Mokslo svarbą, nepaisant skundų dėl menko valstybės dėmesio šiai sričiai, lietuvių sąmonėje, ko gero, stiprina ir istorija – lietuviškos spaudos, kartu ir mokyklos draudimas keturis carinės Rusijos valdymo dešimtmečius, vadinamiesiems daraktoriams slapta mokant rašto vaikus, tautinio švietimo ir kultūros slopinimas vėlesniais okupacijų metais.
Natūralu, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ilgą laiką vyravo tautinės mokyklos idėja, kuri jau ne visai atitiko šiuolaikinio globalaus pasaulio iššūkius ir galėjo tapti net kliūtimi mūsų švietimui integruojantis į ES mokymo ir mokslo sistemą.
Nuolatinės švietimo reformos, vedusios ir į klystkelius, Lietuvos mokyklose sukūrė tiek problemų, kad joms išspręsti gali prireikti ne vieno dešimtmečio.
Šią rugsėjo 1-ąją pasirašomas parlamentinių partijų susitarimas dėl Lietuvos švietimo politikos 2021–2030 metais lyg ir turėtų suteikti aiškesnes ir nuoseklesnes gaires, kaip artimiausią dešimtmetį bus vairuojamas mūsų šalies mokslo laivas.
Bet susitarimo dar nepasirašius jis jau buvo negailestingai supliektas – trys švietimo sektoriaus profesinės sąjungos pavadino šį dokumentą paskubomis parengtu abstrakčių tezių juodraščiu, kuris nepateikia aiškios švietimo vizijos ir finansavimo politikos, nenustato realios veikų apimties, rezultatų ir naudos.
Šių profesinių sąjungų lyderiai neslepia nepasitenkinimo, kad nebuvo įtraukti į susitarimo rengimo procesą, piktinosi, jog jis esą vyko už uždarų durų, nedalyvaujant švietimo bendruomenei ir visuomenei.
Iš tiesų tai politinis susitarimas, jį rengė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija drauge su parlamentinių partijų atstovais, bet buvo pasitelkta ir profesinėms sąjungoms atstovaujanti Švietimo taryba.
Nepaisant to, trys pedagogų profesinės sąjungos pasirašomą dokumentą vadina ne nacionaliniu susitarimu, o politiniu švietimo pasidalijimo planu, kuris atspindi pavienių interesų grupių poreikius ir naudas.
Tai rodo, kaip smarkiai susiskaldžiusi pati švietimo bendruomenė ir kokie susipriešinę jai atstovaujančių organizacijų vadovai. Tokiomis aplinkybėmis nėra ko tikėtis, kad dalies švietimo atstovų rengtas dokumentas nebūtų maišomas su žemėmis jų oponentų.
Žinoma, dar sunku pasakyti, ar iš nacionalinio susitarimo bus realios naudos. Taip manyti verčia tai, kad jau nekart buvo žadamas aukso amžius švietimui, o reformos baigdavosi šnipštu ar tik sukeldavo didžiulį susipriešinimą.
Vienaip ar kitaip, šis nacionalinis susitarimas rengtas jau seniai, apie būtinybę pasirašyti tokį dokumentą ne kartą kalbėjo dar ankstesnė valdžia. Todėl teigiamai reikėtų vertinti jau vien tai, kad partijos pagaliau sutarė susitarti dėl švietimo.
Susitarimą kritikuojančios profesinės sąjungos pabrėžia, kad jis gali turėti prasmę tik tuo atveju, jei politikai įsipareigos nuosekliai ir gerokai didinti švietimo finansavimą, o būtent to jie pasigenda.
Vis dėlto susitarimu numatoma, kad iki 2024 m. pabaigos mokytojų atlyginimai padidės iki 130 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio, o aukštųjų mokyklų dėstytojų – iki 150 procentų.
Kai vidutinė alga pastaraisiais metais augo net po 10 proc. ir nenustoja toliau kilti, pusantro karto ją viršijančio dydžio jau tikrai nederėtų vadinti menku.
Tiktai nėra garantijų, kad taip ir bus. Aiškūs, konkretūs kasmečiai finansiniai valdžios įsipareigojimai turbūt sustiprintų švietimo bendruomenės tikėjimą susitarimo nauda.
Kita vertus, švietimo profsąjungoms labiausiai rūpintis geresnis finansavimas anaiptol nesprendžia visų šios srities problemų. Iš viso susitarimu numatytos beveik dvi dešimtys įsipareigojimų ir aštuoni siektini sėkmės rodikliai iki 2024-ųjų ir iki 2027 metų.
Ketinama savivaldai suteikti daugiau savarankiškumo naudojant švietimo lėšas, labiau įtraukti į mokymo procesą kultūros ir meno priemones, stiprinti profesinį ugdymą, plėsti neformalų švietimą, sudaryti sąlygas tapti mokytojais kitų profesijų atstovams.
Pastaroji priemonė duotų naudos, kai vis labiau trūksta ypač atskirų dalykų mokytojų, bet apie galimybę įgyti pedagogo kvalifikaciją kitų specialybių atstovams kalbama jau kuris laikas, o realių rezultatų neregėti.
Kad ir kaip būtų, nacionalinis susitarimas orientuotas į švietimo ateitį, o ši Rugsėjo 1-oji antrą kartą ateina pandemijos sąlygomis ir mokyklų bendruomenėms dabar labiausiai kelia nerimą, kokių nemalonių staigmenų galima sulaukti iš koronaviruso.
Pasimokius iš praėjusių mokslo metų patirties šie prasideda kontaktiniu būdu, nežadama jo atsisakyti priešmokykliniam, ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui net blogėjant epidemiologinei padėčiai, abiturientai irgi bent iki kitų metų vasario mokysis klasėse.
Daug lems vakcinacija. Mokytojų jau trys ketvirtadaliai paskiepyti, o vyresniųjų moksleivių – 60 proc., bet tik per ketvirtadalį 12–15 metų vaikų.
Mokyklose žadama aktyvi skiepų kampanija.
Tačiau kai dalis žmonių kategoriškai priešinasi vakcinoms, galima laukti priešpriešos ir tarp tėvų, jei dėl plintančio užkrato tektų pereiti prie nuotolinio mokymo.
