų ir apsigyveno netoli Čikagos, tačiau 2018 metų vasarį buvo sulaikyta.
Pabėgimas į Ameriką N.Venckienę išgelbėjo nuo daugiau kaltinimų.
Ji buvo įtariama nepagarba teismui, žmonių šmeižimu, persekiojimu, mirusiojo atminimo paniekinimu, nepagarba teismui, piktnaudžiavimu globėjos pareigomis, mažametės tvirkinimu, tačiau JAV ją leido teisti tik dėl teismo sprendimo nevykdymo, trukdymo antstolei atlikti savo pareigas, pasipriešinimo policijos pareigūnams bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
Šių metų kovo 3 dieną Panevėžio apygardos teisme įvyko pirmasis bėglės teismo posėdis. Nors jų buvo suplanuota ir daugiau, tačiau dėl koronaviruso ir šalyje paskelbto karantino, du teismo posėdžiai jau neįvyko. Kada bylos nagrinėjimas bus tęsiamas, paaiškės, kai Lietuva sugrįš į įprastą gyvenimo ritmą.
