27 metų P. kraupų ketinimą jau buvo įvykdęs. Vyriškis buvo ilgai gaivinamas, tačiau medikams nebepavyko sugrąžinti jam gyvybės.
„Nuo pat vaikystės su P. buvo didelių problemų. Jis ir pešdavosi, ir vagiliaudavo, policija kaime būdavo dažnas svečias.
Berniukas nuo mažens augo be motinos. Juo rūpinosi močiutė ir tėvas“, – pasakojo šeimą pažįstantys apylinkių gyventojai.
Seniūnijos darbuotojai teigė, jog prieš kelerius metus P. buvo pakliuvęs į kalėjimą: „Senokai jis grįžo, gyveno su tėvu ir pastaruoju metu niekam neužkliūdavo.
Į seniūniją jis neužeidavo, niekada neprašė jokių pašalpų ar viešųjų darbų. Abu su tėvu uždarbiaudavo pas žmones.“
Pareigūnai gerai prisimena dešimtmečio senumo įvykį, kai tuomet dar 17-metis P. su draugų kompanija įvykdė žiaurų nusikaltimą.
Neblaivūs jaunuoliai ir nepilnametė mergina per išgertuves susiginčijo ir užsipuolė 17-metį A., neleido šiam išeiti iš sodybos.
Nepilnametis visą naktį buvo mušamas ir spardomas, murdomas baloje, o P. draugų akivaizdoje bendraamžį ciniškai pažemino.
Galop nuo smurtautojų pasprukęs A. kreipėsi į Šakių ligoninę, iš kurios buvo išgabentas į Kauną.
Medikai tąsyk jam nustatė smegenų sukrėtimą, galvos, krūtinės bei pilvo sumušimus.
Kol kas niekas nežino, kodėl P., pastaruoju metu su teisėsauga neturėjęs reikalų, nusprendė atimti sau gyvybę.
„Keista, jog jis paskambino bendruoju pagalbos telefonu, informavo, ką ketina padaryti, ir net nurodė adresą. Kitas per tas kelias minutes gal būtų atsitokėjęs, nukreipęs mintis kitur, o jis nepersigalvojo.
Skambutis buvo lyg iššūkis ar kerštas visuomenei: „Žiūrėkite, aš dabar jums parodysiu.“ Matyt, neturėjo kam pasipasakoti, kas jį slegia“, – svarstė apie jauno vyro mirtį sužinoję žmonės. ˙
