Ši istorija apie vieną tokį teismų kirtį mano rašomojo stalo stalčiuje gulėjo 3 metus. Jos negalėjau paviešinti, nes herojė buvo nepilnametė.
Vieno Lietuvos miesto gyventojų Ritos M. ir Antano G. šeima (pavardės redakcijai žinomos) ramiai gyveno, užsiėmė gėlių verslu, augino dvi Ritos dukras iš pirmos santuokos. Po kelerių metų gimė ir poros naujagimis.
„Tvirtai galiu pasakyti, kad gal pirmą kartą per nelengvą savo gyvenimą buvau laiminga. Turėjau darbštų, patikimą, negeriantį, mano vaikus labai mylintį vyrą. Kartu dirbome, kartu važinėdavome pardavinėti savo produkcijos. Krapštėmės iš skurdo.
Vienintelė problema šeimoje gal buvo tik mano 14-metė duktė Asta. Nuo mažens ji buvo psichologiškai nestabili, jai kildavo isterijos, pykčio priepuolių. Kai mergaitei buvo šešeri, vaikų ir paauglių psichiatrų komisija jai konstatavo elgesio sutrikimą. (Šį dokumentą „Lietuvos rytas“ turi. – Red.).
Asta nepajėgė baigti net pirmos klasės, liko antriems metams. Vaikus auginau viena, buvo labai sunku, kol į mūsų šeimą neatėjo Antanas“, – šeiminio gyvenimo pradžią prisiminė Rita.
Šeimos gyvenimas į šipulius subyrėjo 2014 metais, kai į buto duris netikėtai pasibeldė vaiko teisių apsaugos darbuotojos, o netrukus užgriuvo ir policijos pareigūnai.
Antanas buvo surakintas antrankiais ir išvežtas, kaltinamas podukros Astos lytiniu prievartavimu. Nuo tada šeima jo nebematė.
Kas buvo tokio šlykštaus nusikaltimo kaltintojas ir liudytojas? Tik pati keturiolikmetė Asta ir jos dienoraštis.
Anuomet su Asta pakalbėti negalėjau – ją, nepilnametę, saugojo įstatymas. Dabar nepavyko, nes ji kalbėti nepanoro, telefonu neatsiliepė.
Teko nemažai bendrauti su nuteistuoju Antanu. Bet ką įtikins kalinio prievartautojo žodžiai? Apie šeimos tragediją papasakojo pati Rita.
Aprašinėjo savo nuotykius
Istorija prasidėjo tada, kai 14-metė Asta draugėms ėmė pasakoti apie patėvio seksualinį priekabiavimą, o vienai draugei net parodė savo dienoraštį.
Jame ji vaizdingai aprašinėjo savo lytinius santykius su vaikinais, taip pat ir su patėviu. Ir net aprašė, kad šešerių metų esą buvusi kažkieno išprievartauta.
Draugė apie patėvio priekabiavimą papasakojo klasės auklėtojai. Mokytoja nepatikėjo, paprašė Astos kokių nors įrodymų. Bet Asta jokių įrodymų per du mėnesius nesugebėjo pateikti. Tada mokytoja pranešė Vaiko teisių apsaugos tarnybai.
Valdininkų reakcija, kaip ir privaloma, buvo žaibiška. Jau kitą dieną į buto duris pasibeldė vaiko teisių apsaugos specialistės, o netrukus prisistatė ir policijos pareigūnai.
Namus užgriuvo netikėtai
– Rita, kas nutiko tą dieną jūsų namuose? – moters paprašiau prisiminti šešerių metų senumo įvykius.
– Lyg tyčia tuo metu buvau išsiuntusi vyrą su Asta į mūsų šiltnamius išjungti šildymo. Jie dar nebuvo išvažiavę iš kiemo, kai atvyko specialistės.
Vyras dar paklausė – gal man pasilikti? Bet jos pasakė – ne, nebūtinai.
– Ar jūs jau žinojote, kokiu reikalu atvyko specialistės?
– Ne, visiškai nieko. Auklėtoja buvo kvietusi ateiti, bet per darbus vis atidėdavau. Gal prieš mėnesį Asta buvo negrįžusi namo, telefonu neatsiliepė, buvau pranešusi policijai.
Pamaniau, kad Asta vėl ko nors mokykloje prisidirbo, nes iš tiesų ji buvo sunkiai valdomas vaikas ir dažnai turėdavome dėl to problemų.
Vaikystėje jai dažnai užeidavo pykčio, isterijos priepuoliai.
– Kreipėtės į gydytojus, vaikų psichiatrą?
– Taip, jie konstatavo elgesio sutrikimą.
Astai skyrė vaistų, kad būtų ramesnė. Bet jie nieko nepadėjo.
Būdavo, skambina man draugės iš miestelio – tavo dukra ne mokykloje, bet vaikšto po kavines ir prašinėja pinigų, trainiojasi po stotį.
– Auginote dukras viena?
– Su Astos tėvu išsiskyrėme, kai jai buvo metai. Tėvas su ja visai nebendravo.
Kai Antanas atėjo pas mus gyventi, Astai jau buvo septyneri, o vyresnei dukrai – dešimt. Vyresniajai dėl nedidelės negalios buvo skirtas mokymasis namuose, ji visada būdavo namie.
Jei aš buvau „apakusi“ iš meilės, kaip buvo teigiama specialisčių, tai vyresnė dukra tikrai būtų ką nors pastebėjusi ar jai Asta būtų pasipasakojusi, bet nieko nebuvo.
Kai Astai prasidėjo paauglystė, manau, jai labai norėjosi turėti vaikiną. Ji mokėsi jaunimo mokykloje, nes dėl konfliktiško elgesio negalėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklos.
Jos draugės buvo 17–18 metų, jau turėjusios lytinių santykių. Ir Asta, manau, norėjo pasirodyti esanti suaugusi, pasigirti taip pat turėjusi lytinių santykių. Bet jokio draugo iš tiesų neturėjo.
– Kokie buvo jos santykiai su patėviu?
– Normalūs. Net geri. Antanas labai rūpinosi mano vaikais kaip savais, o kai gimė mūsų kūdikis, tiesiog tirpo iš laimės.
Bet jis buvo ir reiklus. Būdavo, Asta vėluoja į mokyklą ir reikalauja – nuvežk mane!
Tačiau Antanas griežtai atsisakydavo: „Jei nemoki apskaičiuoti savo laiko, važiuok autobusu.“ Aišku, Asta supykdavo.
– Daug tarp jų buvo piktumų?
– Taip, ir tik dėl Astos elgesio. Mes abu reikalaudavome, kad ji eitų į mokyklą, nesišlaistytų gatvėmis su draugėmis. Asta pyko ir dėl to, kad mes esą per daug dėmesio rodydavome mažiausiam kūdikiui. „Jūs jį labiau mylite, aš nereikalinga, manęs niekas nemyli“, – šaukdavo.
Bandžiau aiškinti, kad ji didesnė, mažajam reikia daugiau dėmesio. Visko pirkdavome vaikams po lygiai, bet Astai nieko nebūdavo gana.
Mes gyvenome gana kukliai, bet su vyru daug ir sunkiai dirbome, kad vaikams visko užtektų.
Gal kai kam ir bus keista, bet mes niekada su juo nesipykdavome. Jis padėjo mums susikurti verslą, augino du mano vaikus. Koks vyras prisiimtų tokią naštą?
– Apie ką kalbėjotės su atvykusiomis vaiko teisių specialistėmis?
– Jos ėmė klausinėti, ar dažnai Asta su patėviu važinėja vieni. Pasakiau, kad beveik niekada.
Daugiau nieko nepasakė, tik paliepė Astai su Antanu atvažiuoti į tarnybą. Su Antanu aptarėme, kad, matyt, kalbėsis apie Astos elgesį.
Jie nuvažiavo. Ten Asta, klausinėjama apie dienoraštį, esą pasakė, kad patėvis prie jos „lytiškai kabinėjasi“.
Vyras to pokalbio negirdėjo, taip ir nesuprato, ko buvo iškviestas.
Grįžusi Asta taip pat nieko nepasakojo.
„Tik šiaip sau, nieko ypatingo“, – pagaliau ištarė. Bet visą vakarą buvo labai susikrimtusi.
O kitą dieną namus užgriuvo pareigūnai. Mes apstulbome. Pasakė, kad darys kratą. Nieko nesupratau.
Viskas vyko greitai. Jie rėmėsi tik Astos pasakojimu, esą ji buvo prievartaujama namie. Vyrą uždarė viename kambaryje, mane iškoneveikė, kokia aš motina!
Pareigūnai ištikrino lovas, mūsų mašiną, ieškojo įrodymų, bet nieko nerado.
Jokių įrodymų nebuvo vėliau pateikta ir teismui. Antaną iškart išsivedė kaip stovi ir mes jo daugiau nebematėme.
Astos namie nebuvo, nes jau buvo paimta anksčiau, telefonu neatsiliepė, o vaiko teisių specialistės man nepasakė, kur ji“, – pasakojo Rita.
Užrašai – apie santykius
Jokių detalių, kad buvo prievartaujama, nepilnametė nepateikė. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad „mergystės plėvėje mechaninių sužeidimų nenustatyta“.
Didžiausiu nusikaltimo įrodymu tapo jos užrašai dienoraštyje. Ką nepilnametė rašė? Redakcija gavo jo ištraukas.
Dienoraštyje rašoma, kad „mamos sugyventinis prie manęs lenda, man bučiuoja į kaktą“, „trejus metus mane išnaudoja patėvis“, „patėvis mamai nuperka vyno, ji išgeria, ir tada patėvis su manimi eina į kitą kambarį ir mane lytiškai išnaudoja“. „Su patėviu buvo viskas“, – paaiškinta. Bet rašo, kad dar ir „su dviem vyrais buvo viskas“.
Nors teisme nepilnametė tvirtino, kad turėjo lytinių santykių tik su patėviu, dienoraštyje ji giriasi turėjusi ne vieną lytinį kontaktą su kitais asmenimis, kai dar net nepažinojo patėvio. Aprašyti ir jos meilės nuotykiai su draugu B. Negana to, ji rašo buvusi išprievartauta 6 metų. Kieno? Nežinia.
Tačiau tokių įrašų pakako, kad Antanas būtų nuteistas.
Pavadino fantazijomis
– Jūs netikite, kad dukros aprašyti įvykiai buvo realūs? – paklausiau Ritos.
– Tai buvo tik jos fantazijos, noras pasigirti draugėms. Juk ji pati draugei parodė savo dienoraštį. Be to, siuntinėdavo joms panašias žinutes. Bet niekas rimtai nereagavo, visi žinojo dukros charakterį.
– Dukra rašo, kad patėvis ją išnaudojo kitame kambaryje. Kiek kambarių buvo bute?
– Tik du. Viename gyveno dvi dukros, mes su vyru ir mažiuku – kitame. Mano vyriausia dukra visada būdavo kambaryje. Tai negi prie jos „išnaudojo“ ir mes nieko nežinojome?
Astos dienoraščio įrašuose visai nesutampa laikas.
Ji pasakoja, esą patėvis ją išnaudojo, bet tuo metu mes visa šeima buvome Prancūzijoje, keliavome automobiliu ir niekada neatsiskirdavome vieni nuo kitų.
– Ar žinote, kas tie keli vyrai, „su kuriais buvo viskas“?
– Niekas nežino, tyrėjai jų neieškojo, nekreipė dėmesio. Nes tai toks pat dukros fantazijos vaisius kaip ir santykiai su patėviu.
Nuo streso temo protas
Tą pačią dieną, kai buvo areštuotas vyras, Rita neteko ir dukters – Asta buvo išvežta į vaikų globos namus ir pas motiną sugrįžo tik po ketverių metų jau būdama pilnametė.
– Jūs įsivaizduokite – aš juk mama, iš manęs teisės neatimtos. Bet motina, pasirodo, jokių teisių neturi net dar nieko neišsiaiškinus!
Gyvenimas sugriuvo per dieną. Man nuo visko maišėsi protas. O namie dar du vaikai. Viena mergaitė neįgali, kitas vaikas – dar kūdikis. Žlugo ir verslas.
– Bet jūs su Asta pasimatėte dar prieš vyro teismą ir išgavote iš jos raštelį, kad ji prasimanė šią istoriją?
– Aš buvau šoko būsenos. Kodėl Asta taip kalba, kas atsitiko, kuo man tikėti? Mane smaugė pyktis, abejonės, neteisybė.
Dėl Antano buvau visiškai tikra. Svarsčiau – juk visą laiką mes su juo būdavome kartu. Per tiek metų jau pažįsti žmogų. Asta visada buvo problemiška, nuolat meluojantis vaikas, bet juk sava dukra.
Nuo abejonių man pačiai maišėsi protas, net buvau pakliuvusi į moterų krizių centrą. Tikriausiai nėra ko stebėtis.
Tas įvykis mūsų šeimą užklupo kaip koks uraganas ir iš karto sugriovė viską, ką tiek metų kūrėme.
Po kiek laiko Astą vėl pamačiau mieste. Nes kai skambindavau į vaikų globos namus, man sakydavo – dukra su jumis susitikti nenori, mes paisome jos norų ir prie telefono nekviesime.
Mieste sutikau atsitiktinai. Ji net apsiverkė: „Mama, man vadovė sakė, kad tu nenori manęs matyti.“
Prisipažino, kad melavo
– Tuo metu tyrimas dar nebuvo pasibaigęs. Dukra juk galėjo prisipažinti, kad melavo ir fantazavo. Kodėl to nepadarė?
– Apie mūsų susitikimą Asta papasakojo globos namuose ir ją jau po kelių dienų išvežė į vieną Lietuvos psichiatrijos ligoninių. (Redakcijai žinoma, kokia tai gydymo įstaiga, bet ligoninės administracija apie tuometinę Astos sveikatos būklę žurnalistei informacijos nesuteikė. – Aut.)
Išgabenimo į ligoninę pretekstas buvo tas, kad „mama, susitikusi su dukra, padarė jai poveikį“.
Tada kreipiausi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą prašydama leidimo susitikti su dukra.
– Ten ir išgirdote dukros prisipažinimą, kad ji melavo?
– Taip. Aš jos nespyriau. Kalbėjomės apie namus, apie mano gyvenimą. Buvau numetusi gal 40 kilogramų svorio, dukra net išsigando.
Paklausiau, kodėl ją čia atvežė. Dukra pradėjo verkti ir pasakė: „Bandžiau auklėtojoms pasakyti, kad melavau. Bet mane vėl išvadino melage ir seselė davė daugiau raminamųjų.“
„Vaikeli, nežinau net ką daryti“, – pasakiau jai. O tuometis mano advokatas pasakė: tegu ji pateikia prisipažinimą raštu.
Dukra parašė, kad tą istoriją išsigalvojo.
Advokatas atidavė raštą teismui, bet į tai nebuvo atsižvelgta. O aš pati buvau nuteista, man buvo skirta 10 mėnesių bausmė lygtinai už „grupuotės“ organizavimą ir „poveikį vaikui“.
– Kokia grupuotė?
– Tai aš, mano draugė, kuri gerai pažinojo Astą ir mano vyrą, taip pat vyro brolis.
Draugė paskambino Astai ir paprašė susitikti. Taip tapo „grupuotės“ nare. Esą mes norėjome išgelbėti mano vyrą, kuris neabejotinai yra pedofilas.
– Teisme Asta dar turėjo progą pati prisipažinti melavusi. Bet to nepadarė?
– Ne. Dabar man pasakojo, kad labai bijojo patekti į koloniją už melą.
– O gal vis dėlto nemelavo?
– Galima vadinti jos įrašus dienoraštyje ne melu, o fantazija. Bet juk žmogus kalėjime.
– Jūs lankėte Antaną kalėjime?
– Mes nevedę, nespėjome per darbus susituokti, bet tai ne esmė. Norėjau jį lankyti su mažuoju mūsų bendru vaiku, bet negalėjau dėl Astos. Juk aš, motina, negaliu turėti ryšių su savo dukros prievartautoju.
– Kokie buvo jūsų tolesni santykiai su dukra?
– Tuos ketverius metus Asta nuolat bėgdavo iš globos namų pas mane, aš jai liepdavau grįžti, nes mums abiem bus blogai. Kai tik ji pasipriešindavo, būdavo išsiunčiama į vaikų psichiatrijos įstaigas.
Skambindavau, klausdavau apie jos būklę, bet manęs neinformuodavo. Nuo ko ją gydo? Atsakydavo – „nuo visko“, – su širdgėla pasakojo Rita.
Psichikos sutrikimai nesikeitė
„Lietuvos rytas“ turi informacijos, kaip globos namų ir ligoninių darbuotojai bendraudavo su Astos motina.
„Juk jūs suprantate, kad jūsų dukros tikslas buvo atsikratyti jūsų sugyventinio.“
„Tokie vaikai jau gimsta, jie gyvena svajonėse, versdami jas realybe. Tai bipolinio asmenybės sutrikimo sindromas.“
„Jūsų dukra pareiškė, kad ją išprievartavo globos namuose. Juk jūs žinote, kad ji viską meluoja.“
„Jos psichikos sutrikimai nesikeičia, ji lankosi pas psichologą.“
„Pažymos apie jos sveikatą neišduosime vien dėl to, kad jūs norite. Gal jūsų norai prieštarauja vaiko interesams.“
„Mergaitė ligoninėje. Aš neturiu laiko kalbėti apie jūsų dukrą. Esu užsiėmusi.“
„Negalite aplankyti dukros ligoninėje, nes globa nustatyta globos namams.“
„Emocinė branda atsilieka. Tai nėra norma.“
Nesuabejos nekaltumu
Sulaukusi 18 metų Asta grįžo namo. Kurį laiką gyveno pas motiną. Šiuo metu išvykusi į užsienį, ryšių su namais nepalaiko.
Rita sukūrė šeimą su kitu žmogumi. Dabar paklausta, ar tebetiki, kad jos buvęs gyvenimo draugas ir vaiko tėvas nekaltas, atsakė: „Taip, tikiu, kad nekaltas, ir visada tikėsiu.
Žinau, kad tokios motinos, esą ginančios sugyventinius pedofilus, gali būti užmėtytos akmenimis. Nesvarbu, aš niekada nesuabejosiu, kad jis nekaltas.“
Nuteistojo skundą atmetė
Antanas buvo nuteistas kalėti 10 metų, jis jau ketveri metai už grotų.
Apeliacinis teismas 2016 metais atmetė Antano apeliaciją ir paliko galioti apygardos teismo nutartį.
Jis nuteistas už tai, kad 2011–2014 metų laikotarpiu „tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, siekdamas tenkinti lytinę aistrą, nusiveždamas į atokią vietą, tyrimo metu tiksliai nenustatytą, nenustatytą skaičių kartų oraliniu ir fiziniu būdu prievartavo mažametę“ (tekstas sutrumpintas).
Teismui nepasirodė keista, kad 14-metė visai nebeprisiminė ir negalėjo parodyti vietos, kur 3 metus būdavo vežama.
Nors dienoraštyje aprašinėjo, kad patėvis ją prievartavo bute, šis neatitikimas teismo nesudomino.
Matyt, todėl, kad bute nerasta įrodymų, o miške, nenustatytoje vietoje, kas ten ras.
Teismui taip pat nebuvo svarbu, kad nepilnametės mergystės plėvė nepažeista, nors dienoraštyje rašė turėjusi lytinių santykių su dar dviem vyrais, bet teisme prisiminė tik vieną – patėvį.
Teismas konstatavo, kad nepilnametė išgyveno psichologinių problemų dėl patėvio lytinio priekabiavimo, bet neatsižvelgė į tai, kad jau nuo 6 metų jai konstatuoti „elgsenos sutrikimai“.
Teismas neiškėlė abejonių, ar nepilnametės dienoraščio įrašai nėra tik jos fantazijos vaisiai, noras keršyti patėviui arba pasigirti draugėms savo seksualiniais nuotykiais.
Rėmėsi vidiniu įsitikinimu
Taigi kuo remiantis Antanas buvo nuteistas?
Tiktai nepilnametės liudijimu, realybės neatitinkančiu dienoraščiu ir „giliu vidiniu teisėjų įsitikinimu“.
Mat, vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalimi, teisėjai tokiais atvejais įrodymus gali vertinti pagal savo „vidinius įsitikinimus“, taip ir buvo pasielgta.
„Tokiose bylose, kai nėra įrodymų, teismai turėtų visada labai kruopščiai vertinti visas šeimos gyvenimo aplinkybes, tarpusavio santykius.
Be to, nepilnamečio parodymai negali būti suabsoliutinami ir būti vieninteliu kaltės įrodymu“, – taip teismo sprendimą „Lietuvos rytui“ pakomentavo teisininkas, paprašęs neminėti jo pavardės.
Anot teisininko, tokiose bylose nei komentuoti sprendimų, nei būti advokatais niekas nenori.
Melavo nepilnametė? O gal nemelavo? Tokiose bylose visada lieka abejonė, kur šiame sakinyje reikėtų padėti kablelį: „Nubausti negalima išteisinti.“
