„Buvau susitikęs su Kauno apskrities policijos vadovais, prašiau pakeisti policijos tinklapyje įkeltą A.Stiklioraičio keliolikos metų senumo nuotrauką. Jo išvaizda pasikeitusi, atpažinti iš senos fotografijos būtų sudėtinga.
Laikinasis viršininkas Elanas Jablonskas pažadėjo, jog nuotrauka bus pakeista į naujesnę, tačiau per pusę metų niekas nepasikeitė“, – nusivylimo neslėpė Š.Motiejaitis.
Kelių siaubūno pražudyto vaikino tėvą policijos aplaidumas pribloškė dar ikiteisminio tyrimo metu, kai neišsiaiškinus situacijos avarijos kaltininke iš pradžių buvo pripažinta kartu su E.Motiejaičiu važiavusi, prie „Opel Astra“ vairo sėdėjusi jo 23 metų draugė Greta Labanauskaitė.
Š.Motiejaičiui pačiam teko ieškoti liudininkų per socialinius tinklus, be to, jis išaiškino, kad šalia avarijos vietos Kauno centre yra įrengtos vaizdo kameros, padėjusios nustatyti tikrąjį tragedijos kaltininką, milžinišką jo vairuoto „Mercedes“ greitį.
Tik po to, kai tėvas ant lėkštutės pateikė tyrėjams įrodymus, nukreipė juos teisinga linkme, 150 kilometrų per valandą greičiu lėkęs A.Stiklioraitis atsidūrė teisiamųjų suole. Tiesos išsiaiškinti nenorėję pareigūnai ilgą laiką su Š.Motiejaičiu net nesileido į kalbas.
Daugiau nei 30 kartų eismo taisykles pažeidęs, dusyk girtas prie vairo įkliuvęs, triskart už vagystes, plėšimą teistas ir iki E.Motiejaičio mirties jau vieną jaunuolį per avariją į komą pasiuntęs A.Stiklioraitis buvo teisiamas kaip už tyčinį Š.Motiejaičio sūnaus nužudymą, tačiau nepaisant nusikaltimo sunkumo jis nebuvo suimtas net ir po pirmos instancijos Kauno apygardos teismo nuosprendžio.
Praėjus 5 mėnesiams, 2017 metų liepą kelių pabaisos apeliacinis skundas buvo atmestas, nuosprendis įsiteisėjo, tačiau kaunietis pasinaudojo institucijų snaudimu. Nelaukdamas, kol pareigūnai prisistatys su antrankiais ir pristatys jį į kalėjimą, A.Stiklioraitis paspruko.
Nuolaidžiavimų kupinos keistenybės tęsėsi toliau – bėglys sugebėjo surašyti skundą Aukščiausiajam teismui ir net šioje įstaigoje jį įregistruoti savo vardu. Teismo raštinėje skundas buvo priimtas net netikrinant jį pateikusio asmens dokumentų.
Kai skundą atmetė ir LAT, sūnaus netekęs Š.Motiejaitis vėl pajuto kartėlį, bendraudamas su policija – šįsyk dėl bėglio paieškos.
A.Stiklioraičio paieška Lietuvoje paskelbta liepos 27 dieną, o tarptautinė paieška – tik rugpjūčio 18 dieną.
Atpažino prekybos centre
2018 metų sausio 7 dieną Š.Motiejaičio pažįstamas pranešė, jog matė A.Stiklioraitį Kauno Šilainių rajone, Baltų prospekte įsikūrusiame prekybos centre „Lidl“, maždaug 17 val. 30 min.
Vyriškis atpažino bėglį, kurį pats asmeniškai pažinojo dar nuo vaikystės laikų.
„80 procentų, kad tai jis“, – tvirtino liudininkas. Jis nurodė, jog A.Stiklioraitis buvo apsirengęs mėlynais džinsais, vyšninės spalvos striuke, vaikščiojo su moterimi po rūbų skyrių.
Kitą dieną Š.Motiejaitis šią informaciją perdavė A.Stiklioraičio paieška užsiimančiam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių nusikaltimų sunkių nusikaltimo tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus pareigūnui Tomui Špigelskiui.
„Kiek atsimenu, vaizdo įrašų iš prekybos centro buvo paprašyta tik po savaitės.
Daviau T.Špigelskiui liudininko kontaktus, bet į policiją jo kviesti nebuvo skubama.
Praėjus trims savaitėms jis pats neapsikentęs nuvyko į komisariatą, kur susitiko su šiuo pareigūnu“, – prisiminė Š.Motiejaitis.
Policijai – aštri kritika
T.Špigelskis kabinete įjungė įrašą, bet vaizdų prekybos centro viduje nebuvo.
Liko užfiksuotas tik momentas, kaip įtarimų sukėlęs vyras sutemus stovi lauke prie „Lidl“.
„Mano pažįstamas atkreipė dėmesį, jog tai gali būti A.Stiklioraitis, bet policininkas, pasižiūrėjęs į 10-15 metų senumo nuotrauką, papurtė galvą – ne, ne jis.
Tada liudininkas paprašė pažvelgti į naujausias bėglio nuotraukas, darytas platų atgarsį sukėlusio teismo proceso metu. Iš jų matyti, kad A.Stiklioraitis metams bėgant prapliko, priaugo svorio.
„Tikrai, kad panašus“, – pašnekovui pareigūnas šįsyk jau pritarė, tačiau tamsoje visiškai identifikuoti žmogaus nepavyko.
Ką mes matome? Pernelyg ilgai sugaišus, nebuvo gautas įrašas prekybos centro viduje, kur apšviestoje patalpoje bėglį atpažinti būtų gerokai paprasčiau.
Su liudininku bendrauta praėjus tik kelioms savaitėms, kai žmogus jau ne taip gerai viską prisimena, kaip pirmomis dienomis. Nieko sau operatyvumas“, – stebėjosi Š.Motiejaitis.
Panašų vyrą matė Šančiuose
Žinių apie galimą A.Stiklioraičio buvimą Kaune žuvusiojo tėvas sulaukė ir šių metų pradžioje.
Žmonės iš Š.Motiejaučio pažįstamų rato pranešė, jog Žemuosiuose Šančiuose matė vyrą, panašų į A.Stiklioraitį.
Pastarasis buvo užsimaukšlinęs ant galvos striukės gobtuvą. Jis stovėjo su grupe kitų vyrų, „Kamuolinių“ mėgstamoje susitikimų vietoje.
Kitą kartą Š.Motiejaičio pažįstami pastebėjo galimai A.Stiklioraitį, kuris vairuodamas automobilį, Šančiuose su jais prasilenkė. Šiame rajone iki dingimo bėglys gyveno.
Abiems atvejais įtartinas vyriškis buvo sutiktas praėjusių metų gruodžio pabaigoje, šventiniu laikotarpiu tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.
Neprašė pateikti kontaktų
Šią informaciją žuvusio vaikino tėvas perdavė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo skyriaus viršininkui Jonui Akeliui.
„Tačiau niekas nesitikslino, kur buvo pastebėtas panašus į A.Stiklioraitį vyriškis, neprašė manęs pateikti liudininkų kontaktų, jų neieškojo, neapklausė.
Net nepasiteirauta, nei kas galėjo matyti bėglį, nei kada konkrečiai tai įvyko“, – prisiminė Š.Motiejaitis.
J.Akelis patikino, jog A.Stiklioraičio paieška vykdoma labai intensyviai, ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.
Tuo pačiu pareigūnas liudininkams pastebėjus galimai ieškomus asmenis patarė operatyviai skambinti 112: „Keista, kai kažkas gatvėje pamato tokį žmogų kaip A.Stiklioraitis, ir niekam nepraneša“.
Tėvas neslėpė pasipiktinimo
Pareigūnai surinko žinių apie šio kelių monstro sąsajas su Kamuolinių gauja.
Liudininkai pasakojo matydavę A.Stiklioraitį kartu su Tomu Gaidanda-Ilgu, kitais liūdnai pagarsėjusiais mafiozais.
„Man, kaip eiliniam piliečiui, nekeista, kad žmonės bijo žiauriais nusikaltimais daugybę metų garsėjančios Kamuolinių grupuotės, nesujaučia saugūs liudydami prieš jos narius.
Todėl nė kiek nenuostabu, kad jie, pastebėję įtartiną asmenį gruodį, apie tai išdrįso pranešti tik sausį. Dar gerai, kad išvis pranešė.
Man kelia nuostabą kitkas – kaip policija, gavusi šias žinias, jų nepatikrino, net neieškojo liudininkų. Pasijutau lyg gavęs moralinį antausį“, – piktinosi Š.Motiejaitis.
Strigo prašymai dėl nuotraukos
Sūnaus netekusiam kauniečiui slogų įspūdį paliko ir diskusijos su pareigūnais dėl įtariamojo nuotraukos.
„Prieš pusmetį susitikau su laikinuoju Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku E.Jablonsku.
Paprašiau jo, kad ieškomiausių nusikaltėlių tinklapyje būtų pakeista A.Stiklioraičio nuotrauka, daryta dar paauglystėje, į naujesnę – iš avarijos bylos medžiagos arba žurnalistų publikacijų.
Jei policija tų fotografijų neturi, pasiūliau jas pateikti.
Iš E.Jablonsko išgirdau pažadą, jog nuotrauka bus nedelsiant pakeista. Jis sakė, jog iš manęs nieko nereikia, pareigūnai gaus reikalingas fotografijas.
Praėjo 6 mėnesiai, bet ta pati sena nuotrauka policijos tinklapyje „kabojo“ toliau“, – pasakojo Š.Motiejaitis.
Žuvusiojo tėvas dėl nuotraukos atnaujinimo bendravo ir su Kauno AVPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vadovu J.Akeliu („Turiu nuotraukas ir video iš bylos medžiagos, galiu jums perduoti“), bet į šių metų vasarį išsiųstą elektroninį laišką teigė negavęs atsakymo.
Avarijos byloje – daugybė broko
Š.Motiejaitis tapo pavyzdžiu kitiems žmonėms, kaip nenuleisti rankų net sunkiausiomis akimirkomis, nepalūžti atsimušus į institucijų neveiklumo ir abejingumo sieną.
„Bylą išmokau mintinai – skaičiau ją ir dieną, ir naktį. Kaskart negalėdavau sulaikyti ašarų, nors ir stengiausi suvaldyti emocijas. Išsiverkęs atsigaudavau ir vėl imdavau skaityti.
Stengiausi nepraleisti nė vienos detalės, kad kaltininkui nepavyktų išsisukti“, – prisiminė tyrėjo darbo ėmęsis vyras, padėjęs surinkti policijai naujus įrodymus ir atvesti į teisiamųjų suolą A.Stiklioraitį,
2014 metų sausio 30-osios vakarą vairuodamas „Mercedes-Benz“ ir greitį viršydamas tris kartus, A.Stiklioraitis rėžėsi į „Opel Astra“, kurio 22 metų keleivis Eimantas Motiejaitis žuvo, o pastarojo sužadėtinė 23 metų G.Labanauskaitė, sėdėjusi prie vairo, patyrė itin sunkią traumą.
Tragedija įvyko Kauno centre, Karaliaus Mindaugo prospekto ir A.Juozapavičiaus gatvių sankryžoje. Iškart po avarijos ėmė dėtis keisti dalykai.
Nelaimės vietoje pildydami dokumentus policijos pareigūnai net nebandė surasti įvykio liudininkų.
Kaunietė Eglė Kniečiūnaitė atkreipė dėmesį, kad policininkai neprašė palikti duomenų nei jos, nei kitų žmonių, atėjusių prie suniokotų automobilių.
Liudininkė pati priėjo prie jų ir paliko savo telefono numerį. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai E.Kniečiūnaitės net neklausė, ar ji įsiminė vairuotoją, neprašė atpažinti A.Stiklioraičio ir jo draugo Dariaus Vilūno.
Nustačius, kad dėl avarijos kalta ne G.Labanauskaitė, D.Vilūnas bandė prisiimti A.Stiklioraičio kaltę meluodamas, jog jis sėdėjo prie vairo. Už melagingus parodymus D.Vilūnas vėliau buvo nuteistas.
Tėvas tapo detektyvu
Po avarijos nebuvo operatyviai atliktas DNR tyrimas. Ištyrus ant sėdynių esančias mikrodaleles buvo galima nustatyti, kas sėdėjo prie vairo.
Teisėsaugos pareigūnai praėjus vos trims dienoms po avarijos automobilį sugrąžino A.Stiklioraičio šeimai.
Techninė automobilių ekspertizė truko net devynis mėnesius. Nors iš pat pradžių buvo akivaizdu, kad kelių chuliganas smarkiai viršijo greitį, pareigūnai avarijos kaltininke laikė „Opel“ vairavusią G.Labanauskaitę.
Tik sulaukus ekspertizės išvadų kaltininku buvo pripažintas „Mercedes“ vairuotojas.
Buvo nustatyta, kad A.Stiklioraitis miesto centre lėkė maždaug 150 kilometrų per valandą greičiu, o prieš pat susidūrimą pristabdė iki 108 kilometrų per valandą. „Opel“ leistino greičio neviršijo – rengiantis sukti greitis siekė 26 kilometrus per valandą.
Pareigūnai iš pradžių pareiškė, kad „Mercedes“ važiavo vos 60 kilometrų per valandą.
Tačiau Š.Motiejaitis matė, kad tai netiesa, – po siaubingai stipraus smūgio „Opel“ nuskriejo net 30 metrų. Didžiulį greitį liudijo ir gatvėje „Mercedes“ paliktos žymės.
Š.Motiejaitis teiravosi pareigūnų, ar nėra įrengtų vaizdo kamerų, kurios būtų užfiksavusios „Mercedes“. Tyrėjai dėstė, jog kamerų nėra, tačiau tėvas išsiaiškino, kad šalia tragedijos vietos įrengtos bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ kameros.
Buvo nufilmuota, kaip didžiuliu greičiu lekia A.Stiklioraičio „Mercedes“, o jam iš paskos nevažiuoja joks automobilis.
Tai sugriovė A.Stiklioraičio ir jo draugų D.Vilūno, E.Valiūnaitės ir Gedimino Juškevičiaus versiją, kad „Mercedes“ iš paskos važiavo „Toyota“, kurį neva vairavo E.Valiūnaitė.
Atkaklumas davė rezultatų
Iškapstęs tai, ką turėjo padaryti pareigūnai, Š.Motiejaitis tęsė tiesos paieškas. „Lietuvos geležinkelių“ vaizdo sistema leidžia nustatyti greitį šimtosios sekundės dalimis.
Rezultatai pribloškė žuvusio vaikino tėvą – išaiškėjo, kad „Mercedes“ lėkė net 154 kilometrų per valandą greičiu. Pateikęs šiuos faktus policijai Š.Motiejaitis privertė pareigūnus atidžiau įsigilinti į bylą.
Po avarijos jis paprašė socialiniuose tinkluose atsiliepti avarijos liudininkus. Į tai sureagavo keturi visiškai nešališki žmonės.
Jie davė parodymus, kad prie vairo sėdėjo A.Stiklioraitis, o ne D.Vilūnas.
Pagal melagių versiją, A.Stiklioraitis buvo keleivis, tačiau iš tikrųjų „Mercedes“ tuo metu važiavo tik vienas žmogus.
Tai patvirtino pakartotinė automobilio ekspertizė, įvykusi tik Š.Motiejaičio atkaklumo dėka. Susidūrimo metu buvo iššovusi tik vairuotojo pagalvė.
Naikino įkalčius
Po avarijos automobilis buvo grąžintas A.Stiklioraičio šeimai. Išaiškėjo, jog iš „Mercedes“ bandyta grobti svarbius įkalčius. Mėginta tyčia atjungti keleivio saugos pagalvę įsilaužiant į automobilio mechanizmą.
Siekta sudaryti įspūdį, kad pagalvė neiššovė, nes ji neva buvo netinkamai sumontuota. Nagai kišti ir prie diržo – jis išvyniotas ir įkimštas į sėdynę. Vėliau buvo paimtas kitos mašinos diržas ir įgrūstas į „Mercedes“.
Neatmetama, kad į automobilį buvo bandoma įsibrauti net tuo metu, kai jis jau buvo saugomas policijos.
Kita auka paniro į komą
A.Stiklioraitis prieš tragišką „Mercedes“ ir „Opel“ susidūrimą dusyk buvo nutvertas prie vairo girtas.
Iš jaunuolio ne kartą už šiurkščius eismo taisyklių pažeidimus buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas, tačiau jis keliuose toliau sėjo nelaimes.
Vienas iškalbingas pavyzdys – 2013 metų rugsėjį A.Stiklioraičio sukelta avarija Kaune, H. Ir O.Minkovskių gatvėje.
116 kilometrų per valandą greičiu skriedamas „Volkswagen Golf“, prie kurio vairo sėdėjo A.Stiklioraitis, rėžėsi į 26 metų Igno Bankausko vairuojamą „Honda Civic“.
I.Bankauskas liko gyvas per stebuklą, jis du mėnesius buvo ištiktas komos. Jaunuoliui buvo pašalinta blužnis, plyšo kepenys, lūžo dubens kaulai.
2015 metų spalį Kauno apylinkės teismas už šią avariją skyrė A.Stiklioraičiui palyginti švelnią nuobaudą – 1129 eurų baudą ir 3 metams atėmė teisę vairuoti automobilį.
Panašiai elgėsi ir kiti teisėjai – daug kartų už šiurkščius eismo taisyklių pažeidimus baustas vairuotojas atsipirkdavo baudomis ir vėl šiurpindavo kelių policijos pareigūnus.
Už informacija – nemaža premija
„Noriu prašyti pagalbos – gal paviešinus informaciją apie ieškomą nusikaltėlį ir paprašius eilinių žmonių pagalbos, bus gauta informacija, kuri tiesiog privers atitinkamus policijos pareigūnus surasti ir suimti už žmogžudystę nuteistą „kamuolinį“ A.Stiklioraitį.
Nuo savęs – jei Lietuvos įstatymai tai leidžia, galiu įsipareigoti sumokėti 3-5 tūkstančių eurų premiją už informaciją, padėsiančią policijai sugauti besislapstantį nusikaltėlį“, – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo Š.Motiejaitis.
Beje, portalui lrytas.lt pradėjus domėtis A.Stiklioraičio paieškos istorija, praėjusią savaitę Kauno policija į feisbuką, kur skelbiama informacija apie ieškomus asmenis, įkėlė palyginti naują, prieš keletą metų darytą jo nuotrauką. Rengiant publikaciją pakeista ir bėglio nuotrauka šalies policijos tinklapyje.
Policija pateikė atsakymą
Lrytas.lt pateikė klausimus, susijusius su A.Stiklioraičio paieška ir Š.Motiejaičio išsakytais faktais, laikinajam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui, 1-ojo skyriaus viršininkui J.Akeliui, atstovams ryšiams su visuomene.
Buvo gautas Kauno apskrities VPK atstovės spaudai Odetos Vaitkevičienės atsakymas:
„Šių metų sausio mėnesio pabaigoje ir vasario mėnesio pradžioje Kauno apskr. VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ajame skyriuje el. paštu buvo gauta informacija, kad praėjusių metų, 2019 m., šventiniu laikotarpiu galimai keletas asmenų Kaune matė į ieškomą asmenį panašų vyrą, taip pat, kad galimai panašus asmuo vairavo automobilį Kaune.
Nei tikslių vietų, nei tikslaus laiko, nei valstybinių numerių nebuvo pateikta.
Tuomet kriminalistai informavo, kad, norint patikrinti tokią informaciją svarbu savalaikis pranešimas ir kuo tikslesnė ir išsamesnė informacija bei, žinoma, kreipimasis nedelsiant skubios pagalbos telefonu 112 – išsiunčiamos arčiausiai esančios laisvos pajėgos, kurios čia ir dabar patikrina gaunamą informaciją.
Toliau bendraujant ir žmogiškai suprantant nukentėjusiojo pastangas ir norą padėti pareigūnams, jam buvo papildomai atskleista ir tam tikra informacija, susijusiu su ieškomu asmeniu, siekiant ne tik nuraminti, bet ir patikinti, kad pareigūnai ir toliau deda pastangas ieškant šio asmens.
„Nuolat galvoju, ką dar galime, ką galėtume padaryti, kad tik surastume ieškomą asmenį. Tyrime taikome įvairias priemones – viešas, neviešas, žvalgybines.
Apskritai, paieškos vykdymas – dažnai ilgas ir sudėtingas procesas, ypač, jei tyrimas prasiplečia ir už Lietuvos ribų. Juk nė vienas asmuo nenori būti sulaikytas. Šiuo atveju turime ir tam tikrų duomenų apie šio asmens buvimą užsienio šalyse, todėl nuolat bendraujame su kolegomis svetur.
Reikia suprasti, kad tikrai ne apie visus veiksmus, kuriuos vykdome, galime pranešti nukentėjusiajam ar paskelbti spaudoje.“, – apie tai, kodėl apie paieškos vykdymo taktikas nepasakojama plačiau, aiškina Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus viršininkas J.Akelis.
Pagal įprastą praktiką, oficialioje ieškomų asmenų bazėje naudojamos asmenų nuotraukos iš duomenų bazių. Šiuo atveju nukentėjusysis prašė naudoti žiniasklaidos priemonėse esančias fotografijas.
Tokias galime ir naudojame ne oficialioje ieškomų asmenų bazėje, o ne oficialiuose kanaluose – pavyzdžiui, siunčiant kartu su oficialia fotografija siunčiant kolegoms užsienyje, dalinantis su bendruomenėmis informacija ar tiesiog skelbiant socialiniuose tinkluose. Taip daryta ir šįkart“.
