Šios šeimos gyvenimą iš arti stebėję žmonės sakė, kad žmona savo gyvenimą vyrui atidavė kaip auką, ir tik šios moters dėka S.Petronaitis gyveno taip ilgai.
Geriau kalbėti apie gyvą
„Geriau buvo kalbėti, kai jis buvo gyvas. Kai žmogus miršta – visiems pasidaro įdomu“, – „Lietuvos rytui“ karčiai ištarė režisierius Antanas Maciulevičius, su S.Petronaičiu šnekėjęs dar jo mirties dieną, pirmadienį.
Pasak režisieriaus, mūsų šalyje vis daugiau žmonių, kurie pasijunta esantys nelabai reikalingi visuomenei.
A.Maciulevičius griežtai neigė mitą, jog režisierius J.Miltinis kadaise galėjo turėti įtakos Panevėžio teatro aktorių savižudybėms: „Šie žmonės buvo parengti ne artistauti, jiems labiau rūpėjo gyvenimo būsenos. Gal kartais jie būna jautresni, aštriau išgyvena konfliktus, save gyvenime ir gyvenimą savyje. Bet jei kas ir įvyko, tai dėl visai kitų priežasčių.“
Nusilenkė neįgaliam kolegai
Prieš mėnesį S.Petronaitis aktoriaus profesiją pavadino labai nelengva. Kalbėdamas po spektaklio „Melodija akordeonui“, kur vaidina sunkia liga sergantis Teodoras Lozoraitis, jis nusilenkė neįgaliam jaunajam aktoriui.
S.Petronaitis tuomet sakė žiūrėdamas spektaklį įsitikinęs, jog šis berniukas gali padaryti tai, ko aktorius pats mokėsi visą gyvenimą, siekė, bet nepajėgė. Šią būseną jis pavadino filosofija, atsieta nuo realybės ir pereinančia į transcendenciją.
Tai buvo paskutinė vieša S.Petronaičio kalba. Tiesa, mirties išvakarėse jis su draugais gyvai aptarinėjo Panevėžio teatro premjerą „Černobylio malda“ pagal Nobelio premijos laureatės ukrainiečių kilmės baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygą ir svarstė, už ką kartais skiriama ši premija.
Atsidavimas – lyg legenda
Šiemet vasarį išėjo Nomedos Simėnienės sudaryta knyga „Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai“.
Knygoje buvo paskelbtos aktoriaus mintys bei laiškai. Kalbėdamas šios knygos pristatyme režisierius Julius Dautartas prisiminė, kad atėjęs dirbti į teatrą ne kartą girdėjęs, kaip aktoriai vadino S.Petronaitį teatro genijumi.
Tuomet aktorius jau buvo išėjęs iš teatro, nes nesutiko su J.Miltinio „repetavimo būdu“.
Bet S.Petronaičio atsidavimas teatrui buvo tapęs legenda. Buvo pasakojama, kad gavęs Makbeto vaidmenį W.Shakespeare’o „Makbete“ jis ateidavo į teatrą prieš savaitę ir rengdavosi spektakliui čia gyvendamas. Užtat ir jo poveikis žiūrovams buvo beribis.
Beje, „Makbetą“ teko vaidinti salėje su pastoliais – vyko remontas. Bet teatro kritikai iš Sovietų Sąjungos to nežinojo ir recenzijose gyrė scenografiją.
S.Petronaitis per šios knygos pristatymą buvo linksmas. Jis juokėsi, kai aktoriai pasakojo, esą jis nepakantus kitų sėkmei tik žvejyboje – negalėdavo pakęsti, kai kitiems geriau kibdavo žuvys. (LR)
Faktai ir datos
* Stasys Petronaitis gimė 1932 m. rugpjūčio 8 d. Plaučiškių kaime Pakruojo rajone. 1950–1951 m. mokėsi J.Miltinio teatro studijoje.
* Nuo 1951 m. – Panevėžio dramos teataro aktorius, sukūrė apie 50 vaidmenų. Garsiausi jų – Makbetas (W.Shakespeare'o „Makbete“) ir Ivanovas (A.Čechovo „Ivanove“).
* Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje S.Petronaitis paliko teatrą ir filmavosi kine, dirbo su garsiais to meto režisieriais, sukūrė 40 vaidmenų.
* Išleido atsiminimų knygas „Mokiausi skraidyti“ (1998 m.) ir „Mano aitvarai“ (1999 m.).
* 2002 m. S.Petronaitis buvo paskelbtas nusipelniusiu panevėžiečiu. 2009 metais buvo apdovanotas padėkos premija „Už viso gyvenimo kūrybą“.
