lrytas.lt žiniomis L.Donskis 4 val. 43 min. susmuko Vilniaus oro uosto išvykimo salėje, ruošiantis skrydžiui į Ukrainą. Spėjama, kad vyrui sustojo širdis. Jam buvo 54-eri metai.
Žinomo filosofo mirtis sukrėtė tiek jo artimus draugus, tiek tuos, kurie jį pažinojo tik iš spaudos ar televizijos ekranų.
Sukrėsti L. Donskio mirties žinomi Lietuvos žmonės socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino mintis, prisiminimais, užuojautomis.
Politikai dalijosi užuojautomis
Neįgalus verslininkas, kandidatas į Seimą Justas Džiugelis rašė:
„Intelektualus ir suprantamas, kritiškas ir korektiškas... Mokslininkas, mąstytojas, politikas... Arba tiesiog Šviesus, Doras ir Jautrus Žmogus. Lietuvai Jūsų labai trūks. Amžiną atilsį.“
Atsiminimais pasidalijo ir Gabrielius Landsbergis: „Kai dirbau Belgijoje, organizavau paskaitą-koncertą su Petru Geniušu ir Leonidu Donskiu. Paskaita vyko tamsioje viduramžių bažnyčioje, ant sienų kabėjo flamandų tapytojų paveikslai. Profesoriaus paskaita apie amžinus išeivius dar iki šiandien skamba galvoje.
Apie žmones, kurie pasmerkti amžinai ieškoti tėvynės, nes gimtosios atsisakę, o naujosiose nepritapę. Atrasti ar grįžti į tikrąją, dvasinę tėvynę – amžinojo išeivio tikslas. Matyt, visi besiklausę profesoriaus paskaitą girdėjome skirtingai. Man tuomet atrodė, kad Leonidas kalba apie save.
Noriu tikėti, kad nei klausytojų, nei diskusijų netruks ir ten, kur profesorius ir toliau dėstys apie amžinąsias paieškas.“
„Leonidas Donskis, Tu buvai atviras, išmintingas, geras, ir už principus kovojantis žmogus. Toks, kuris įkvepia ir kitus. Tavo gyvenimas buvo dovana aplinkiniams. Mums Tavęs trūks. Ilsėkis ramybėje“, – rašė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Užuojauta pasidalino ir Antanas Guoga:
„Netektis. Visai Lietuvai ir kiekvienam, kam teko susidurti su Leonidu Donskiu, nepaprasto gilumo ir jautrumo Žmogumi. Užuojauta p. Jolantai, visiems artimiesiems, draugams ir mano biuro vadovei Adai, kuri Leonidą visuomet laikė savo didžiuoju mokytoju.“
Draugai negali patikėti
Nuotrauka ir trumpa, tačiau emocijų kupina žinute pasidalino ir humoristas, vienas iš televizijos laidos „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldas Mackevičius:
„Negaliu patikėt. Protas to nepriima. Ilsėkis ramybėj, Leonidai. Užuojauta Jolantai ir visiems draugams.“
Prisiminė studijų laikus
Žinomas finansininkas, mokslininkas ir dėstytojas Gitanas Nausėda savo paskyroje pasidalino ilgu įrašu, kuriame prisimina L. Donskį studijų laikais, jo laidą „Be pykčio“ ir apskritai, bendravimą su iškeliavusiuoju Anapilin:
„Visiškai išmušanti pagrindą iš po kojų žinia – mirė filosofas Leonidas Donskis. Esu įsitikinęs, kad šalia žmogaus pavardės vertėtų nurodyti tik profesiją. Nereikia jokių medalių, visuomeninių pareigų, nereikia net akademinių laipsnių. Kiekvienas iš mūsų savo profesiją užpildome turiniu. Leonidas pripildė jo sklidiną taurę ir net daugiau...
Atsimenu, beveik prieš trisdešimt metų vaikščiojome į tą pačią senąją Vilniaus universiteto biblioteką ir rašėme savo disertacijas. Tada nebuvome pažįstami, tačiau aš jį visgi įsidėmėjau. Dar pagalvojau: „o, tas žmogus turi panašią į mano ševeliūrą!“. Tąkart dar nežinojau, kad jis, kaip ir aš, yra klaipėdietis. Susipažinome gerokai vėliau – kuomet susibūrėme apie prezidentą Valdą Adamkų. Leonidas buvo tiesiog vaikščiojantis IQ – jam prabilus visi nuščiūdavme, mat bijodavome ką nors svarbaus praleisti.
Šiandien galiu su liūdna šypsena prisiminti savo apsilankymus Leonido laidoje „Be pykčio“. Prieš laidą tiesiog užkeikdavau save: „Gitanai, tik nenusišnekėk, tik nesapaliok banalybių, nes atrodysi taip apgailėtinai Leonido akivaizdoje!“. Atrodo, kad tai padėdavo, nes Leonidas pakviesdavo dar kartą... Atvirai pasakysiu – per visą savo gyvenimą aš nemačiau tokios fenomenalios atminties žmogaus kaip Leonidas Donskis.
Kuomet komentuodamas Olandijos futbolo rinktinės varžybas per televiziją, jis iš atminties berdavo šios šalies 1971-1974 m. pirmenybių „aktualijas“, aš vis pagalvodavau: „kas negerai šitam vyrukui, kažkas jo galvoje įtaisė vargonus!“. Galbūt, filosofui atmintis nėra kritiškai svarbi savybė, tačiau gamta ir čia jį dosniai apdovanojo.
Taip, Leonidas buvo liberalas par excellence, nors bodėjosi partinių priklausomybių ir tik vieną kartą laikinai (ir, ko gero, atsitiktinai) įlipo į tą galerą. Pagal jį buvo galima nustatyti savo ideologinį laikrodį. Pagal jį ir aš susivokiau, kad visgi nesu liberalas...
Pastaraisiais metais nesutikdavau su jo pozicija gana dažnai, tačiau viską atpirkdavo jo mąstymo kultūra, jos plotis ir gylis. Intelekto jėga leido jam ne tik laidas vesti, bet ir gyventi be pykčio. Tiesiog kvėpuoti išmintimi... Todėl tariu liūdnai, bet be kartėlio – geriausia, kas galėjo atsitikti pastarųjų dešimtmečių Lietuvos intelektiniame gyvenime, jau atsitiko ir tai yra Leonidas Donskis. Ilsėkis ramybėje, didis žmogau!“
