Po operacijų 37 metų klaipėdietis N.Dzingelevičius ilgai buvo nedarbingas ir tik šį rugsėjį vėl grįžo pas moksleivius, nes nenori gyventi iš pašalpų. Pedagogui prireikė reabilitacinio gydymo, įvairiausių atkuriamųjų procedūrų. Gydymuisi jis jau išleido daugybę pinigų, turėjo parduoti savo automobilį.
Chemijos mokytoją užpuolęs 52 metų vyras buvo sulaikytas, pasirodo, jis gyveno tame pačiame daugiabutyje.
Dabar užpuolikas gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tik po kraupaus įvykio paaiškėjo, kad šio vyro artimieji ir kaimynai žinojo, kad jo psichikos būklė prasta, stengėsi jo vengti, nes gydytis jis nesutiko.
Apsigynė, nes tvirtas
Pedagogas nelabai nori prisiminti to ryto. Prie lifto netikėtai užkluptas iš užnugario pirmiausia jis pajuto stiprų smūgį į galvą.
Atsisukus užpuolikas ėmė švaistytis peiliu, taikėsi į galvą, veidą, kaklą.
Viskas galėjo baigtis staigiai nukraujavus. Užpultasis gynėsi, rankomis atlaikė ne vieną peilio dūrį – dėl to vienos rankos nervai buvo nupjauti.
„Aš apsigyniau, nes esu jaunas ir tvirtas vyras. Buvo akimirkų, kai maniau, kad jau viskas. Jis turėjo mažą aštrų kovinį peilį. Jis galėjo mane nužudyti – vienuolika smūgių į galvos sritį.
Aš gyniausi, antraip gerokai daugiau būtų buvusi sužalota ranka. O jei mano vietoje būtų buvęs vyresnis žmogus, moteris ar vaikas?
Padėtis tragiška. Tas veikėjas gyveno vienas, niekieno neprižiūrimas, artimieji žinojo, kad jis serga, būna agresyvus. Sesuo atnešdavo broliui maisto ir palikdavo prie durų – į vidų eiti bijojo. Artimieji dabar aiškina, kad nepavyko prikalbinti jo gydytis.
Esą yra įstatymas, kad negali priversti žmogaus gydytis. O tas ligonis tarsi bomba tiksėjo mūsų name daugybę metų ir sprogo.
Dabar visi kratosi kaltės. Man sunku susitaikyti su tokia tikrove. Tai galbūt valstybė kalta, kad taip nutiko?“ – svarstė N.Dzingelevičius.
Persikėlė į kitą butą
N.Dzingelevičius su žmona neseniai buvo nusipirkę butą viename Klaipėdos devynaukščių ir apie kaimynus dar nieko nežinojo. Abu rytais išeidavo į darbą ir grįždavo vakarais.
Lemtingąjį kovo 2-osios rytą N.Dzingelevičius susiruošė į darbą, atsisveikindamas pabučiavo žmoną ir pasuko prie lifto. O po kurio laiko šiaip taip pasiekė savo buto duris visas kruvinas.
Peilio rėžis sužalojo visą jo dešinįjį skruostą. Randai po truputį gyja, bet skausmas nenyksta.
Nerijus džiaugiasi, kad peilis nekliudė akies arba kokios svarbios arterijos.
Tik praėjus pusmečiui po užpuolimo bus galima konsultuotis su medikais dėl skruosto plastinės operacijos.
Po incidento advokatas jam patarė keisti gyvenamąją vietą, nes girdėjo, kad po apklausos buvo nuspręsta įtariamąjį paleisti reikalaujant registruotis policijoje.
Šeima išsinuomojo kitą butą.
Reikia kelių vaistų iškart
„Pusę metų gydžiausi, lankiausi pas medikus, iš savo pinigų pirkau sanatorinį gydymą Palangoje. Ten išmokau rašyti kaire ranka, nes dešinė sužalota, susiūti pažeisti jos nervai, kol kas pirštų nejaučiu ir nežinia, kaip bus.
Po įvykio negalėjau pakankamai judėti, todėl priaugau daug svorio, teko konsultuotis su specialistais, laikytis dietų.
Medikai po kurio laiko nustatė man veido problemą – trauminė trišakio nervo neuralgija.
Tuomet paaiškėjo, iš kur tie beprotiški veido, galvos skausmai.
Dabar į veido nervą leidžia nuskausminamuosius vaistus, kad pailsėčiau nuo baisaus skausmo. Geriu vaistus, bet vienas vaistas nuo skausmo man nepadeda – reikia iškart kelių.
Stoviu klasėje prieš vaikus, turiu juos mokyti, būti gerai nusiteikęs. Jie žino mano istoriją, supranta, kodėl aš kaire ranka kai ką darau lėčiau. Dabar turiu mažiau pamokų, greitai pavargstu. Mokyklos vadovai pasistengia, kad tarp pamokų būtų tarpas ir galėčiau pailsėti“, – pasakojo N.Dzingelevičius.
Nesuvokė, ką daro
Po mokytojo užpuolimo Klaipėdos apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Iš pradžių tai buvo tyrimas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, vėliau, surinkus daugiau duomenų ir gavus patikslintas ekspertų išvadas, nusikalstama veika perkvalifikuota į pasikėsinimą nužudyti.
Įtariamajam buvo skirta stacionari teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizė. Specialistai pateikė išvadas, kad dėl lėtinio psichikos sutrikimo vyriškis nusikaltimo įvykdymo metu ir vėliau negalėjo suvokti savo veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų.
Gal prieš dešimtmetį jis jau buvo teistas – kieme užsipuolė šunį vedžiojančią nepilnametę ir į gyvūną paleido šūvį iš pneumatinio ginklo.
Liepą prokuratūra kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo užpuolikui. Jis buvo pasiųstas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę.
„Kai teisme paklausiau, kodėl nėra kaltinamojo, man buvo atsakyta – tai gali pakenkti jo sveikatai. O mano sveikatai nepakenks? Apie tai niekas nepagalvojo.
Buvo apklausta kaimynė, užpuoliko sesuo, sūnėnas. Kaimyno sesuo teisme net nežiūrėjo į mano pusę, neatsiprašė.
Kaimynai taip pat tylėjo, nors žinojo, kad žmogus būna agresyvus, vengė jį susitikti, neskambindavo į policiją, nes bijojo, kad netaptų keršto aukomis. Visi žinojo ir tylėjo. Niekam nelinkėčiau to patirti“, – kalbėjo N.Dzingelevičius.
Gydymui – daug pinigų
Pedagogui atrodo, kad po įvykio buvo atmestinai tirta jo sveikatos būklė.
Klaipėdos ligoninėje atlikus kompiuterinio tomografo tyrimą vyras išleistas namo – didesnių pakitimų esą nerasta.
Po kelių dienų išėjęs pasivaikščioti N.Dzingelevičius apalpo ir pargriuvo, trenkėsi veidu į asfaltą – tai liudija ties antakiu likęs randas.
Tik apsilankius privačioje klinikoje paaiškėjo: per užpuolimą jis buvo patyręs smegenų sukrėtimą.
Teismui pateiktas nukentėjusiojo civilinis ieškinys – gydymui, įvairiems vaistams, reabilitacijos procedūroms jau išleista apie 11 tūkst. eurų. Ir tai dar ne pabaiga. Šeima baiminasi, kad gali tekti parduoti butą.
„Už tokius pinigus galėjome daugybę kartų atostogauti geriausiuose užsienio kurortuose.
Įprasta, kad ką nors nuskriaudęs asmuo ar institucija turi atlyginti žalą. O kas man atlygins turtinę ir moralinę žalą, jei užpuolikas bus pripažintas nepakaltinamu?“ – retoriškai klausė klaipėdietis.
Mokytoju ir jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu Klaipėdos universitete dirbantis N.Dzingelevičius išanalizuoja vartojamų vaistų sudėtį, puikiai žino, kad jie turi šalutinį poveikį, ir baiminasi dėl to, kas jo laukia ateityje.
Pirštu dūrė į sistemą
„Manyčiau, kad valstybė tokiu atveju turėtų bent iš dalies prisiimti kaltę.
Sveikatos apsaugos sistema šlubuoja, jei šitaip gali nutikti, jei niekas negali padėti sergančiam žmogui, kai šis nesuvokia tikrosios padėties ir nesutinka gydytis, bet gali pridaryti daug bėdų kitiems.
Vos likau gyvas, o dabar esu priverstas vaikščioti po teismus. Būčiau miręs, byla būtų buvusi iškart baigta – ir jokių problemų.
Aš nežinau, kaip viskas baigsis. Eisime iki galo, sieksime, kad mums būtų paaiškinta kiekviena aplinkybė, kodėl taip nutiko“, – vilties dar neprarado N.Dzingelevičius.
Psichikos ligonius gina įstatymas
Mindaugas Būta, Klaipėdos respublikinės ligoninės Psichiatrijos filialo laikinasis vadovas:
„Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas yra paciento pusėje.
Šio įstatymo 27 straipsnyje sakoma, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik tuomet, jeigu yra tikra grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei.
Negalima teigti, kad šioje situacijoje kaltų nėra. Kaltų yra. Kaltas žmogus, kuris padarė nusikaltimą, ir dabar jam taikomas priverstinis gydymas.
Šiuo atveju atskirta kaltė ir bausmė. Žmogus kaltas, nesuprato savo veiksmų esmės, dėl to negali būti teisiamas.
Deja, kartais prireikia tokių tragiškų situacijų, kad žmogui būtų paskirtas priverstinis gydymas.
Bet kai psichikos liga sergantis žmogus ramiai būna namuose, jo gydyti priverstinai negalima. Psichikos sutrikimų turintys pacientai už vadinamuosius sveikuosius nepadaro daugiau nusikaltimų, tik kiekvienas jų tampa rezonansinis.
Sveikatos apsaugos ministerijoje rengiamas vadinamosios aktyviosios pagalbos projektas – poliklinikose būtų suformuota gydytojų ir socialinių darbuotojų komanda, kuri rūpintųsi tokiais žmonėmis ir ragintų juos gydytis.
Teigiama, kad ir šiuo atveju artimieji ragino vyrą gydytis, bet jis nesutiko.
Situacija ganėtinai kebli. Svarbiausia nustatyti, ar asmuo kelia tikrą grėsmę aplinkiniams ir savo veiksmais gali padaryti esminę žalą, ar jis jau yra ligonis, ar tik agresyvus smurtautojas, kurį galima sutramdyti kitokiais būdais.
Jei aplinkiniai mato, kad žmogus serga ir jo elgesys pavojingas, reikia kviesti policiją. Tik policija turi teisės jėgą prieš tokius asmenis.
O kiek pareiškimų parašyta šiuo atveju? Kaimynai esą bijo keršto. Bet kaip tas žmogus sužinos, kas apie jį pranešė? Sesuo, kaip suprantu, irgi kentė ir tylėjo.
Viskas perkeliama ant psichiatrų pečių. Kai kam atrodo, kad jie turėtų būti tarsi kalėjimų prižiūrėtojai.
Kai taip atsitinka, manau, kiekvienas mūsų turime prisiimti dalelę atsakomybės.“
