„Su nužudytu sūnumi dažnai susitinku sapnuose. Kartais ji regiu mažą, kartais jau suaugusį, bet visi sapnai baigiasi vienodai – pagalbos prašantis sūnus miršta mano akyse, o aš jam pagelbėti negaliu. Prabudusi suprantu, kad niekas nepasikeitė. Mano sūnus guli kapuose, o aš turiu gyventi“, – „Lietuvos rytui“ 2000-ųjų vasarį kalbėjo Pakruojo rajono Rozalimo miestelio gyventoja Viktorija Čepulienė.