Milijardierius, verslo ryklys ir sekso galiūnas – taip buvo kalbama apie vilnietį Jurijų Kurejevą.

2005-aisiais ūmaus širdies infarkto pakirstam 55 metų vyrui rūpėjo ne įvaizdis ir skambūs epitetai. Jo kraują kaitino dideli pinigai, sėkmė ir moterys.

J.Kurejevo vardas buvo siejamas su tuomet viena stambiausių šalies statybų bendrovių „Mabilta“. Jis buvo ir kitų statybų verslu, patalpų nuoma užsiimančių bendrovių akcininkas, žemės sklypų Vilniuje ir pajūryje savininkas.

Šis verslininkas buvo pradėjęs dairytis ir į kitas verslo sritis – ketino atidaryti kavinių tinklą, išplėtoti prekybą drabužiais, baigė įrengti prabangų naktinį klubą.

[[ge:lrytas:lrytas:164834]]

Kokios vertės turtą valdė J.Kurejevas, tiksliai negalėjo atsakyti nei jo giminės, nei finansiniai patikėtiniai. Tačiau neabejota, kad jis buvo milijardierius.

Nedaugelis žinojo, kad J.Kurejevas gyveno dvigubą gyvenimą.

Patikimas verslo partneris, šeima besirūpinantis vyras, rūpestingas sūnus atsipalaiduodavo jaunų moterų draugijoje.

Merginos vertino ne tik jo dosnumą, bet ir lovoje patiriamus malonumus.

Mirtis lovoje – mįslinga

Staiga nutrūkusi J.Kurejevo gyvybė jį pažinojusiems žmonėms užminė ne vieną mįslę.

Po keliolika valandų per parą dirbęs, audringai besilinksminęs verslininkas tryško energija, sportavo, itin rūpinosi sveika mityba ir buvo geidžiamas jį nuolat supusių merginų.

Verslo pasaulyje kalbėta, kad J.Kurejevas galėjo gyvenimą baigti ne savo namuose, o mylimos merginos glėbyje.

Tačiau 2005-ųjų gegužės 30-osios naktį jis buvo rastas miręs savo lovoje. Atvykę greitosios pagalbos kardiologai konstatavo, kad vyrą pakirto miokardo infarktas.

[[ge:lrytas:lrytas:32090786]][[ge:lrytas:lrytas:32489044]][[ge:lrytas:lrytas:32643416]][[ge:lrytas:lrytas:34397662]]

Medikus prieš keliolika minučių buvo iškvietusi jo žmona Ala. Gaivinti vyriškį buvo per vėlu – velionio kūnas jau buvo nusėtas lavondėmių.

Paslaptingos J.Kurejevo mirties aplinkybės nedavė ramybės jo motinai Verai Kurejevai. Dėl verslininko mirties buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas.

Darbštus – nuo vaikystės

Laidodami J.Kurejevą jo bičiuliai kalbėjo apie išskirtinį gyvenimą, kuris galėtų tikti intriguojančio filmo scenarijui.

Jurijus nuo mažens su užsidegimu kibdavo į įvairius darbus.

Būdamas penkiolikos jis įsidarbino sostinės Radijo komponentų gamykloje. Kai suėjo aštuoniolika, jaunuolis už paties uždirbtus pinigus įsigijo motociklą.

Jau tada šis vyras uždirbo daugiau nei gamyklos direktorius.

J.Kurejevas gamykloje neužsibuvo – sulaukęs pilnametystės vienu metu įsidarbino netgi trijuose sostinės restoranuose.

„Po darbo barmenai su šokėjomis gurkšnodavo šampaną, o Jurijus suvalgydavo šokolado plytelę ir bėgdavo į kitą darbą. Jis svajojo užsidirbti labai daug pinigų. Tačiau sovietiniais laikais pinigų trokštantys žmonės buvo labai smerkiami“, – pasakojo jo buvęs kolega Alfredas Gervinas.

Darbo valandų neskaičiuojantis vyras neliko nepastebėtas. J.Kurejevui miesto valdžia pasiūlė vadovauti Vilniaus turgaviečių tinklui.

„Jurijus buvo tas žmogus, kuris Lietuvoje pradėjo kooperatinę veiklą. Šis vyras išsprendė galvosūkį, kaip greičiau ir geriau sostinę aprūpinti maisto produktais“, – aiškino verslininkas A.Gervinas.

Kalėjime pelnė pagarbą

1985-aisiais vilnietis J.Kurejevas buvo devyneriems metams nuteistas kalėti už kyšininkavimą.

Aplinkiniams atrodė, jog klestinčiam ir sočiam prekybininko gyvenimui atėjo galas. Tačiau J.Kurejevas nepražuvo ir kalėjime.

Vyras pusę metų kalėjo Lukiškių kalėjime, likusį laiką – Pravieniškių sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Čia atsiskleidė J.Kurejevo verslininko gyslelė.

„Jurijus buvo genialus finansininkas, kalėjime tapo vyriausiuoju buhalteriu. Tais laikais Vilniaus generolai ir pulkininkai iš kalėjimo valdžios už grašius apsirūpindavo kalinių gamintais baldais. Jurijaus darbas buvo kruopščiai sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir paslėpti visus nelegalius viršininkų darbus. Ne veltui kolonijos viršininkas apsukrų buhalterį gerbė labiau nei savo pavaduotojus“, – pasakojo A.Gervinas.

Kolonijoje J.Kurejevas užmezgė draugystę su kameros bičiuliu Juozu Vasiliausku. Vyrų draugystė nenutrūko ir vėliau – tapęs klestinčiu verslininku J.Kurejevas likimo draugą paskyrė vadovauti vienai savo nekilnojamojo turto bendrovių „Muliena“.

„Jurijui nepatiko būti direktoriumi. Jis įkurdavo įmonę, bet jai vadovauti paskirdavo savo patikimą žmogų“, – tikino A.Gervinas.

Mylimajai atleido išdavystę

A.Gervinas savo nuteistą draugą lankė kone kiekvieną dieną.

J.Kurejevui Pravieniškėse netrūko nei pinigų, nei maisto.

Būdamas už grotų J.Kurejevas vedė savo pirmąją meilę Alą.

„Jurijus su Ala draugavo nuo septyniolikos metų. Tačiau mergina įsimylėjo kitą – gražuolį, bet neturtingą vyrą, už jo ištekėjo. Pora susilaukė sūnaus Dmitrijaus. Bet Ala greitai suprato, kad vien vyro grožiu ji nebus soti. Kai Jurijus sėdėjo kalėjime, Ala jį aplankė bei pažadėjo visą likusį gyvenimą likti su juo“, – Kurejevų šeimos paslaptis atskleidė A.Gervinas.

J.Kurejevas savo mylimajai atleido neištikimybę ir ją vedė. Jis norėjo įsisūnyti A.Kurejevos vaiką iš pirmosios santuokos, bet vėliau apsigalvojo.

Nors J.Kurejevas buvo nuteistas kalėti devyneriems metams, į laisvę jis išėjo anksčiau – po ketverių su puse metų.

Advokatų padedamas vyras įrodė esąs nekaltas. 1993 m. verslininkas iš Lietuvos valstybės prisiteisė 30 tūkst. litų kompensaciją.

Milijonus uždirbo iš naftos

Kai J.Kurejevas išėjo iš kolonijos, jo karjeros šuolis buvo stulbinamas.

Buvęs barmenas ir prekybininkas subūrė teisininkų komandą ir privatizavo didelius objektus geriausiose Vilniaus vietose.

„Jis niekam neleido įkišti piršto jam į gerklę. Jei kas pabandydavo, jį iškart nukąsdavo. Vilniuje Jurijus tapo bene turtingiausiu verslininku“, – apie staigų J.Kurejevo karjeros šuolį pasakojo buvęs barmenas, o vėliau sostinės viešbučio „Flamingas“ savininku tapęs Juozas Kelminskas.

[[ge:lrytas:lrytas:35859727]]

Privatizuodamas nekilnojamąjį turtą J.Kurejevas lygiagrečiai užsiėmė ir naftos verslu.

Būtent iš naftos jis užsidirbo ir pirmuosius milijonus. J.Kurejevas pumpavo naftą iš Sibiro į Ventspilį, o po to ją pardavinėjo švedams.

J.Kurejevui sekėsi plėtoti naftos verslą – vyras išmanė, ką ir kaip „patepti“. Į jo verslo vežimo ratus niekas nedrįso kaišioti pagalių.

J.Kurejevui dirbę žmonės prisimena atvejį, kai vienas Rusijos geležinkelio viršininkas dieną naktį buvo girdomas degtine ir valgydinamas lietuviškomis dešromis.

Naftos pripumpuoti lietuvių vagonai buvo praleidžiami be patikrinimo ir be eilės.

„Greitai praturtėjęs Jurijus buvo bene vienintelis žmogus šalyje, nekilnojamojo turto verslą pradėjęs be bankų pagalbos. Jo nekilnojamojo turto bendrovė „Mabilta“ asocijavosi su kokybės ženklu – visi žinojo, kad verslininko statomi namai nėra įkeisti bankams“, – pasakojo J.Kelminskas.

Stebino verslininko nuojauta

J.Kurejevo statybos bendrovės plušo dieną naktį. Nauji namai tiesiog akyse kilo prestižiniuose sostinės rajonuose – Antakalnyje, Senamiestyje, Naujamiestyje.

J.Kurejevas pradėjo statybas ir Palangoje. Dėl naujų verslo užmojų nuo 1993 metų verslininką konsultavo ir tuometis nekilnojamojo turto bendrovės „Palangos statyba“ generalinis direktorius Rimantas Jasiukėnas.

„Kartais net pats stebėdavausi J.Kurejevo didžiule verslo nuojauta ir energija. Jis buvo tikras darboholikas. Jis nežinojo, ką reiškia ilsėtis. Nekart jam esu užsiminęs, kad žmogaus variklis nėra amžinas, kad jis turėtų pailsėti“, – pasakojo palangiškis.

Bet J.Kurejevas nekreipė dėmesio į patarimus ir Palangoje pradėjo prabangių namų statybas.

Pastatęs daugiabutį namą Kastyčio gatvėje, J.Kurejevas suprato, kad gautas pelnas yra gerokai mažesnis, nei jis tikėjosi. Tada verslininkas numojo ranka į planus kurorte ir visas statybas sukoncentravo Vilniuje.

„J.Kurejevo turtas buvo vertinamas bene milijardu litų. Manau, kad po jo mirties Vilniaus nekilnojamojo turto rinkoje turėtų kilti šurmulys. Tačiau butų kainos sostinėje neturėtų nei kilti, nei kristi“, – 2005-aisiais nekilnojamojo turto rinkos kainų kreivę prognozavo R.Jasiukėnas.

Užmojis – daugiabučių kvartalai

Nepavykus pelningoms statyboms Palangoje, J.Kurejevas sugalvojo kitą verslo planą – statyti nebe pavienius namus, o ištisus kvartalus.

Pirmasis toks daugiabučių namų kvartalas iškilo prie tuomečio sostinės viešbučio „Baltpark“ Fabijoniškėse.

Šitoms statyboms J.Kurejevui nebeužteko savų milijonų. Už šimtų milijonų litų paskolą Lietuvos bankams jis užstatė savo įmones „Bakalėja“, „Anykščių varis“, taip pat įkeitė sostinės centre esančius milijonų litų vertės pastatus.

Už parduotus naujos statybos namus į J.Kurejevo įmonių banko sąskaitas netrukus turėjo įplaukti apie šimtą milijonų litų.

Kvartalą prie sostinės viešbučio „Baltpark“ statė bendrovė „Kasyba“. Jos vadovas Rimantas Palovis buvo įsitikinęs, kad daugiabučių statyba vyksta pagal planą. Net ir mirus bendrovės „Mabilta“ vadovui darbai nesustojo.

„2005 metų liepos 30 dieną baigiame statyti tris daugiabučius namus, spalio mėnesį – dar kelis. Statybas šiame kvartale baigsime 2006 metų kovo pabaigoje“, – tvirtino R.Palovis.

J.Kurejevui taip pat priklausė dalis „Kasybos“ akcijų. Šią bendrovę turtuolis prieš kelerius metus buvo išgelbėjęs nuo bankroto.

Jaudino pinigų troškulys

Neišsenkama energija tryškęs verslininkas gelbėjo ne tik bankrutuojančias bendroves. Jis dosniai remdavo ir politines partijas. Praėjus kelioms dienoms po verslininko mirties, jo bendrovės būstinėje lankėsi tuometis ūkio ministras Viktoras Uspaskichas.

J.Kurejevui rūpėjo visų jo darbuotojų padėtis. Juos vadovas skatino dirbti be poilsio, tačiau mokėjo labai gerus atlyginimus bei suteikė galimybę beveik už savikainą įsigyti naujos statybos būstus.

„Jurijui patiko žmonės, kurie troško turėti daug pinigų. Jo įsitikinimu, tokie žmonės nori dirbti. Tačiau jis niekaip nesuprato tokių, kuriems pinigai nerūpėjo“, – apie savo draugo įsitikinimus pasakojo verslininkas A.Gervinas.

Jis J.Kurejevą pažinojo visokį – mat su juo leisdavo ne tik laisvalaikį, bet ir bendrovėje „Mabilta“ kartais tvarkydavo savo darbo reikalus.

„Nė vienas bendrovėje „Mabilta“ dirbantis žmogus nėjo atostogauti. Mat pats direktorius J.Kurejevas neatostogaudavo. Kartą Jurijų savaitgaliui ištempiau pailsėti į Palangą. Vaikščiojome pajūriu, o Jurijus nerado sau vietos. Jis nesuprato, kaip žmonės gali ištisas valandas gulėti ant smėlio ir nieko neveikti“, – nusijuokė A.Gervinas.

Jis turtuoliui primindavo, kad reikia ne tik dirbti, bet ir dėl savęs pagyventi. J.Kurejevas į šias draugo pastabas nieko neatsakydavo, tik nusijuokdavo.

Lengvas gyvenimas neviliojo

Draugai J.Kurejevui niekuomet nešykštėjo patarimų. Turtingam verslininkui jie nuolat sakydavo: „Nusipirk salą, jachtą, gražią moterį ir savo gyvenimą leisk maloniai“.

„Tačiau vienintelis ir didžiausias jo malonumas buvo ne gražus ir lengvas gyvenimas, o darbas. Savo darbo kabinete jis būdavo jau penktą ryto“, – 2005-aisiais pasakojo tuometis sostinės viešbučio „Flamingas“ direktorius J.Kelminskas.

Su Jurijumi šis verslininkas buvo susipažinęs prieš trisdešimt metų restoranuose – abu dirbo barmenais. Kurį laiką nebendravusių buvusių kolegų bičiulystė vėl sustiprėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

„Mano viešbučio sodelyje Jurijus lankydavosi bent šešis kartus per savaitę. Ir ne vienas, o gražių moterų draugijoje. Truputėlį pabūna, visus pavaišina, padėkoja ir vėl išbėga savų reikalų tvarkyti“, – pasakojo J.Kelminskas.

Nors J.Kurejevo turtai buvo skaičiuojami šimtais milijonų litų, į viešbutį verslininkas atsinešdavo alkoholinių gėrimų, sulčių, vaisių.

Viešbučio kavinėje jis atsiskaitydavo tik už valgį. Verslininkas sakydavo, kad jam taip pigiau atsieina vaišės.

Moterų spąstai – nėštumas

Dar jaunystėje J.Kurejevas susirgo vadinamąja irkluotojų liga. Veikiamas nuo vandens sklindančios drėgmės, buvęs profesionalus irkluotojas tapo nevaisingas.

Trokšdamos ištekėti už pasakiškai turtingo vyriškio merginos J.Kurejevą bandydavo supančioti melu – sakydavo, kad nuo jo laukiasi kūdikio.

„Kai tik kokia mergina ištardavo, kad ji yra nėščia, Jurijus melagę pabučiuodavo ir atsisveikindavo sakydamas: „Brangioji, viso gero!“ – prisiminęs merginų viliones juokėsi J.Kelminskas.

Apie J.Kurejevo nevaisingumą žinojo tik jo artimiausi draugai bei giminės. Apgaulingos merginų vilionės verslininkui keldavo juoką, o žodžiai apie nėštumą buvo pats geriausias testas, kad jis yra trokštamas tik dėl didžiulių pinigų.

Apie J.Kurejevo aistrą dailioms moterims jo žmona Ala tik įtarė, tačiau savo vyrui negalėjo papriekaištauti. A.Kurejeva pirmoji išdavė savo mylimąjį, jį kadaise palikdama dėl kito.

J.Kurejevas savo draugams sakydavo, kad jam sąžinė neleidžia skirtis su žmona, nors šimtą kartų norėjo ją palikti. Nuo skyrybų milijonierių sustabdydavo mintis, kad Ala pas jį sugrįžo tada, kai jam buvo sunkiausia.

Susigundė daržovių dieta

J.Kurejevas buvo pradėjęs laikytis dietos. Apkūnokas verslininkas viename žurnale perskaitė, kaip galima greitai sulieknėti, ir nutarė pats išbandyti svorio metimo receptą – diena po dienos valgė tiktai daržovių sriubą, virtą be druskos.

Vakarais jis iš sostinės važiuodavo į savo poilsiavietę Molėtų rajone. Laiką čia leisdavo valtyje įnirtingai mosuodamas irklais. Vakarais nepraleisdavo progos ir pabėgioti prie savo namų sostinės Antakalnio rajone esančiame pušyne.

Per daugiau kaip dvi savaites verslininkas neteko dešimties kilogramų svorio.

„Jo svoris tirpo tiesiog akyse. Jis beveik nieko nevalgydavo. Kadangi Jurijaus darbo krūvis buvo didžiulis, jis atsipalaiduodavo sportuodamas. Visas šis jo gyvenimo ritmas tikriausiai ir išprovokavo infarktą“, – buvo įsitikinęs J.Kelminskas.

Nespėjo sutvarkyti palikimo

Paskutinįkart J.Kelminskas su J.Kurejevu bendravo jo mirties išvakarėse – 2005-ųjų gegužės 29-ąją.

Vyras gerai pamena ir J.Kurejevo žodžius apie mirtį: „Visą savo turtą sutvarkysiu taip, jog man mirus giminės nieko nevaldys. Nors ir nebadaus“.

Bet verslininkas nespėjo surašyti testamento.

Kitas J.Kurejevo bičiulis A.Gervinas su turtuoliu bendravo iki jo mirties likus kelioms valandoms.

„Tą lemtingąjį sekmadienį poilsiavau Palangoje. Jurijus manęs paprašė užlipti į Jūratės alėjoje esančio jo statomo namo trečiąjį aukštą bei pažiūrėti pro langą, ar matyti jūra“, – pasakojo A.Gervinas.

Jau kitą dieną A.Gervinas stovėjo prie mirusio draugo karsto.

„Jurijaus veidas buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Atrodė, kad jį ilgą laiką kankino traukuliai“, – A.Gervinas neslėpė širdgėlos.

Laidotuvių metu J.Kurejevo gedėjo plati jo giminė bei pavaldiniai. Visi puikiai žinojo – prarado savo maitintoją.

Meilužėms dovanodavo būstus

J.Kurejevo pažįstami sutartinai teigia, kad turtuoliui puikiai sekėsi verslas, bet nesisekė meilė.

Verslininkas į savo namus sostinės Saulės gatvėje grįždavo tiktai pernakvoti, o vakarus leisdavo bičiulių ir merginų draugijoje.

Jurijaus draugai tvirtina, kad jo gyvenimo tikslas buvo uždirbti daugybę pinigų, kad galėtų pasirūpinti moterimis.

Įvertinusios dosnią verslininko širdį studentiško amžiaus merginos prie šeštąją dešimtį ėjusio vyro lipo tarsi bitės prie medaus.

„Jis dažnai įsimylėdavo ir turėjo daugybę meilužių. Visoms joms buvo suteiktas prabangus gyvenimas. Išskirtinėms bei mylimiausioms moterims jis dovanodavo ištaigingus butus, automobilius“, – pasakojo J.Kurejevą gerai pažinojęs žmogus.

Iš verslininko kišenės gyvenančioms merginoms nerimą kėlė netikėtai prie J.Kurejevo šono atsiradusi studentė Edita. Šios merginos draugijoje verslininkas vaizdavo padorų vyrą.

„Edita skendėjo prabangoje. Jurijus šiai merginai suteikė pasakišką gyvenimą – pelenę pavertė princese“, – pasakojo J.Kurejevo aplinkos žmonės.

2005-ųjų žiemą iš savo dvigubai vyresnio draugo Edita gavo dvejus prabangius kailinius, savo drabužinę papildė žinomų mados namų rūbais.

Nebuvo nė dienos, kad J.Kurejevas Editai ko nors nepadovanotų. Savo draugę verslininkas apipylė ne tiktai prašmatniais drabužiais bei avalyne, bet ir deimantiniais žiedais, vėriniais, apyrankėmis bei puikiais kvepalais.

Paskutinis jai padovanotas kvepalų buteliukas J.Kurejevui atsiėjo 800 litų.

Kalbama, kad J.Kurejevas savo paskutinei meilužei nupirko ir butą Vilniaus centre. 2005-ųjų vasarą verslininkas Editai ketino padovanoti ir 100 tūkstančių litų vertės automobilį.

Prisiminimus laistė ašaromis

„Lietuvos ryto“ žurnalistai prieš du dešimtmečius aplankė ir buvusią ilgametę J.Kurejevo draugę Svetlaną. Šiai trisdešimtmetei verslininkas buvo dovanojęs erdvų butą Vilniaus B.Sruogos gatvėje.

Vos tik išgirdusi, kad žurnalistai domisi jos draugyste su nekilnojamojo turto magnatu, mergina iš karto išbėgo į lauką ir rankomis užsidengė veidą.

Paprašyta papasakoti apie gerus darbus, kuriuos dėl jos nuveikė J.Kurejevas, jauna moteris iškart paplūdo ašaromis ir pasakė: „Jokie geri mano žodžiai Jurijaus vis tiek neprikels iš karsto“.

Ištarusi šiuos žodžius Svetlana dėjo į kojas.

Už meilę – dosnus atlygis

J.Kurejevas moterims nieko negailėdavo. Per vakarą jis galėjo dešimčiai merginų padalyti po tūkstantį litų arba už šią pinigų sumą kiekvienai nupirkti batus.

Už dosnią širdį moterys jam atsilygindavo komplimentais, šypsenomis bei nevaržomu seksu.

Kai 2002-aisiais turtuoliui buvo diagnozuotas diabetas, jis metė rūkyti bei nustojo vartoti alkoholinius gėrimus.

„Visi labai liūdėjome, kad Jurijus nustojo mėgautis stipriais gėrimais. Išgėręs žmogus yra dosnesnis nei blaivus. Būdamas įkaušęs, jis merginoms dovanodavo net po 4000 litų. Jurijus dar pajuokaudavo, jog prabangiausiuose Maskvos lošimo namuose elitinės prostitutės kainuoja po 2000 litų, o jis moka dvigubai daugiau už jaunystę ir padorumą“, – papasakojo J.Kurejevui draugiją sudaręs verslininkas.

Rengdavo erotines fotosesijas

Būdamas dailiosios lyties atstovių draugijoje, J.Kurejevas elgdavosi taktiškai – niekam neleisdavo jų įžeidinėti.

Net jei kuri nors jam ir nepatikdavo, verslininkas tokiai merginai duodavo pinigų susimokėti už taksi ir dar dovanėlę įteikdavo.

Atrodė, kad verslininkas dievina moteris. Jis jautė nenumaldomą aistrą jas fotografuodamas.

Fotosesijos vykdavo šiuolaikiškuose Vilniaus butuose, kurie priklausė J.Kurejevui. Šių susibūrimų vieta nuolat keisdavosi.

Ne visiems kaimynams, o ypač kaimynėms, patiko už sienų sklindančios erotiškos aimanos, garsus juokas bei nuogalės atviroje lauko terasoje.

„Įsitikinau, kad beveik visos lietuvaitės svajoja tapti modeliais. Jurijus joms dovanodavo brangius drabužius ir po to prašydavo pozuoti prieš fotoaparato kamerą. Kai kurios merginos labai mėgo pozuoti nuogos“, – pasakojo pašėlusiuose J.Kurejevo vakarėliuose dalyvavęs verslininkas.

Šėlionėms – nuosavas klubas

Specialiai pasilinksminimams su meilužėmis J.Kurejevas pabaigė įrengti prabangų Vilniaus naktinį klubą „L“.

Jo atidarymo laikas sutapo ir su verslininko gimtadieniu – klubo įkurtuvių šventė turėjo įvykti 2005-ųjų vasaros pabaigoje.

J.Kurejevas merginoms žadėjo barmenių etatus naktiniame klube ir gerus atlyginimus. Į šį klubą verslininkas investavo net keturis milijonus litų.

Vien tik už patarimus, kokia yra geriausia garso ir apšvietimo įranga, vienam naktinio klubo direktoriui J.Kurejevas sumokėjo 30 tūkstančių litų.

Naujojo klubo padalinio vadovas Stepas Visockis pasakojo, kad J.Kurejevas pats rinko net kėdes. Kadangi verslininkui labiau rūpėjo kokybė, o ne išlaidos, vien oda traukta prie baro stovėsianti kėdė jam atsiėjo per 1000 litų.

„J.Kurejevui šis klubas kėlė teigiamiausias emocijas. Jis nesišvaistė pinigais ten, kur nereikėjo. Bet ten, kur iškildavo esminiai klausimai, be dvejonių atverdavo savo piniginę. Buvęs barmenas į šį klubą investavo ne tiktai milžinišką pinigų sumą, bet ir savo širdį“, – pasakojo S.Visockis.

Turtas galėjo būti išdraskytas

Apie didžiulius J.Kurejevo užmojus žinojo ir jo turto interesams atstovavusi advokatė Jūratė Galinaitytė.

„J.Kurejevas privalėjo pagalvoti apie testamentą. Man labai gaila šio vyro, nes jis buvo labai kūrybingas, plačios rusiškos sielos“, – su gailesčiu apie J.Kurejevo mirtį kalbėjo advokatė.

Ji buvo įsitikinusi, jog J.Kurejevo turtą išdraskys maitvanagiai.

„Jurijus nebespėjo realizuoti visų savo planų. Skaudu dėl šio žmogaus, nes jo planai ir idėjos gali būti sumindžiotos. Vardan ko? Vardan turto!“ – net neabejojo advokatė.

Palikimas kurstė baimę

„Man širdis plyšta iš skausmo. Motinai laidoti savo sūnų – be galo sunku. Stovėdama prie Jurijaus kapo aš negaliu atsikratyti minties, kad jo mirtis – tik blogas sapnas. Jurijus buvo mylimiausias mano vaikas. Nejaugi daugiau jo nebepamatysiu?“ – negalėjo susitaikyti su staigia netektimi verslininko motina Vera Kurejeva.

Vilnietę, kuriai tada buvo 82 metai, sūnaus mirtis prislėgė sunkia našta.

Netekties skausmo kankinamai moteriai ramybės nedavė ir baimė bei miglota ateitis.

Sutikusi pasikalbėti su „Lietuvos rytu“, senutė neišdrįso pasikviesti žurnalistų į savo namus.

V.Kurejevai, kuri turėjo paveldėti dalį milžiniškų sūnaus turtų, nepažįstami žmonės kėlė baimę. Pasimatymą ji tąkart paskyrė kieme ant suolo.

Sapnuose – pagalbos šauksmas

Iškart po sūnaus laidotuvių pasiligojusią, prieš keletą metų širdies infarktą patyrusią moterį įsuko turto dalybų maratonas.

Senutė pasiguodė nujaučianti, kad sūnaus turto dalybos bus ilgos ir skausmingos.

„Dėl pinigų teks kautis iki gyvenimo pabaigos“, – atsiduso Vera.

Atitrūkti nuo sunkių minčių jai neleido naktimis lankantys košmarai. Motinos širdis jautė, kad Jurijaus amžinasis poilsis nėra ramus – sapnuose jis šaukėsi pagalbos.

„Jurijaus verslo ateitis visiškai neaiški, bijau, kad viskas subyrės. Iš karto po jo mirties pasipylė įvairios kalbos – girdėjau, kad kai kurie padaliniai jau išparduodami. Nežinau, ką aš galiu padaryti, kad verslas nesustotų, nebūtų išdraskytas gabalais“, – nerado atsakymo į ją kamuojančius klausimus V.Kurejeva.

Nežinia, gaubianti sūnaus verslo imperiją, spaudė jai ašaras.

Moteris matė, su kokiu atsidavimu, netausodamas savęs Jurijus ją kūrė. Verslininkas nepaisė motinos prašymų sustoti, pailsėti – tvirtino negalįs atostogauti, nes negalįs niekam patikėti darbų.

Paskendęs darbuose verslininkas motinai visada rasdavo laiko. Jis ištesėjo prie tėvo, mirusio prieš trisdešimt ketverius metus, karsto duotą pažadą pasirūpinti motina. Pensininkė gyveno nieko nestokodama, gaubiama sūnaus rūpesčio.

„Jis netesėjo tik vieno – globoti mane iki pat mirties“, – pratrūko ašaromis moteris.

Netektis moterų nesuartino

V.Kurejeva neslėpė apmaudo, kad pagal įstatymus trys ketvirtadaliai sūnaus turto turi atitekti jo žmonai, o jai – likusi dalis.

„Visą gyvenimą padėjau Jurijui, rėmiau, kai jis tik pradėjo verslą. Mano visi pinigai sukišti į jo bendrovę, esu jos akcininkė. Jaučiuosi nuskriausta“, – prisipažino pašnekovė.

Senutės išpažintis atskleidė ilgus metus tarp jos ir marčios Alos tvyrantį šaltį.

Moterų santykiai niekuomet nebuvo nuoširdūs, o artimo žmogaus mirtis tarp jų įskėlė naujų nesutarimų kibirkštis.

V.Kurejeva norėjo, kad Jurijus amžinojo poilsio atgultų šalia savo tėvo Fiodoro Kurejevo. Tačiau marti liko abejinga jos norams ir palaidojo vyrą kitoje sostinės stačiatikių kapinių vietoje.

„Bet aš vis viena jį iškasiu ir palaidosiu prie tėvo, kai tik viskas aprims, o aš bent kiek sustiprėsiu“, – neslėpė savo planų V.Kurejeva.

Marčiai – anytos įtarimai

Po sūnaus laidotuvių senutei nepavyko su marčia pasikalbėti. Ala neatsakė į jos skambučius, neatidarė namų durų. V.Kurejeva spėliojo, gal moteris nedrįsta pažvelgti jai į akis.

„Galbūt marti jam ko nors įbėrė? Kas dabar nustatys tiesą? Kodėl tą naktį, kai Jurijui pasidarė bloga, ji iškart nepuolė kviesti greitosios pagalbos, o pirmiausia paskambino mano anūkės vyrui. Greitoji jau rado jį prie mirusio Jurijaus“, – prakalbo apie neduodančias jai ramybės Jurijaus mirties aplinkybes V.Kurejeva.

Atvykę medikai J.Kurejevui jau niekuo negalėjo padėti – teliko konstatuoti mirtį. Moteris manė, kad marti per vėlai iškvietė pagalbą. Apie tai, girdint jos anūkės vyrui, užsiminė ir patys medikai.

Trūko asmeninės laimės

„Jurijų visą gyvenimą lydėjo ne tik sėkmė, bet ir persekiojo įvairios bėdos“, – pasidalijo motiniškais išgyvenimais V.Kurejeva.

Laiką, kurį jis praleido kalėjime, pašnekovė pamena kaip sunkiausių išbandymų metą.

Sūnaus nekaltumu tikėjusi motina beldėsi į aukščiausių pareigūnų duris, per velionio vyro gimines buvo pasiekusi net Kremlių ir aukščiausias teisėsaugos institucijas Maskvoje.

„Asmeninis Jurijaus gyvenimas nebuvo laimingas, gal prie to prisidėjau ir aš“, – aitrino savo širdies skaudulius V.Kurejeva.

Motina priekaištavo sau, kad kadaise pastūmėjo sūnų santuokos su Ala link.

Neištikimybė atšaldė jausmus

Ala buvo pirmoji Jurijaus meilė. Kelerius metus jie artimai draugavo, planavo vestuves. Bet bendrai jųdviejų ateičiai kelią užkirto neištikimybė.

„Iki šiol aš negaliu pamiršti dienos, kai Jurijus atbėgo pas mane labai susijaudinęs, įsiutęs. Jis pasakojo užtikęs Alą lovoje su mano dukters vyru, gydytoju. Sūnus nepajėgė atleisti išdavystės ir ją paliko. Suiro ir dukters santuoka“, – apie praeities nuoskaudas pasakojo V.Kurejeva.

Ala neilgai buvo vieniša. Ji ištekėjo už Piotro Kolomejeco, pagimdė sūnų Dmitrijų. Jurijus nuolatinės draugės negalėjo susirasti, ir tai kėlė nerimą jo motinai. Ji bijojo, jog sūnui galvą apsuks jauna mergina, kuriai rūpi tik turtas. Nieko nesakiusi Jurijui, moteris nutarė sugrąžinti jam Alą, kuri tuo metu jau buvo išsiskyrusi.

Vera įteikė jai raktus nuo savo ką tik baigto statyti namo Saulės gatvėje ir pasiūlė jame apsigyventi su Dmitrijumi.

Planas pavyko: Jurijus Alos neišvarė. Motina džiaugėsi sėkmingai sutvarkiusi sūnaus širdies reikalus, nors apie meilę Alai jis daugiau nekalbėdavo.

Būdamas už grotų Jurijus susituokė su Ala. Kolonijoje sukurta santuoka nebuvo laiminga.

„Pastaruoju metu Jurijus užsimindavo apie skyrybas su Ala – greičiausiai jo gyvenime jau buvo kita moteris. Bet mano marti apie jo ketinimus nežinojo“, – patikino V.Kurejeva.

Išlaikė žmonos sūnų

Alos sūnus Dmitrijus J.Kurejevo namuose augo viskuo aprūpintas. Verslininkas mokėjo ir už jo studijas, o sulaukusiam pilnametystės dovanojo automobilį.

Savų vaikų neturėjęs J.Kurejevas svarstė galimybę įsisūnyti Dmitrijų, suteikti jam savo pavardę, tačiau šiam žingsniui nepasiryžo. Jis bijojo nesugebėsiąs tinkamai išauklėti įsūnio ir kada nors sulauksiąs tikrojo tėvo priekaištų.

„Nepasakyčiau, kad Jurijus Dimą mylėjo – jis vis dėlto ne jo sūnus, – bet elgėsi su juo labai žmogiškai“, – tikino V.Kurejeva.

Bendrovėje – slogios nuotaikos

Su J.Kurejevu dirbusiems žmonėms pagarbą kėlė jo darbštumas ir įžvalga. Verslininkas buvo apdovanotas nepaprasta nuojauta – pigiai jo įsigyti žemės sklypai netrukus įgaudavo didelę vertę. Jis mokėjo tiksliai numatyti statybų tendencijas.

Bet apie savo verslo ateitį J.Kurejevas nespėjo pagalvoti. Jo aplinkoje niekas negirdėjo apie verslininko planus surašyti testamentą. J.Kurejevas negalvojo apie mirtį, nors kartais pasiskųsdavo sveikata, konsultavosi su gydytojais.

„Jurijaus verslo ateitis priklauso nuo jo įpėdinių – žmonos ir motinos – valios. Norime jas nuteikti, kad būtų tęsiama bendrovės veiklos strateginė linija – gyvenamųjų namų kvartalų statyba“, – 2005-aisiais sakė „Mabiltos“ teisininkas Mykolas Ignotas.

Bendrovėje nuogąstauta, jog akcijų dalybos gali įstumti verslą į aklavietę. Taip pat nebuvo aišku, ar bendrovės rankose išliks žemės sklypai, kuriuos V.Kurejevas buvo supirkęs ne tiktai savo, bet ir sesers, motinos vardu, ketindamas juose pradėti statybas.

„Tiek Jurijaus žmona, tiek motina nuo statybų verslo – toli. Joms būtų sunku perprasti jo mechanizmą“, – svarstė M.Ignotas.

Skolininkai neskubėjo atsiliepti

J.Kurejevo imperijai galėjo atsirūgti ir legendomis apaugęs verslininko dosnumas.

Pasitikėjimą įgijusiems asmenims jis skolindavo net šešiaženkles sumas, kartais pareikalaudamas skolos raštelio, kartais – tik garbės žodžio.

Bendrovėje abejota, ar pasitikėjimo principu paskolinti pinigai sugrįš.

„Man neteko matyti skolininkų sąrašų. Puikios atminties Jurijus viską laikė galvoje, kai ką padrikai užsirašydavo užrašų knygelėje. O garbės žodis ir lieka tik žodžiu. Dabar galime apeliuoti vien į skolininkų sąžinę, nes teisminiu būdu išgauti šias skolas būtų sunku“, – aiškino M.Ignotas.

Per keturias savaites, praėjusias nuo J.Kurejevo mirties, suvesti sąskaitų su savo sąžine nepanoro nė vienas skolininkas.

Marti su anyta susitaikė

Galiausiai J.Kurejevo turto dalybas artimiesiems pavyko baigti taikiai.

Statybų kompaniją „Mabilta“ valdžiusio bei daugybę nekilnojamojo turto objektų įsigijusio J.Kurejevo turtas buvo vertinamas maždaug milijardu litų.

Vienam savo draugui verslininkas kartą buvo prasitaręs: „Visą savo turtą sutvarkysiu taip, kad man mirus giminės nieko nevaldys. Nors ir nebadaus“.

Tačiau J.Kurejevas tikėjosi dar ilgai gyventi ir nepaliko jokio testamento.

Pagal įstatymą tris ketvirtadalius turto turėjo paveldėti žmona Ala, o vieną ketvirtadalį – motina Vera.

Iš pradžių tarp marčios ir anytos įsiplieskė arši kova. V.Kurejeva, kurią palaikė ir jos dukra – mirusiojo sesuo, pasisamdė vienus advokatus, o žmona Ala – kitus.

Tačiau paaiškėjus, kad milijonai atitenka teisininkams, o turto dalybos nejuda iš vietos, moterys nutarė susitaikyti. Jos atliko turto auditą ir dabar, pasisamdžiusios specialistus, kartu tęsė pradėtą J.Kurejevo verslą.

(„Lietuvos rytas“, 2005–2006 m.)

Be poilsio dirbęs vilnietis nekilnojamojo turto magnatas jėgų semdavosi iš sekso Atsukam laiką