Jų klyksmą atėjus į pasaulį nutraukdavo gerklytę užspaudusi motinos ranka, krosnies liepsnos ar išvietės srutos.

Jų patalas – pamazgų kibiras ar polietileninis pirkinių maišas.

Jų trumpą egzistavimą žemėje atskleisdavo benamiai, iškapstę lavonėlius šiukšlynuose, arba palaidi šunys, atitempę apgraužtus kaulelius į kiemus.

Prieš du dešimtmečius laikraščiai kone kas savaitę rašė: „Atsitiktiniai praeiviai aptiko neįprastą radinį – naujagimio lavoną“.

[[ge:lrytas:lrytas:7576000]]

Tačiau tai jau buvo įprastas radinys. Katalikiškoji Lietuva tuo laikotarpiu virto ne tik savižudžių, plėšikų, smurtautojų prieš vaikus, bet ir vaikžudžių motinų kraštu.

2004-ieji, sausis. Telšių rajone, Vainočių kaime, daržinėje po šienu rastas naujagimio lavonas.

2004-ieji, kovas. Alytaus rajone, Takniškių sąvartyne, rastas naujagimio berniuko lavonas.

2004-ieji, balandis. Mažeikiuose, prie Ventos upės, rastas į skudurus įsuktas apiręs kūdikio lavonas.

2004-ieji, balandis. Kuršėnuose 33 metų moteris krosnyje sudegino, anot jos, negyvą naujagimę.

Tai – tik kelių mėnesių faktai. O kiek tik gimusių kūdikių nuburbuliavo į pelkių dugną, supuvo užkasti grioviuose ir pamiškėse, buvo sutraiškyti traktorių sąvartynuose ar paleisti pavėjui, išsėmus iš krosnies pelenus?

Dažniausiai kūdikius smaugė

Pasaka apie pamotę, iškasusią podukrai žarijų pripiltą duobę, yra tik pasaka, palyginti su tuo, kaip savo kūdikius nugalabija lietuvės motinos. Į žarijų duobę podukra, jei pasiseks, gali ir neįkristi.

Ką tik gimę kūdikiai neturi galimybės išgyventi, jeigu prieš juos užsimoja motina.

Populiariausias žudymo būdas – ką tik gimusį ir riktelėjusį kūdikį pasmaugti, įkišti į pirmą po ranka pasitaikiusį polietileninį maišą ir išmesti į šiukšlių konteinerį ar sąvartyną. Šis būdas dažnesnis mieste.

[[ge:lrytas:lrytas:32159115]][[ge:lrytas:lrytas:36076855]][[ge:lrytas:lrytas:37436340]][[ge:lrytas:lrytas:36795792]]

„Kriminalistai tokius atvejus vadina juodais. Kitaip sakant, labai sunku nustatyti, kas buvo to kūdikio motina“, – 2004-aisiais „Lietuvos rytui“ sakė Teismo medicinos instituto ekspertė gydytoja Rasa Andriuškevičienė.

Kaimo vietovėje pagimdžiusi motina savo kūdikį užkasa ganykloje, griovyje, pamiškėje ar išmeta į šabakštyną. Dažniausiai jį taip pat įsuka į pirkinių maišelį. Lavonėlį atsitiktinai užtinka kaimo gyventojai ar poilsiautojai.

2002-ieji. Skuodo rajono Augzelių kaime Kristina ir Antanas Gaubiai prisipažino 2 kilometrai nuo namų esančiame melioracijos griovyje užkasę sūnų, kuris, anot jų, gimė negyvas. Šeima augino dar penkis vaikus.

2003-ieji. Kelmės rajone, Užvenčio miestelio sąvartyne, rasto negyvo kūdikio tėvais prisipažino esą 34 metų Lina Steponkutė bei 28 metų jos sugyventinis R.B. Motina sakė, kad gimęs kūdikis judino kojas ir rankas. Ji augino dar tris vaikus.

Policininkams pavykdavo surasti kūdikį nužudžiusią motiną tada, kai savo įtarimais pasidalydavo akyli kaimo gyventojai.

Patalas – paplavų kibiras

Atsiranda ir naujesnių būdų atsikratyti kūdikio. Pavyzdžiui, nuskandinti paplavų kibire arba apvožti kibiru.

20001-ieji. Radviliškio Geležinkelio gatvės namo malkinėje rastas naujagimio lavonas.

4 vaikus auginanti Jolanta Grigalaitienė prisipažino pagimdžiusi negyvą kūdikį, įkišusi į polietileno maišą ir apvožusi kibiru.

2001-ieji. Pasvalio rajono Sabonių kaime 26 metų Audronė Pukevičiūtė į kibirą pagimdė gyvą berniuką. Pareigūnai jo lavoną rado užmestą skudurais ir pakištą po sekcija.

2004-ieji. Alytaus rajono Tabalenkos kaime pareigūnai ir medikai rado pamazgų kibire ką tik pagimdytą mergaitę. 18-metė Renata M. prisipažino pagimdžiusi kūdikį į kibirą, po to ištraukusi, nukirpusi virkštelę ir įmetusi į paplavas atgal.

Vienintelė iš jų Audronė Pukevičiūtė gavo pusantrų metų kalėjimo bausmę. Atlikusi grįžo namo. Niekas jos gyvenime nepasikeitė. Ji buvo bedarbė, kaip ir visi šeimos nariai.

Uždusino išvietės srutose

Tačiau dauguma motinų žudikių renkasi labiau garantuotą kūdikio nužudymo būdą – įmesti jį į išvietę.

2000 metų lapkritį Vilkaviškio rajono Šukių kaimo gyventoja 27 metų Diana Galinaitienė sūnelį pagimdė tiesiai į lauko išvietę, nes nenorėjo žadinti miegančio vyro ir dviejų vaikų.

Sveikas berniukas šlumštelėjo tiesiai į duobę. Apie jo lytį motina sužinojo tik tada, kai pareigūnai, gavę žinių iš kaimynų, ištraukė lavoną.

„Bijojau apkalbų kaime“, – pasiteisino motina, gavusi 2 metus kalėjimo.

Ji atsisakė laidoti kūdikį ir šis buvo sudegintas Marijampolės kareivinių krosnyje, kur naikinami ir išoperuoti ligonių organai.

Palaikus surado šunys

2003-ieji, birželis. Kretingos rajono Laukžemės kaime, Mačiulių namo kieme, rastas apgraužtas naujagimės lavonas. Čia jį atitempė šunys. Netoliese buvo aptikta šuns nukąsta kūdikio koja.

Marytė Mačiulienė, auginusi keturis vaikus, prisipažino pagimdžiusi negyvą kūdikį ir išmetusi į išvietę. Specialistams buvo sunku paneigti jos versiją, nes vasarą lavonas greitai supuvo. Motina liko laisvėje.

Krosnyje degino ir gyvus

Vis populiariau naujagimius sudeginti krosnyje.

2004metais Velykų išvakarėse gimusį kūdikį sudegino ir taip savo namus Didįjį penktadienį apvalė 33 metų Kuršėnų gyventoja Irma Valčiukaitė.

Dabar jau jokie ekspertai nenustatys, ar kūdikis buvo gyvas, ar ne. Motinai, kuri teigia, kad jis buvo negyvas, bausmė negrėsė.

1999 metais Klaipėdos rajono Kisinių kaimo gyventoja 33 metų Danguolė Kvekšienė prisipažino pagimdžiusi negyvą mergaitę, kai jos paaugliai sūnus ir dukra žiūrėjo televizorių, o vyras skaldė malkas. Kūdikį ji susuko į paklodę ir padėjo į kampą, o pati užmigo.

Kitą dieną lavonėlį įkišo į krosnį, ant kurios virė kopūstienė. Vaikai ir vyras neklausinėjo, kodėl ji staiga suplonėjo. Pareigūnai krosnyje rado apdegusių kaulų.

Kaimynų įskųsta pareigūnams moteris prisipažino, kad dar 1991 metais daržinėje buvo pagimdžiusi sveiką berniuką. Suvyniojo jį į striukę ir užkasė prie pušies 40 metrų nuo namų.

Vyras nepaklausė, kur dingo naujagimis. Tik pasiteiravo, kas gimė.

1993 metų pabaigoje vėl toje pačioje daržinėje ant šieno ji pagimdė dar vieną gyvą kūdikį. Susuktą į chalatą dar gyvą ji įkišo į lauko virtuvės krosnį.

Naujagimis klykė. Įkišusi malkų, D.Kvekšienė ant ugnies pastatė puodą su verdančiu maistu ir išėjo. Kai grįžo po pusvalandžio, jau buvo tylu.

Nė už vieno vaiko nužudymą motina nebuvo nubausta. Po pirmųjų kūdikių nužudymo jau įsigaliojo senaties terminas – buvo praėję penkeri metai.

Dėl paskutinio kūdikio mirties nebuvo įrodyta, jog jis gimė gyvas.

Veiksmas vyko ne Transilvanijos kalnuose, Drakulos gimtinėje, o atokiame Žemaitijos kaime.

Sodyboje – mylima duktė

Kai saulėtą pavasario pavakarę atvažiavau į šią nuošalią kaimo sodybą, kieme mane pasitiko moteris su trejų metų mergaite ant rankų.

D.Kvekšienė glaudė savo pagrandukę – Agnę.

„Tikėjausi išvysti vos ne žmogėdrą, o matau gražią moterį su kūdikiu ant rankų“, – tiesiai sakau gražių bruožų jaunai moteriai.

„Sakot – žmogėdrą, – liūdnai šypteli Danguolė ir iškart nukerta: – Su žurnalistais niekada nešnekėjau ir nešnekėsiu!“

Vis dėlto susėdame kieme išgerti po puodelį kavos. Kol ją verda, dairausi. Senų obelų apsupta sodyba glaudžiasi prie miško. Mažoji Agnė tempia mane už rankos į daržinę – būtinai turiu pažiūrėti į karvę ir jos veršiuką. Daržinėje (toje pačioje?!) jos brolis meta lauk mėšlą.

„Myliu myliu brolį“, – linksi mažytė galva. Apžiūrime ir šunį būdoje, tvarkingą daržą. Nežinia kur būtume dar nukeliavusios, bet jau ant garuoja kava. Ir Agnei – specialiai mažame puodelyje.

„Mūsų Coliukė, – sako Danguolė, ir aš suprantu, kad mažylė čia tikrai labai mylima. – Nors ir padykusi, bet vyras net vytele nėra baudęs. Taip ir sudžiūva vytelės, užkištos pastogėje. O jau brolis kaip ją myli“.

Klausimai – be atsakymų

Aš tyliu nerasdama žodžių ir Danguolė pati garsiai ištaria mano mintį.

– Kai pagalvoju, ir aniems vaikams juk būtų čia vietos užtekę. Štai Agnutės labai norėjau, o anų trijų – ne.

– Ir kodėl reikėjo juos nugalabyti? Užkasti, sudeginti?

– Neklauskit, aš apie tai nekalbėsiu. Pati nežinau, pati sau negaliu į tą klausimą atsakyti. Gal kada nors, po kokių penkiolikos metų. Jaunystė – kvailystė.

– Bet nebuvote tokia jauna. Juk kai 1991 ir 1993 metais nužudėte gyvus gimusius kūdikius – berniuką ir mergytę, jau turėjote dukrą ir sūnų.

– Juk sakiau, kad apie tai nekalbėsiu.

– Norėtumėte tai pamiršti?

– Aš niekad, niekad to nepamiršiu. Kentėjau ir kentėsiu. Juk žinot, čia kaimas, kiek visko prisiklausiau. O mano mama kiek iškentė. Nedovanosiu toms kaimynėms, kurios prilojo. Ir mano vyras su jomis griežtai pasikalbėjo. Pagaliau juk tai mūsų gyvenimas.

– Jūs galėjote pameluoti pareigūnams, kad ir pirmieji vaikai gimė negyvi. Bet pasakėte kraupią teisybę – vieną sudeginote gyvą, kitą – užkasėte.

– O kam meluoti? Taip buvo. Melas toli nenuves. Jei tokią kaip Agnutė nužudyčiau, suprantu – aš žmogžudė. O čia pati išnešiojau, per skausmą pagimdžiau ir pati nusprendžiau atsikratyti.

Ar negaliu daryti ką noriu? Tik mano čia reikalas.

– Ar jums neatrodė, kad gimęs ir suklykęs kūdikis, kad ir vienos minutės amžiaus, jau žmogus?

– Na taip, žmogus.

– Jei nenorėjote vaikų, galėjote pasidaryti abortą.

– Ketinau, bet uždelsiau, buvo per vėlu. O abortas – ar ne tas pats nužudymas?

– Kaip jaučiatės, kai perskaitote laikraštyje ar per televizijos žinias išgirstate, kad motina kažkur ir vėl nužudė savo naujagimį?

– Baisiai. Šiurpas per kūną pereina. Nenoriu apie tai kalbėti, o jūs iš manęs vis kažką ištraukiate. Kai buvau sulaikyta, Lukiškėse sėdėjau vienoje kameroje su motina, kuri prigirdė savo dvynukus. Baisu buvo.

– Ką pasakėte savo vaikams, kurie anuo metu buvo paaugliai, o dabar jau pilnamečiai? Ar kalbėjotės apie tai, ką padarėte?

– Ne, dar nesikalbėjom. Jie neklausė. Bet, matyt, ateis laikas, – atsidūsta Danguolė.

Pokalbis – su pertrūkiais

Neseniai ši moteris buvo tapusi ir močiute, kai dar mokyklos nebaigusi jos dukra ištekėjo ir pagimdė.

„Truputį pykstu ant jos. Nei specialybės, nei darbo neturi. Kai aš tekėjau, jau buvau baigusi Klaipėdos buhalterinės apskaitos technikumą, dirbau. Ir dabar noriu kuo greičiau grįžti į darbą, tik neturiu kur Agnutės padėti.

Dukra galėtų čia apsigyventi, sutvarkyčiau lauko virtuvę, tilptų. Ir Agnutę man pažiūrėtų, – sako D.Kvekšienė, akimis nuolat sekanti, ką veikia po kiemą bėginėjanti jos mažylė.

Neklausiu jos, ar tai ta pati lauko virtuvė, kurios krosnyje ji sudegino du savo naujagimius.

Mūsų pokalbį nutraukia vėl pribėgusi Agnė.

„Žinai, mūsų katė buvo atsivedusi kačiukų. Aš vieną netyčia nuspaudžiau. Jis buvo toks mažulėlis mažulėlis“, – didelės mėlynos mergaitės akys pilnos ašarų.

Mes su jos motina susižvalgome ir lyg susitarusios nusukame žvilgsnius į šoną.

Globojo seseris ir brolius

Anykščių rajono gyventojos 24 metų Rasos Butkutės gyvenimas susiklostė kitaip, nors jos poelgis panašus – 2001-aisiais ji pasmaugė savo naujagimį.

Policijai mergina prisipažino, kad tol spaudė kaklą, kol kūdikis nustojo judėti. Tada kūdikį suvyniojo į polietileno maišelį ir ganykloje netoli namų rankomis išraususi duobę jį užkasė.

Po kelių savaičių nuėjusi pažiūrėti, rado maišą ištrauktą žvėrių. Todėl vėl jį apkasė žemėmis.

Rasa buvo nubausta švelnia metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kadangi nuoširdžiai prisipažino, jog kūdikis buvo gyvas, tik jo nenorėjo auginti.

Iš kalėjimo grįžusios merginos laukė nauji išbandymai. Netikėtai mirė motina, ir ji tapo savo trijų jaunesnių brolių bei seserų globėja.

„Nenoriu prisiminti ano įvykio. Tai didžiausia mano gyvenimo tragedija, ir pati sau to nedovanosiu niekada“, – Rasa tvirtai sakė nekalbėsianti apie savo gyvenimą.

Laiką, praleistą Panevėžio moterų kalėjime, ji vadina siaubingu.

2004-ųjų pavasarį Rasa gavo darbo – sodino mišką, turėjo kuo pamaitinti savo brolius ir seseris. Rasa nesiskundė nei geriančiu tėvu, nei savo nelaimingu gyvenimu – apie tai man papasakojo rajono socialinės darbuotojos.

Rasa tik pasakė, kad savo vaikų turėti nenorėtų. Nes kaime, kur visi prasigėrę, ji nemato į vyrus ir tėvus tinkančio jaunuolio.

Iš užstalės – į tvartą

„Gerai, kalbėsiu su jumis. Tik pažadėkite, jog neklausite, ar mano kūdikis gimė gyvas, ir nerašysite mano tikro vardo“, – tik paprašo 38 metų moteris, auginanti dar penkis vaikus.

Ji – tvarkingai apsirengusi, bet jau vidurdienį, kai mes susitikome, trenkė alkoholiu. Sakė, išvakarėse po talkos kaimynas pastatęs.

Pati Regina (vardas pakeistas. – Red.) ūkio nelaiko, gyvena iš vaikų pašalpų ir labdaros.

Neslėpsiu, atviram mūsų pokalbiui taip pat padėjo du alaus buteliai. Kalbamės pavažiavusios porą šimtų metrų nuo namų, miškelio laukymėje, nes „vėl tos kaimo bobos los“.

Jos istorija – paprasta. Kaip Lietuvoje dažnos N merginos N kaime. Penki vaikai nuo trijų vyrų.

Visi gėrė. Ištekėjusi buvo tik už pirmo. Paskui „nebuvo reikalo, ir labiau apsimoka būti vienišai“.

Šeštu vaiku tapo nėščia, kai sugyventinis buvo kalėjime. Nuo ko? „A, čia toks vienas, girtuoklis“, – mosteli ranka. Bet bijojo bobų apkalbų ir pilvą slėpė.

Sąrėmiai prasidėjo, kai troboje kompanija gėrė. Trys vyresni vaikai buvo gretimame kaime pas motiną, du mažiukai miegojo kitam trobos gale.

Išėjusi į tvartą, pasitiesusi ant žemės vatinuką ir gal per pusvalandį pagimdžiusi. Bijojusi, kad vaikas ims verkti ir kas išgirs, bet šis tylėjęs. Matyt, buvęs negyvas.

Tamsoje susuko į skudurus, apkapstė šiaudais.

Apsiprausė prie šulinio ir grįžo į trobą. Kompanija tebegėrė. Buvo silpna, tad išgėrė dar taurelę samanės ir „atsijungė“.

Rytą atsibudo, prisiminė naujagimį ir nuėjo pažiūrėti. Šis tikrai buvęs negyvas. Nežiūrėjo, kokios lyties, susuko į polietileno maišą ir užkasė šabakštyne prie netoliese tekančio upelio.

„Matyt, negiliai“, – svarsto Regina, nes po kelių savaičių žvėrys išvilko sudraskytą maišą su palaikais ant kelio. Kaimo vaikai užtiko. Bobos įtarusios, kad jos.

Buvę triukšmo, bet viskas gerai pasibaigę, nes ekspertizė pripažino, kad kūdikis gimė negyvas.

Rupūžioko neverta laidoti

– O kodėl liepei neklausti, ar kūdikis buvo gyvas? – teiraujuosi, kai ji baigia savo istoriją.

– Neklausk, ir viskas! Nenoriu to prisiminti, – nutrina ištryškusią ašarą.

– Jei negyvas, kodėl nepalaidojai? Juk mažutis žmogeliukas gimė, brolių, sesučių turėjo.

– Ir ką čia tokį mažą rupūžioką laidosi? O ką sugyventinis, iš kalėjimo grįžęs, būtų pasakęs? Iš kur tas vaikas? Užmušęs mane būtų.

– O kur sugyventinis dabar? Namie nemačiau.

– Nebėra. Girtas tame pačiame upelyje nuskendo.

– Galėjai abortą pasidaryti, ir nebūtų tekę tiek išgyventi.

– Pasakei – abortą! O 100 litų iš kur? Maniau, kaip nors, pagimdysiu, po to žiūrėsiu.

– Ką žiūrėsi? Gal būtum kam atidavusi, prie ligoninės ar laiptinėj rajono centre palikusi?

– O kaip aš į miestą nuvažiuosiu? Autobusu ir su vaiku ant rankų? Kad visa apylinkė lotų?

– Vadinasi, laimė, kad gimė negyvas?

– Galiu ir taip pasakyti.

– O jei vėl pastosi, gimdysi?

– Nežinau. Nuo ko čia pastosi, visi alkoholikai aplink. Turiu aš tų vaikų.

– Kaip manai, ar nebūtų geriau sterilizuotis, kad nereikėtų vėl tiek išgyventi, jei nebenori vaikų?

– Sterilizuotis? Ar bergždžiai kaip karvei pasidaryti? Tai jau ne! Kaip bus, taip bus.

Žmogumi tampa 5,5 mėnesio

Lietuvoje abortas prieš du dešimtmečius kainavo 115 litų 22 centus. Su vietiniu nuskausminimu – perpus pigiau.

Medikams jį leidžiama daryti, kol nėštumas neviršija 12 savaičių. Vėliau – tik sutikus medikų komisijai.

Lietuvoje teisiškai piliečiu bei žmogumi įsčiose nešiojamas kūdikis tampa sulaukęs 22 savaičių – 5,5 mėnesio. Nuo tada jį galima laidoti ir kapinėse.

Žudikės baudžiamos švelniai

Lietuvoje įstatymai motinoms, nužudžiusioms savo naujagimius, pakankamai griežti.

Baudžiamasis kodeksas motinai, tyčia nužudžiusiai savo kūdikį gimdymo metu arba tuoj po gimdymo „dėl gimdymo nulemtos būsenos“, numatė iki 5 metų laisvės atėmimo bausmę.

„Šis straipsnis suformuluotas taip, kad gali būti taikomas tiktai motinai už savo naujagimio tyčinį nužudymą dėl ypatingos psichofizinės būsenos, kurią gali sukelti skausmingas gimdymas, ypač jei nėštumas buvo nepageidaujamas. Tačiau asmenys, padėję vienaip ar kitaip padaryti tą nusikaltimą, atsako už nužudymą ir baudžiami griežtesne negu motina bausme.

Jeigu motina nužudo naujagimį dėl kitų motyvų, pavyzdžiui, neturi galimybių auginti arba nenori, stengėsi nuslėpti gimdymą, ji baudžiama itin griežta bausme – nuo 5 iki 20 metų laisvės atėmimu arba kalėjimu iki gyvos galvos, – „Lietuvos rytui“ Baudžiamojo kodekso paragrafus pakomentavo tuometis Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras Ignas Laucius.

Tačiau realybė yra kitokia. Tik kelios šio rašinio „herojės“, nužudžiusios pagimdytus gyvus naujagimius, buvo nubaustos švelnia pusantrų metų kalėjimo bausme.

Teismas atsižvelgė į nuoširdžią jų atgailą. O gal taip pat nusprendė kaip Regina, kad „rupūžiokas“ – dar ne žmogus ir didelė žala niekam nepadaryta?

Kitas reikalas, ką joms tenka iškęsti kalėjime.

„Žinai, kaip elgiamasi su motinomis žudikėmis kalėjime? Tai baisiau už pragarą“, – yra sakiusi „Lietuvos ryto“ žurnalistei vilnietė Natalija Golub, numarinusi badu savo kūdikį Naujininkų rajono lindynėje.

Panevėžio moterų kalėjime kalinčios motinos žudikės daugiausia yra nubaustos už savo jau kelių mėnesių kūdikių nužudymą. Didžiausią – 14 metų bausmę – buvo gavusi 29 metų Olga Mikulina, pasmaugusi 2 mėnesių dukrą Godą, nes ji „verkė ir trukdė gerti su sugyventiniu“.

Bet grįžkime prie naujagimių.

Jei motina pasakys, kad į išvietės duobę įmetė ar griovyje užkasė gimusį negyvą kūdikį, ji negaus jokios bausmės. Ir teismo ekspertizė dažnai nepajėgi įrodyti, jog motina meluoja.

Kūdikis supūva greitai

„Jei lauke šilta, jei nuo kūdikio pagimdymo praėjo 3–4 dienos, jei jis buvo užkastas ar įmestas į išvietę, faktiškai nebeįmanoma nustatyti, ar jis gimė gyvas. Kūdikio lavonėlis pūva ypač greitai. Jų masė maža, raumenys dar neišsivystę, be to, naujagimių kūnas būna vandeningas, smegenys vandeningos. Visa tai labai apsunkina ekspertizę“, – sakė Teismo medicinos instituto ekspertė R.Andriuškevičienė.

Ši medikė tuo laiku vienintelė Vilniuje ir Vilniaus apskrityje tyrė ir rastų negyvų naujagimių mirties priežastis.

Graži šviesiaplaukė 32 metų moteris keičia vaizdus kompiuterio ekrane, palydėdama juos lakoniškais komentarais. „Štai šis lavonėlis atgabentas iš šiukšlių konteinerio, šis buvo įvyniotas į skudurus, anam gerklytė buvo užveržta viela...“

Gydytoja pasidžiaugė, kad per ketverius darbo metus jai teko tirti tik 10–14 rastų negyvų naujagimių mirties priežastis. Bet kiekvienas atvejis pareikalavo iš jaunos moters, auginusios sūnelius, ir daugybės žinių, ir moralinių jėgų.

Lengviausia – uždusinti

„Kai mums atveža naujagimio lavonėlį, svarbiausias klausimas, į kurį turime atsakyti – ar jis nors vieną minutę buvo gyvas. Svarbiausias veiksnys – ar jis nors kartą įkvėpė. Tai nustatome tirdami, ar plaučiuose, skrandyje, žarnytėse buvo nors kiek oro“, – pasakojo ekspertė.

Naujagimio organai tiriami darant specifinius „plukdymo“ mėginius. Gal savo kūdikius nužudžiusioms ar besirengiančioms nužudyti motinoms įdomu, kaip tai daroma?

„Užrišamos lavonėlio kraujagyslės, išimami mažyčiai jo organai ir dedami į vandenį, „plukdomi“. „Ar jie plaukia? Plauks, jeigu bus nors kiek į juos patekę oro, jei kūdikis bus nors kartą įkvėpęs. Jei kūdikis tik įkvėpė – į viršų vandenyje pakils plaučiai, o žarnytės leisis. Daromi ir histologiniai plaučių tyrimai. Naujagimių kūno tyrimai yra labai specifiniai“, – tvirtino R.Andriuškevičienė.

Tirdama naujagimio lavonėlį gydytoja viską atlikdavo pati, nes svarbi kiekviena smulkmena. Jos nebetrikdė lavonėlių kvapai, ji sakė nebeužsidedanti ir kaukės, nes kvapas taip pat gali būti įrodymas.

Lavonėliai sveriami, matuojami, lyginami norint nustatyti jų amžių. Tiriama placenta, jei yra, taip pat virkštelė, kai įtariama, jog kūdikis galėjo žūti dar gimdoje.

„Svarbiausia naujagimio gyvybinė funkcija yra kvėpavimas. Labai mažai tereikia, kad jis uždustų. Užtenka tvirčiau prispausti kad ir prie krūtinės. Gal dėl to motinos savo naujagimius nužudo juos pasmaugdamos“, – sako R.Andriuškevičienė.

Ekspertė neneigė, kad visiems palengvėja, jeigu jos atlikti tyrimai patvirtina, jog kūdikis gimė negyvas. Mažiau problemų ir kriminalistams, ir kūdikio motinai, jei ji surasta.

Išvadą, ar naujagimis buvo gimęs gyvas ar ne, ji parašydavo per pusdienį.

Kūdikių lavonėlius tam tikrą dieną pasiimdavo laidojimo firma. Jie būdavo palaidojami mažyčiuose karstuose valstybės lėšomis neatpažintų žmonių kapinėse. Į aną pasaulį jie nusinešė ne vardą, o eilės numerį.

Ekspertai padėkų nesulaukdavo

Tačiau mikroskopiniai naujagimių audinių tyrimų rezultatai sužinomi daug vėliau, nes jiems atlikti yra 5 mėnesių eilė. Trūko ir specialistų, ir lėšų preparatams. Vienas tyrimas kainavo 300–500 litų.

11 metų studijavusi ir nuolat besitobulinusi R.Andriuškevičienė už vieną etatą gaudavo 800 litų algą.

„Daug kas klausia, kodėl dirbu tokį darbą. Visuomenėje susiklosčiusi nuomonė, kad tai jau paskutinė prasigėrusių gydytojų stadija – pjaustinėti lavonus. Gal kur provincijoje taip ir yra. Tačiau mūsų kolektyvas – jauni, gabūs gydytojai. Galbūt esame idealistai, bet mums labai svarbu, kad galime padėti teisingumui. Vis dėlto kai ant skrodimo stalo guli naujagimio lavonėlis, sunku suvaldyti jausmus. Dažnai motinos, nužudžiusios naujagimį, išteisinamos dėl to, kad jas kamavusi depresija. Neįsivaizduoju, kokia turi būti depresija, kad galėtum nužudyti savo kūdikį“, – motinų žudikių negalėjo pateisinti ekspertė.

Gal todėl jauna gydytoja už savo darbą dar nebuvo sulaukusi nė vienos padėkos.

(„Lietuvos rytas“, 2004 m.)

Iš įsčių – tiesiai į mirtį: naujagimius pasitikdavo motinos žudikės ranka Istorijos, sukrėtusios šalį