Atostogos pervargimą „išgydo“ ne visada
Nors apie vaikų emocinę sveikatą karantino metu buvo kalbama itin daug, ne kiekvienas susimąsto, kaip šiuo metu jaučiasi šalies pedagogai. Tam pritaria psichologas, pedagoginės psichologijos magistras Evaldas Karmaza. Jis sako, kad kalbėti apie savo sunkumus mokytojams toli gražu nėra paprasta.
Naujienų portalui lrytas.lt specialistas aiškino, kad pedagogų darbą supa nemažai stereotipų, kurie jiems neretai užkerta norą prabilti.
„Mokytojai pervargimą simboliškai vis dažniau parodo per klausimus, ar gali anksčiau išeiti į pensiją, svarsto išeiti iš darbo, nori atsisakyti papildomų pareigų. Kai vedu mokymus, daug kas jau ir atvirai tą pasako.
Mokytojams kalbėti apie tai, kad jiems yra sunku, nėra paprasta. Labai neretai tai priskiriama prie profesijų, kai tu turi būti pasitempęs, matomas, nes dirbi su vaikais. Visuomenėje taip pat atsiranda vis daugiau skaudžių replikų, kad mokytojai turi du mėnesius atostogų, o jų darbo diena trunka tik iki pietų. Tos frazės mokytojus labai skaudina“, – teigė E.Karmaza.
Pasak jo, pervargimo tema kalbėti sunku ir dėl kitos priežasties – pedagogai neretai tiesiog negauna pagalbos.
„Man vienu metu teko dirbti mokyklos psichologu, ir, kai į mane kreipėsi mokytojas su asmenine tema, kad yra sunku ir nori išeiti iš darbo, net turėjau perklausti, ar aš galiu konsultuoti savo kolegą. Atsakymas buvo, kad ne. Mokytojai atneša pažymas, jie yra sveiki, tad pačioje mokykloje mes neturime sistemos, kaip mums čia ir dabar mokytojus paremti.
Tai dar viena paslėpta detalė – esi suaugęs, susitvarkantis, bet mokyklos psichologai skirti darbui su tėvais ir moksleiviais. Tai buvo mano atradimas jau prieš kelis dešimtmečius“, – svarstė psichologas.
Jo teigimu, reformos, atsakomybės, nuovargis, stresas, konfliktai ir augantys reikalavimai privedė prie to, kad mokytojai pradėjo kalbėti piktai, net sarkastiškai. Tiesa, kai kurios ugdymo įstaigos šią problemą jau bando spręsti.
„Vadovybės tai jau pastebi ir kviečiasi specialistus, bet tai yra tik vienas žingsnis. Turime nueiti dar mažiausiai dešimt žingsnių visomis kryptimis, išsikovoti erdvę tam, kad būtų galima savo darbo vietoje kalbėti apie psichikos sveikatą. Vienas iš dalykų, ką gali daryti ir mokyklos administracija – dažniau kalbėti šia tema ir matuoti, kaip jaučiasi mokytojai.
Esu matęs tokių pavyzdžių, kai administracija mokytojams įrengia relaksacijos kambarius, padovanoja keliones, bet tai yra tik dalis sprendimo. Pedagogams vis akcentuoju, kad ir mes patys turime savarankiškai ugdytis vadinamąjį psichologinį atsparumą, mūsų gebėjimą išbūti tokiomis sąlygomis, neleidžiant sau įkristi į ligą“, – aiškino E.Karmaza.
Specialisto teigimu, mokytojui svarbu turėti aiškią dienotvarkę, ją valdyti, būtinai pailsėti, o kartais ir mokėti pasakyti „ne“. Nors pedagogai turi vieną saugiklį – dviejų mėnesių atostogas – jų, pasak psichologo, ne visada užtenka.
„Problema ta, kad po dviejų mėnesių įtampos kiekis yra toks didžiulis, kad net ir jų jau neužtenka – daugiausiai streso kelia vadinamasis kaupiamasis efektas, kai vienu metu yra daug detalių, ir visas jas reikia sužiūrėti. Tai ir dokumentai, ir laikas, ir telefonas, ir anketos.
Kai ta situacija tęsiasi labai ilgą laiką, mokytojai būna jau ne streso būsenoje, o palūžime, ir čia į paviršių iškyla kitas žodis – perdegimas, kai tu nori ne tik pailsėti, bet ir išeiti iš savo profesijos. Iš vienos pusės tu myli savo darbą, bet yra kažko per daug, kas tiesiog išdegina“, – kalbėjo E.Karmaza.
Pašnekovas pridūrė, jog, pamatavus pedagogų emocinę būseną, perdegimas tikriausiai būtų nustatytas kas ketvirtam mokytojui, tačiau ši diagnozė oficialiai yra nustatoma itin mažam skaičiui žmonių.
„Pažiūrėkime, kokie yra pagrindiniai perdegusio žmogaus bruožai: tai reiškia, kad jis įdeda tiek pat jėgų, kiek anksčiau, bet jis jau nebegali pasiekti to paties rezultato. Atsiranda kandumas, sarkazmas, o viskas, kas anksčiau džiugino, dabar atrodo nesąmonė.
Problema su perdegimu yra ta, kad, nei paprastas poilsis, nei atostogos čia nepadės – reikalingas ilgas atsitraukimas nuo profesinės veiklos, kurio daug kas sau negali leisti. Kas lieka? Sukąsti dantis ir eiti tolyn.
Tada atsiranda uždaras ratas – kai vaikai pamato mokytojus, kurie ne žydi, o tiesiog mechaniškai atlieka pareigą, jie tolsta emociškai, o galiausiai siunčia signalus, kad nebenori mokytis“, – aiškino specialistas.
Karantinas – ne pati didžiausia problema
Nors du karantinai pėdsaką švietime ir pačių pedagogų gyvenime neabejotinai paliko, E.Karmaza įsitikinęs, kad tai – tik trečiasis problemos sluoksnis, o šios formavosi jau daugybę metų.
„Pirmasis sluoksnis susiformavo prieš kokius 20 metų, kai prasidėjo reformų karuselė. Kai susiformuoji savo darbo metodus ir tikslus, o po kurio laiko jau atsiranda nauji kriterijai, nauji standartai, pakeisti savo įpročius nėra taip paprasta.
Antrasis dalykas, kurį matau jau gal 5-erius ar 7-erius metus ir kuris įveda į labai padidintą įtampą, yra paaugęs tėvų reiklumas. Anksčiau tėvai būdavo labiau kaip bendradarbiai ir partneriai, o dabar tėvai deda labai didžiulius klaustukus daugelyje sferų – ar mokytojas tinkamas, ar gerai dirba, ar nepažeidžia vaiko teisių. Dabar pedagogai aiškina, kad su tėvais yra sunkiau, nei su vaikais.
O tada atėjo karantinas, kuris suveikė labai savotiškai. Tai nebuvo vien blogas dalykas, nes dalis mokytojų sako, kad būtent per karantiną jie pradėjo dirbti vien tik mokytojo darbą. Vis tik karantinas labiausiai užgavo tuos mokytojus, kurie augina savo vaikus, nes vienu metu reikėjo atlikti kelis vaidmenis“, – dėstė psichologas.
Pasak specialisto, per karantiną pedagogai susidūrė ir su dar vienu nauju reiškiniu – mokytojų „naktinėjimu“. Taip nutiko dėl to, kad pamokoms mokytojai turėjo ruoštis ir naktimis, o tai turėjo įtakos ir jų emocinei būklei.
„Kai netenki miego kokybės kelis mėnesius iš eilės, atsiranda tam tikra rūko būsena, kai imi nieko nebenorėti ir žymiai jautriau reaguoji net į mažus dalykus“, – sakė E.Karmaza.
Jis taip pat nelinkęs galvoti, kad vyresnio amžiaus mokytojai karantiną išgyveno sunkiau, nes pedagogai prie nuotolinio ugdymo prisitaikė gana gerai. Vis tik specialistas pastebi ir kitą tendenciją – jaunosios mokytojų kartos pokyčius.
„Jie kelerius metus gali padirbėti labai šauniai ir aktyviai, o tada netikėtai išeiti. Ir čia jau ne tik mokytojų, bet ir visos jaunos kartos naujas požiūris, jog jie neprisiriša ne tik prie darbovietės, bet ir prie profesijos. Jie po metų jau gali dirbti Airijoje ar savanoriauti Afrikoje, nes konstruoja gyvenimą pagal kitą formulę – savo asmeninio gyvenimo augimą.
Į amžių galima būtų žiūrėti dviprasmiškai. Vyresni mokytojai turi tą stabilumą, nuoseklumą, pabaigia pradėtus darbus, o jaunoji karta yra energingi, bet tas impulsyvumas gali labai greitai juos išmesti iš darbo vietos“, – pastebėjo psichologas.
Mokslo metus pasitinka ramiai
Paklaustas, kaip jaučiasi mokytojai likus vos kelioms savaitėms iki naujų mokslo metų, E.Karmaza tikino pastebintis tam tikrą palengvėjimą. Esą atsiranda ir tokių, kurie mielai nuotoliniu būdu mokytų ir toliau.
„Iš kelių dešimčių mokytojų, kuriuos dabar esu pakalbinęs, pamačiau, kad nusiteikimas yra toks: „kaip bus, taip ir išgyvensim“. Labiausiai mokytojai mėgaujasi, kad atsigavo po didžiulio pavasario nuovargio, nes balandžio ir gegužės mėnesiai buvo didelio išsekimo mėnesiai.
Mokytojai į tą rugsėjį dar nelabai žiūri, o bando susirinkti likusias rugpjūčio dienas ir pasimėgauti. Kai kurie mokytojai net norėtų mokyti nuotoliniu būdu ir toliau, nes profesiškai tai turi nemažai pliusų – tu gali susikoncentruoti tik į temą.
Kai kurie mokytojai jau galvoja ir apie tai, kaip susimažinti atsakomybių sąrašą, susimažinti darbo krūvį, pasaugoti sveikatą. Žinoma, tam tikrą nerimą kelia mokyklų tvarka, skiepai“, – vardijo psichologas.
E.Karmaza pasidalijo ir keliais patarimais, kaip mokytojai gali sumažinti patiriamą įtampą darbe. Pasak jo, svarbiausia yra mokėti atsitraukti nuo darbo ir rasti laiko kokybiškam poilsiui kasdien.
„Pirma mano žinutė yra ta, kad mokytojai vis tiek yra labai reikalingi, nors mes ir nemokame to pasakyti. Būtent karantinas ir parodė, kokie mokytojai svarbūs. Kitas dalykas – mes neturime per daug tikėtis iš savaitgalių ir atostogų, kad tai sutvarkys mūsų sveikatą. Turime išmokti atsistatyti kasdien ir nusistatyti sau tam tikras ribas.
Trečias dalykas – svarbu iš lėto kurti savo mažąsias bendruomenes, kuriose galėtumėme tiesiog pabūti savimi. Kai turi sau mielą kompaniją, ji tampa lyg atrama. Ir paskutinis patarimas – kuo daugiau vaikščioti. Nuolatinis vaikščiojimas labai teigiamai veikia psichinę sveikatą. Tokį patarimą davė net ir Pasaulio sveikatos organizacija – pats tai darau, ir man tai labai padėjo“, – patarė psichologas.
