Kasacinis teismas konstatavo, kad minėti vyrai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais buvo pagrįstai nuteisti už prekybą žmonėmis ir piktnaudžiavimą, veikiant organizuota grupe. Tačiau konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. Surblio, V. Valiaus ir N. Tamulevičiaus nuteisimo už neteisėtą informacijos rinkimo organizavimą ir rinkimą yra nepagrįsta.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad žemesnės instancijos teismai visus kaltinamuosius pagrįstai nuteisė už prekybą žmonėmis – išnaudojimą kitokiu tikslu: tai yra pažeidžiamo žmogaus verbavimą, siekiant šį išnaudoti, kad jis prisiimtų kaltę už kito žmogaus padarytą labai sunkų nusikaltimą ir atliktų paskirtą bausmę. Kartu teisėjų kolegija išaiškino, kad tiek jau visuotinai žinomos ir tiesiogiai nustatytos, tiek naujos naudojimosi žmogumi formos, tiesiogiai neišvardytos baudžiamajame įstatyme, o apibrėžtos kaip „prekyba žmonėmis kitais išnaudojimo tikslais“, gali būti pripažįstamos prekyba žmonėmis, kai yra aiškinamos ne atsietai, o kartu su kitais minėtame straipsnyje įtvirtintais ir teismų praktikoje atskleistais prekybos žmonėmis požymiais, kurie pagrindžia šio tarptautinio pobūdžio nusikaltimo pavojingumą.
Kaip prekyba žmonėmis kitais išnaudojimo tikslais gali būti kvalifikuotos ir naujos išnaudojimo formos, pavyzdžiui, išnaudojimas surogatinei motinystei, neteisėtam įvaikinimui ir kitos tiek, kiek jos atitinka prekybos žmonėmis sudėties elementus. Konstatavus, kad kitas išnaudojimo tikslas gali būti ir žmogaus išnaudojimas tam, kad jis prisiimtų kaltę už kito asmens padarytą nusikaltimą, be abejo, būtina nustatyti visus būtinuosius prekybos žmonėmis požymius.
Didesnę bausmę R. Žemaitaičiui siūlęs prokuroras: nesvarbu užimamos pareigos – vietos antisemitizmui čia nėra
Šioje byloje nustatyta, kad V. Valius, A. Surblys ir O. Bondarčiukas, veikdami organizuota grupe, įvykdė prekybą žmonėmis tokiomis aplinkybėmis: nuteistieji, pasinaudodami nukentėjusiojo A. G. pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties ir priklausomybės nuo narkotinių bei psichotropinių medžiagų, užverbavo A. G., pažadėdami jam 30 000 eurų atlygį, jo tėvų kapavietės sutvarkymą ir paminklo pastatymą, nuolatinį materialinį išlaikymą įkalinimo įstaigoje, kad jis vietoj V. Valiaus prisiimtų kaltę dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu pastarojo gyvenamojoje vietoje rastų narkotinių medžiagų (kokaino), t. y. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, ir be kaltės atliktų laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistasis V. Valius, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, kartu su A. Surbliu organizavo bendrininkų, veikiančių organizuota grupe, piktnaudžiavimą tarnyba ir padėjimą piktnaudžiauti.
Kasacinės instancijos teismas sutiko su žemesnės instancijos teismų išvadomis, kad advokatų, tarp jų ir M. Navicko, veiksmų tikrasis turinys ir tikslas nebuvo vykdyti konstitucinę gynėjo baudžiamojoje byloje funkciją – užtikrinti įtariamajam (kaltinamajam) veiksmingą teisinę gynybą ir kartu teisę į tinkamą procesą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad buvusio advokato M. Navicko veiksmai (kai kurie iš jų atlikti kartu su kitais nuteistaisiais) tinkamai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika pagal BK 228 straipsnį, o ne kaip advokatų etikos pažeidimas, už kurį gali būti taikoma drausminė atsakomybė, ir ne kaip gynėjo baudžiamoji procesinė atsakomybė, nes jie sukėlė didelę žalą valstybei, juridiniam ir fiziniam asmenims.
Imituodamas įtariamojo (kuris, kaip prekybos žmonėmis auka, buvo užverbuotas tam, kad prisiimtų kaltę už kito žmogaus padarytą labai sunkų nusikaltimą, už kurį gresia ilgi metai laisvės atėmimo bausmės) teisinę gynybą, nuteistasis M. Navickas kartu su bendrininkais (visų pirma advokatais – nuteistuoju A. Surbliu ir kitais) ne tik sumenkino visuomenės pasitikėjimą advokatais, Lietuvos advokatūra, pažemino advokato vardą, tačiau ir padarė didelę žalą fiziniam asmeniui A. G., kuris buvo laikinai sulaikytas ir suimtas, o vėliau jam buvo taikomos kitos kardomosios priemonės.
Susiję straipsniai
Tačiau kasacinės instancijos teismas nepritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad A. Surblio, V. Valiaus ir N. Tamulevičiaus atliktuose veiksmuose nustatyti BK 167 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto neteisėto informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo sudėties požymiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar kartą pažymėjo, kad neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas, kaip nusikaltimas, visų pirma sietinas su informacijos apie privatų gyvenimą turiniu ir jos gavimo būdu.
Apeliacinės instancijos teismas naujame apkaltinamajame nuosprendyje, nukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos, tinkamai neįvertino, ar rinkta informacija laikytina BK 167 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyku, jos ryšio su konkretaus asmens privačiu gyvenimu, taip pat netinkamai vertino, kad informacija buvo rinkta (gauta) tokiu būdu, kuris nebuvo neteisėtas baudžiamuoju teisiniu aspektu.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad, sprendžiant dėl BK 167 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo V. Valiaus, A. Surblio ir N. Tamulevičiaus veiksmuose, bylos aplinkybes teisingai įvertino ir baudžiamąjį įstatymą tinkamai taikė pirmosios instancijos teismas, kuris nustatė, kad surinktos informacijos pobūdis ir apimtis, jos paprastas rinkimo būdas (viešoje vietoje padaryta automobilio nuotrauka) nesiekia nusikaltimo pavojingumo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.