Kryptį parodė mokytoja
Laima portalui lrytas.lt pasakojo, kad, kaip ir didelė dalis jos bendraamžių, dvyliktoje klasėje ji vis dar nebuvo apsisprendusi, kokias studijas pasirinkti. Tai nujausdama lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja savo mokinius kvietė kalbėtis ir konsultuotis, galbūt nukreipti juos tinkama linkme.
Su mokytoja pasikalbėjusi Laima išgirdo netikėtą patarimą, kuriuo netrukus ir pasinaudojo.
„Atėjau pas mokytoją prieš pat egzaminus, pasakiau: „Mokytoja, aš nežinau, ką man veikti, kur man stoti...“ O ji sako: „Aš tave matyčiau kaip pradinių klasių mokytoją“. Kažkaip susimąsčiau – o gal tikrai?
Aš visada norėjau dirbti su renginiais, man patiko viešumas, bet niekada negalvojau, kad būsiu mokytoja. Turbūt dėl visų tų sklindančių stereotipų“, – kalbėjo mergina.
Laima prisimena, kad šeima jos pasirinkimą vertino įvairiai – nors mama merginą labai palaikė, seneliai svarstė, kad reikėtų paieškoti kito kelio.
„Mūsų giminėje buvo mokytojų, ir mama sakydavo, kad būtų gerai, jog pratęsčiau tą liniją. O seneliai vis tiek mane matė labiau kaip kokią gydytoją, sako: „Va, būtum kokia daktarė, eitumėme pas daktarytę. O ta mokytoja... Ar tu tiek kantrybės turi?“, – juokėsi studentė.
Vis tik dėl savo sprendimo Laima sako visiškai nesigailinti, o su patarimą davusia mokytoja šiltus santykius palaiko iki šiol.
„Kai pagalvoji, be mokytojų nebūtų nei daktarų, nei teisininkų – mokytojai padeda tokį pagrindą, užaugina visus didžiuosius specialistus“, – sakė studentė.
Stipendijos neveiksmingos?
Laima stojimą į pedagogikos specialybę prisimena su šypsena. Pasak jos, motyvacinis pokalbis, kuris kiekvienam stojančiajam yra būtinas, kėlė itin daug streso, tačiau netrukus paaiškėjo, kad baimintis nebuvo dėl ko.
„Juk tu dar nežinai, koks tavo darbas, ką reiškia stovėti prieš klasę, tad sunku ir kalbėti. Bet atsimenu, kad viskas pavyko taip lengvai ir nuoširdžiai, prisijuokėme su vertintojais“, – pasakojo studentė.
Vis tik ji pastebi, kad nemaža dalis dabartinių kolegų motyvaciją mokyti jau prarado, o universitete juos laiko tik dosnios valstybės skiriamos 300 eurų stipendijos.
„Kai kurie kolegos yra ne savo vietoje. Mokytojas turėtų spinduliuoti meile ir noru mokytis ir mokyti, bet yra tokių, kurie arba nuvilkino procesą, arba nenori, arba tiesiog nori viską kuo greičiau pabaigti. Studijų metu jau galima sutikti tokių studentų, kurie yra nusistatę prieš šią profesiją.
Dabar daugelis studentų ateina dėl to, nes didelės stipendijos, bet manau, kad tą kampą reikėtų pakoreguoti su kokiu pasižadėjimu, kad žmogus tikrai dirbs mokykloje. Dabar net kai kurie gaunantys stipendijas sako, kad mokytojais nebus. Reiškia, kad tai neveikia“, – aiškino Laima.
Svarbiausia – motyvacija
Būsima pradinių klasių mokytoja sakė, kad kalbų apie mažus mokytojų atlyginimus ji nustojo klausyti jau seniai. Pasak jos, įsigilinus į pedagogo darbo specifiką, greitai pasidaro aišku, kad tai – mitas.
„Jeigu mokytojai nori dirbti, jie patys daug dirbs ir užsidirbs. Aišku, kad tai nebus milijonai, bet galima dirbti tiek įvairiausių darbų – ir su projektais, ir neformaliame ugdyme, ir korepetitoriauti.
Pedagogiką galima pritaikyti labai daug kur – juk išmoksti ir viešojo kalbėjimo, ir gebėjimo spręsti problemas – tai labai įvairiapusiškas darbas.
Taip, jei mokytojas turi kelias pamokas per dieną ir dirba iki pietų, jis uždirbs nedaug, bet dabar yra net įvairių programų, kai mokytojai gali kelis mėnesius mokytis įvairių mokslų pagrindų ir gauti papildomą kvalifikaciją. Reikia tik noro“, – įsitikinusi Laima.
Pradinių klasių mokytojos darbą ji teigia pasirinkusi dėl to, nes su tokio amžiaus vaikais mokymasis gali vykti per žaidimą, o patys vaikai dažnai paperka ir savo nuoširdumu.
„Mane labai sužavėjo vienas momentas, kai nuotoliniu būdu vedžiau pamoką, užsidėjau akinius, ir berniukas sako: „Mokytoja, jūs kažkokia pasikeitusi“. Paklausiau, ką jis pastebėjo, o šis sako: „Akinius užsidėjot! Mokytoja, jūs labai graži“.
Dešimtokas to tikrai nepasakytų, o pas mažus vaikus yra tiek daug atvirumo, standartų ir stereotipų nebuvimo. Jie ką galvoja, tą ir pasakys. Tai beprotiškai žavi“, – sakė Laima.
Pataria maištauti prieš stereotipus
Šiuo metu pagal taisykles Laima dirbti mokytoja dar negali, tačiau karantino metu ji teikia korepetitorės paslaugas pradinukams. Pasak jos, būtent tokio mokytojo vaidmuo dabar yra itin svarbus, nes nuotolinis mokymasis patiems mažiausiems vaikams yra labai sudėtingas.
„Pagalvokite apie pamokas nuotoliniu būdu: mokytojas turi 35 minutes, vieną kompiuterį ir 30 vaikų. Kažkas ne laiku įsijungia mikrofoną, kažkas pradeda valgyti, kažkas išeina – pusę pamokos mokytoja tiesiog visus tramdo.
Tada vaikai spėja perskaityti kokį vieną tekstą ir mokytoja užduoda krūvą namų darbų, nes tiesiog neįmanoma suspėti. Vaikai sėdi, nieko nesupranta ir nervinasi“, – nuotolinio ugdymo subtilybes vardijo Laima.
Dabar mergina dirba su keliais pirmokais, moko juos skaityti ir rašyti, padeda pasikartoti išmoktą medžiagą.
„Aš tikrai neperimu pagrindinės mokytojos vaidmens, tik kažką primenu, parodau daugiau būdų, kaip mokytis ir spręsti užduotis“, – sakė ji.
Pasak Laimos, po karantino labiausiai nukentės tie pradinukai, kuriems tėvai nepadėjo mokytis namuose, tačiau spėja, kad didesnė problema bus socialinių įgūdžių stoka.
„Jei neturi pagrindų pirmoje klasėje, tai bus labai sunku. Tačiau nemanau, kad labai stipriai tai matysis, nes vaikai tikrai yra nemažai išmokę. Jiems galbūt bus sunkiau dėl to, nes jie neturėjo gyvo ryšio su klasiokais.
Tu ateini ir nežinai, kas ta mokykla, tai tas bendravimas gali būti sunkesnis“, – svarstė pedagogikos studentė.
Laima pirmus studijų metus taip pat praleido prie kompiuterio ekrano, tačiau pripažįsta – gyvo mokymo neatstos niekas.
Paklausta, ką galėtų patarti abiturientams, kurie svarsto rinktis mokytojo profesiją, mergina ragina tiesiog nebijoti.
„Siūlau maištauti prieš stereotipus ir nusistovėjusius mitus, pabandyti į mokymąsi pažiūrėti kitu kampu. Mes visada stebėjome šį darbą tik iš mokinio pusės, bet niekada nesusimąstėme, kaip atrodo mokytojo darbas iš paties „aktoriaus“ pusės.
Kai būna kokios profesijų dienos, ateina policininkai, daktarai ar karininkai, bet niekas nepakviečia mokytojų. Mes galbūt neturime galimybės pamatyti, ką reiškia mokyti ir mokytis, nes mokytojas juk mokosi visą savo gyvenimą“, – kalbėjo Laima.
Ji pati sako darysianti viską, kad mokytojo profesija Lietuvoje būtų gerbiama ir trokštama.
„Aš tikrai stengsiuosi labai daug ką padaryti dėl šios profesijos, kad ji iškiltų ir turėtų didesnį autoritetą. Nors tai priklauso ne tik nuo manęs, bet manau, kad po kokių 10 metų ši profesija tikrai bus prestižiškesnė, o studentai ją rinksis daug mieliau“, – kalbėjo Laima.
