„Noriu padėkoti ugniagesiams gelbėtojams, kurie pirmieji reagavo ir kurie keitė pamainas, lokalizavo ir likvidavo šį gaisrą, atliko baigiamuosius darbus, – sako Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Renatas Požėla. – Dėkoju tiems, kurie priėmė sprendimus, kurie rizikavo savo sveikata ir gyvybe, kurie profesionaliai ir iš širdies atliko savo pareigą.
Ši patirtis sustiprino mus visus, o man šis gaisras buvo galimybė mokytis iš jūsų. Dabar mūsų laukia ramus situacijos aptarimas ir išmoktų pamokų taikymas ateityje.
Ugniagesiai prabilo apie gaisro gesinimo užkulisius: šis atvejis pateks į vadovėlius
Esu pasirengęs išgirsti ugniagesių gelbėtojų problemas ir visada stengsiuosi priimti sprendimus, atitinkančius jų lūkesčius.“
Pirmasis į gaisrą atvykęs ugniagesys: „Saugodamiesi sprogimų slėpėmės už sienų“
Kaip pasakojo Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos pamainos vadas Jevgenijus Kiričenko, su pamainos ugniagesiais gelbėtojais pirmasis atvykęs į gaisro vietą, jau važiuodami jie iš tolo matė didžiulį dūmų ir liepsnos stulpą: „Atvykus prie pagrindinio įvažiavimo bėgiojo sužalotas įmonės darbuotojas, jis nerišliai kažką pasakojo.
Kol su juo kalbėjomės, atvyko ir 2-osios komandos ugniagesiai gelbėtojai, o vėliau ir kiti pareigūnai. Supratau, kad pavojus didžiulis, kad dujų gesinti negalima, kad reikia aušinti cisternas. Reikėjo kuo greičiau atitraukti žmones ir techniką, patraukėme ir šalia įmonės buvusius lengvuosius automobilius.
Viską reikėjo daryti greitai, saugodamiesi sprogimų slėpėmės už sienų, gulėmės ant žemės. Iškviečiau šilumvežį, kad į saugią vietą patrauktų dar nedegančius traukinio su dujų cisternomis vagonus. Tačiau jam privažiavus paaiškėjo, kad vagonai sujungti. Bandžiau prisiskambinti į įmonę – reikėjo kompresorinėje įjungti siurblį ir pradėti aušinti stacionarias cisternas.
Netrukus įvyko pirmasis sprogimas, paskui antrasis ir galiausiai trečiasis – pats galingiausias. Trečiojo sprogimo metu buvome siurblinėje, maždaug už 30–40 metrų nuo gaisro. Prie mūsų patalpos atskrido dalis cisternos.“
Nustebino, kad dirbo tik vienas darbuotojas
Pasak J. Kiričenko, labiausiai jį nustebino tai, kad tokioje įmonėje, į kurią atvyko 8 vagonai su dujomis, dirbo tik vienas darbuotojas: „Jis vienas valdė visą procesą. Nebuvo net apsaugos. Viskas buvo atidaryta.
Susiję straipsniai
Keista, kad tokios pavojingos įmonės teritorijoje dar įrengta ir dujų pildymo vieta automobiliams. Tokioje įmonėje turėtų būti griežtesni saugos reikalavimai, kad nenukentėtų nei darbuotojai, nei kiti čia atvykę. Be to, turėtų būti įrengtas ir veikti cisternų šaldymas, kurį būtų galima įjungti kilus gaisrui.“
Pirmąją dieną vadovavimą gaisro gesinimui netrukus perėmė Vilniaus PGV Pajėgų valdymo skyriaus budinčios pamainos specialistas Andrius Padelskas, vėliau šio skyriaus viršininkas Roaldas Kepalas, paskui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Agintas.
Tą gaisrą norėtų pamiršti
Antrąją dieną juos pakeitė Vilniaus PGV Pajėgų valdymo skyriaus budinčios pamainos specialistas Tomas Ravinskas: „Iki šiol tokių didelių gaisrų neturėjome. Reikėjo greitai nuspręsti, ką daryti. Žinojome, kad kai išdegs dujos, gali įvykti sprogimas. Tarėmės su štabe dirbančiais žmonėmis ir išklausydavome visas nuomones. Tuo metu buvo du gaisro židiniai: iš magistralinių dujotiekių ir stacionarios talpyklos. Negana to, iš ryto dar užsidegė ir durpinga miško paklotė, kurią teko intensyviai gesinti. Dalį paklotės teko gesinti ir degančioje teritorijoje. Situacija buvo pavojinga, nes jeigu būtų susidaręs dujų nuotėkis, o dujos kaupiasi žemai, vėjas jas galėjo nunešti į mišką ir ten būtų įvykęs sprogimas.“
Tačiau, pasak T. Ravinsko, didžiausias pavojus būtų kilęs, jeigu būtų įvykęs sprogimas degančioje stacionarioje talpykloje: „Bet dujų ten vis mažėjo. Reikėjo apsispręsti: ar išleisti dujas, ar numušti liepsną. Priėmėm sprendimą leisti išdegti dujoms, nes jeigu ir įvyks sprogimas, jis bus nedidelis. Ryte dar bandėme numušti liepsną, bet mums nepavyko. Tikėjau, kad vienaip ar kitaip gaisras bus užgesintas.“
T. Ravinską pakeitęs Edvinas Bagdonavičius teigė, jog ne prisiminti, o pamiršti norėtų tą gaisrą: „Vadovavau jo gesinimui trečiąją dieną. Pirmąją dieną, kai kilo gaisras, aš važiavau pro šalį, mačiau gaisrines mašinas, ugnį, dūmus, bet kadangi su Vilniaus PGV Pajėgų valdymo skyriaus budinčios pamainos vyresniuoju specialistu Vytautu Nenartavičiumi neseniai ten buvome dėl pratybų planavimo, nenorėjau tikėti, kad tai būtent tas objektas.
Na, o šios „pratybos“ tikrai buvo labai stiprios. Pirmąsias dvi dienas stebėjau situaciją žiniasklaidoje, kalbėjausi su kolegomis, norėjosi susirinkti kuo daugiau informacijos, kokia situacija yra dėl vandens ir pajėgų. Tuo metu nesvarsčiau, kaip jį užgesinti. Juk gaisras vietoje nestovi – nuolat juda. Atvykęs pamačiau kraupų vaizdą, bet to ir tikėjausi.“
„Pirmą kartą per 9 metus esant šalia degančio objekto buvo tikrai baisu“
E. Bagdonavičius pasakojo, jog vandenį vežiojo ne tik vandenvežės, bet ir traukinys, ugniagesių buvo pakankamai, jų atvažiavo ir iš kitų miestų: „Pajėgų skaičių dar padidinome. Ypač daug padėjo gaisro vietoje dirbęs drono operatorius. Jis mums suteikė labai svarbios informacijos. Drono termovizorius rodė ir temperatūrą cisternoje, ir dujų likutį, ir liepsnas. Tikėjome, kad lafetiniais švirkštais pavyks užgesinti ugnį ir išvengti blogiausio scenarijaus. Ir ta taktika pasitvirtino. Pagaliau išgirdome gerą naujieną – kad liepsnos nebėra. Tada visas jėgas metėm metalų aušinimui. Kai juos atvėsinome, įmonės darbuotojai galėjo užsandarinti cisternas.“
Pasak E. Bagdonavičiaus, svarbiausia šiame gaisre buvo, kad nežūtų žmonės: „Tai pirmas gaisras per mano devynerius tarnybos metus, kai būnant prie degančio objekto buvo tikrai baisu. Jaučiau didelę atsakomybę už vyrus, kurie buvo šalia, niekas nesakė ne, nors buvo labai pavojinga, patys siūlėsi atlikti pačius pavojingiausius darbus.
2-osios komandos pamainos vadas Slavomir Savickij kartu su manimi ėjo prie degančios stacionarios cisternos statyti lafetinių švirkštų, Vilniaus PGV viršininko pavaduotojas Erikas Žalalis ir Vytautas Nenartavičius pirmąją gaisro dieną, kai įvyko 3 sprogimai, kartu su „Aro“ pareigūnu šarvuočiu kelis kartus vyko užsukinėti cisternų sklendžių. Jie turėjo drąsos ir ryžto tai padaryti – išlipę iš šarvuočio, rankomis užsukinėjo sklendes. Ir jiems pavyko! Tai sumažino liepsnos intensyvumą. Bet svarbiausia, visi liko sveiki.“
Su tokia situacija dar nebuvo susidūrę
E. Žalalis sakė, jog prieš važiuodamas su V. Nenartavičiumi užsukinėti sklendžių, pagalvojo ir apie savo šeimą, tačiau nedvejojo: „Kadangi po sprogimo buvo pažeista magistralė ir tekėjo dujos, pasitelkę droną pamatėme, kad neuždarytos cisternų sklendės. Teko ieškoti sprendimo, kaip jas uždaryti. Priėmėm rizikingą sprendimą – vykti į teritoriją su šarvuočiu ir užsukti sklendes.
Pradėjome nuo pavojingiausios vietos. Pavyko užsukti 4 sklendes. Toliau kilome į viršų, uždarėme kitas sklendes. Per 3–4 minutes rankomis užsukome apie 10–12 sklendžių. Kadangi dujų tekėjimas nesiliovė, po 3–4 valandų buvo priimtas sprendimas dar kartą važiuoti užsukti sklendžių. Vėl dirbome kartu su Vytautu.
Trečią kartą važiavau su įmonės darbuotoju, kuris patikrino likusias sklendes. Nors baimės nejaučiau, sukant apatines cisternos sklendes ir matant, kad liepsnos glosto tą cisterną, o aplinkui – apokaliptinis vaizdas, jauku nebuvo...“
Daug metų priešgaisrinėje apsaugoje dirbantis Vilniaus PGV Pajėgų valdymo skyriaus viršininkas R. Kepalas irgi tvirtino, kad šis gaisras – visiškai nauja patirtis: „Realiai su tokia situacija nebuvome susidūrę. Apie tokius gaisrus žinojome tik iš teorijos. Žmonės pasiaukojamai dirbo šiomis sudėtingomis ir gyvybei pavojingomis sąlygomis. Nors buvo svarbiausia saugoti žmonių gyvybes, ugniagesiai ėjo ir ten, kur buvo pavojingiausia. Viskas buvo sprendžiama vietoje, o priimti sprendimai pasiteisino.“