V. P. institucijos nutarimu buvo nubausta pagal Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 489 straipsnio 2 dalį už tai, kad, galiojant apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiui, ji atvyko į vietą, kur jai buvo uždrausta lankytis.
Bylos duomenimis, ji, būdama sodybos bendraturtė, į šią vietą atvyko sužinojusi apie įvykdytą vagystę, ten jau esant policijos pareigūnams, ir išvyko iš ten kartu su pareigūnais.
Pirmosios instancijos teismas šį nutarimą panaikino, konstatavęs, kad V. P. veiksmuose nėra įrodymų, patvirtinančių jos tyčią pažeisti jai skirtus įpareigojimus (ji buvo įpareigota nesilankyti pavojų patiriančio asmens gyvenamojoje vietoje, kuri, be kita ko, jai priklausė kaip bendraturtei).
Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą pakeitė, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikino, konstatavęs, kad V. P. veiksmuose tyčinė kaltė neįrodyta.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad administracinės atsakomybės taikymas turi būti grindžiamas ne tik objektyviais veikos požymiais, bet ir kaltės nustatymu. Pagal ANK asmuo gali būti pripažintas kaltu tik tuo atveju, jei veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo (7 straipsnis). Taigi sprendžiant dėl atsakomybės negali būti abejonių nei dėl nusižengimo fakto, nei dėl kaltės.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė V. P. kaltę, nes byloje nebuvo įrodymų, jog ji sąmoningai pažeidė apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, kuriuo buvo įpareigota nesilankyti pavojų patiriančio asmens gyvenamojoje vietoje, nesiartinti 100 m atstumu prie pavojų patiriančio asmens ir nebendrauti, neieškoti ryšių su pavojų patiriančiu asmeniu.
Kaip nurodyta nutartyje, V. P. formaliai atliko ANK 489 straipsnio 2 dalyje uždraustus veiksmus, tačiau jos tyčinė kaltė pažeisti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio įpareigojimus byloje neįrodyta.
Teismas akcentavo, kad ji atvyko į sodybą žinodama, jog pavojų patiriantis asmuo tuo metu sodyboje negyveno, kad tai darė teisėtu tikslu – siekdama padėti nustatyti iš sodybos pagrobto turto kiekį, vertę ir informuoti apie tai pareigūnus, o ne sukelti pavojų saugomam nuo smurto asmeniui.
Taip pat svarbia aplinkybe teismas laikė ir tai, kad į sodybą V. P. atvyko ten esant policijos pareigūnams ir išvyko kartu su jais, todėl ir dėl šios aplinkybės jos atvykimas negalėjo kelti realaus pavojaus pagal orderį saugomam asmeniui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad ne kiekvienas formalus apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio reikalavimo pažeidimas sudaro nusižengimo požymius, nes toks aiškinimas iškreiptų orderio esmę – apsaugoti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, be pagrindo neribojant daugiau, negu būtina šiam tikslui pasiekti, kitų asmenų teisių. Teismas taip pat akcentavo, kad, sprendžiant dėl tokio pobūdžio nusižengimų, būtina vertinti realų pavojų, o ne tik formalią veikos atitiktį draudimui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.