Iš karto persijungia į vietinę tarmę
Su 36 metų matematikos mokslų daktaru Jonu Jankausku susitinkame jo gimtajame Pajiešmenių kaime Pasvalio rajone.
Likus kelioms dienoms iki rugsėjo pradžios, kai Vilniaus universitete prasidės paskaitos, dėstytojas tebeatostogavo, džiaugėsi bendravimu su artimaisiais, mėgavosi ilgą laiką nematyta gimtinės gamta.
J.Jankauskas tik šį pavasarį grįžo į Lietuvą. Trejus metus jis gyveno ir dirbo Kanadoje, 5 metus praleido Austrijoje.
Mokslo vyras nustebina prabilęs sodria pasvalietiška tarme ir per visą mūsų bendravimą jos nė karto nepameta.
„Turiu keistą savybę: kai nuvykstu į naują vietą, iškart pradedu šnekėti vietine tarme. Kanadoje tuoj prašnekau kaip jie, o kai gyvenau Austrijoje, vokiškai kalbėjau vietiniu dialektu. Vos tik grįžtu pas tėvus, nesąmoningai persijungiu į pasvalietišką tarmę“, – linksmai paaiškina jis.
Visi broliai – su gerom galvom
Vyro linksmas būdas bei itin šiltas bendravimas taipogi nustebina, subyra išankstinis įsivaizdavimas, jog matematikai – sausi ir nekalbūs, skaičių pasaulyje užsidarę tyleniai.
Kad jau esame jo gimtinėje, nyrame į prisiminimus, kada gi kaimo vaiko gyvenime atsirado poreikis giliau nei eiliniam bendraamžiui domėtis skaičiavimu.
Beje, Jankauskai užaugino 4 sūnus, visi jie – tiksliųjų mokslų atstovai, puikūs savo sričių specialistai. Mūsų pašnekovas – vyriausias.
Visų brolių vardai prasideda raide „J“.
„Abu mano seneliai buvo Jonai, tad neišvengiama, jog mane, pirmagimį, pakrikštijo Jonu“, – paaiškina.
Jaunėlis brolis Julius gyvena Švedijoje, turi savo statybų firmą. Brolis Juras yra programuotojas. Brolis Justas jau spėjęs pagarsėti architektas.
„Jis su kolegomis suprojektavo Užupio kvartalą, jį žmonės labai giria“, – džiaugiasi pašnekovas.
Jis tikina, kad vaikystėje nepasižymėjo jokiais išskirtiniais gabumais. Į mokyklą jam teko žygiuoti šiek tiek anksčiau – nuo 6 metų, prisimena, kad klasėje buvo jauniausias.
„Tikriausiai renkamai pirmokų klasei trūko vaikų, tai mane paėmė dėl skaičiaus“, – spėja pašnekovas.
Į mokyklą vos ne varu išvarė
J.Jankauskas prisimena, kad vaikus pirmai klasei renkanti mokytoja atvažiavo pas juos į namus.
Vyras juokiasi, kad jį į mokyklą vos ne varu varė, nes jokio noro neturėjo sėsti į klasės suolą.
„Aš kaip ožys užsispyriau, blioviau, puoliau slėptis į balkoną“, – kvatoja prisiminęs, kaip baisiai nenorėjo eiti į mokyklą. Juolab kad kaime mokyklos tada dar nebuvo, reikėjo važinėti į Pasvalį.
Mokytoja pažadėjo, kad jei nepatiks, mažasis į mokyklą galės nebeiti, tegul nors pabando. Užsispyrėlį pavyko perkalbėti.
„Dabar daugelis tėvų dar prieš mokyklą vaikus išmoko skaityti ir rašyti, o aš nieko nemokėjau, net raidžių nepažinau, man patiko tik piešti“, – prisimena mokslų daktaras.
Pirmosios mokslo metų dienos nenuvylė. Tai – pirmosios mokytojos Jovitos Kondratienės, įkalbėjusios jį eiti į mokyklą, nuopelnas. Pedagogė sugebėjo sudominti, prikaustyti dėmesį. Ir tada paaiškėjo, kad ankstyvajam pirmokui labai gerai sekasi matematika.
Buvo susižavėjęs biologija
„Po dvejų metų ir mūsų kaime atidarė pradinę mokyklą, beveik visą klasę perkėlė čia, o nuo 5-os klasės vėl mokiausi Pasvalyje, Petro Vileišio gimnazijoje“, – sako pašnekovas.
Prisimena, kad jam, kaimo vaikui, miesto mokykloje iš pradžių buvo sunkiau, jautėsi žiniomis šiek tiek atsilikęs, bet pasistengė ir miestiečius klasiokus greit prisivijo.
Matematika sekėsi puikiai, bet pirmuosius dvejus gimnazijos metus jį buvo pavergusi biologija, būsimas mokslų daktaras svajojo apie gyvūnijos pasaulį.
Visgi vėliau nusvėrė matematika.
„Kad į ją įsitraukiau, „kaltos“ dvi mokytojos: Rita Minkevičienė ir Eleonora Ridlauskienė. Pirmoji mane pradėjo kviesti į matematikos olimpiadas, antroji mokė iki pat 12-os klasės, padėjo gerus pagrindus“, – kalba vyras.
Skaičių moksle geri pagrindai yra labai svarbu.
„Jei išmokai pagrindus, matematikoje viskas aišku, nereikia kalti formulių, galvoje gali rekonstruoti“, – paaiškina.
Jei pradinėse žiniose lieka skylė, ji vis didės. Jei nesupranti vieno dalyko, paskui bus kiti, nauji, ir matematika ims atrodyti lyg kinų raštas.
O jei perpratai pagrindinius dėsnius, suvokei, kaip ta formulė atsirado, „kinų raštas“ atrodys natūraliai perskaitomas.
Kovėsi su panevėžiečiais
Rimtas žingsnis matematikos link J.Jankauskui buvo iš šio krašto kilusio Vilniaus universiteto docento Antano Apynio Pasvalyje įsteigta jaunųjų matematikų mokykla „Rokunda“. Ją berniukas pradėjo lankyti nuo 8-os klasės. Vėliau, baigęs universitetą, pats šiai mokyklai jau talkino kaip dėstytojas.
Pašnekovas mena, kad, mokantis Petro Vileišio gimnazijoje, buvo labai stipri matematikų komanda.
„Visoj Aukštaitijoj mūsų vieninteliai konkurentai buvo Juozo Balčikonio gimnazija, olimpiadose nuolat su jais kariavom. Balčikoniečiai dažniausiai gaudavo pirmąją, o mes antrąją vietas“, – pasakoja.
Gabus mokinys nuolat dalyvaudavo fizikos ir chemijos olimpiadose, bet pirmenybė visgi buvo matematikai.
„Taigi natūralu, kad į matematiką stojau“, – padaro išvadą.
Matematika labai gelbsti net COVID-19 fronte
J.Jankauskas teigia, jog matematinis protas padeda daugelyje gyvenimiškų situacijų. Tvirtai skaičių pasaulyje besijaučiąs žmogus geba įvertinti rizikas, kai gerai veikia loginis „aparatas“, pradeda kitų samprotavimuose pastebėti netikslumus.
Matematinio mąstymo pranašumą jis iliustruoja pavyzdžiu.
„Feisbuke kurį laiką verda diskusija apie vakcinų efektyvumą. Žmonės bando nagrinėti statistiką, bet tiesiog neturi matematinio mąstymo, tad nusišneka.
Tokiam kiek nori rodyk skaičius, pagaliau rodyk ant pirštų aiškindamas, kad paskiepytam mirti nuo COVID-19 tikimybė beveik nulis, jis kalbės savo ir gana, nes tiesiog neturi skaičių pojūčio, nejaučia proporcijų, nemoka lyginti. Sakykim, 20 mirčių Kinijoje ir 20 mirčių Lietuvoje, atsižvelgiant į abiejų šalių gyventojų skaičius, statistiškai reikš ne tą patį, bet yra, kas šito nesupranta, savaip interpretuoja statistiką. Žmones, neturinčius skaičių jausmo, piktybiški žmonės gali lengvai paveikti, jais manipuliuoti, rodyti visokius triukus ir įtikinti savo „tiesomis“. O kai esi matematikas, viską permatai kiaurai“, – kalba vyras.
Disertacija – viena geriausių
J.Jankausko studijos Vilniaus universitete nesibaigė magistro diplomu, čia jis prieš 9 metus apsigynė disertaciją ir gavo mokslų daktaro laipsnį.
Disertacija „Polinomų aukščiai“ pripažinta viena geriausių tų metų matematikos mokslo darbų, o Lenkijoje skelbtame konkurse ji nominuota kaip viena iš penkių geriausių Rytų Europos matematikos disertacijų.
Paprašius paprastais žodžiais paaiškinti, apie ką buvo jo mokslinis darbas, vyras juokiasi, kad to padaryti neįmanoma.
„Mano mokslinio tyrimo sritis apima polinomus – algebrinius daugianarius, matricų skaičiavimo sistemas ir įvairius skaičiavimus kompiuteriu. Mano aistra ir susižavėjimo objektas yra skaičių teorija ir jos šaka, susijusi su polinomais, jų savybėmis, taikymu skaičių teorijos uždaviniuose. Disertacijoje nagrinėjau algebrinius daugianarius ir dydžius, kurie apibūdina tų daugianarių sudėtingumą. Polinomų aukščiai yra dydžiai, naudojami šiam sudėtingumui nusakyti. Tai grynosios matematikos disertacija“, – nusako savo mokslinių tyrimų esmę pašnekovas, ir turiu pripažinti, kad nieko čia nesuprantu.
Kanadiečio matematiko šaknys – lietuviškos
Po doktorantūros studijų J.Jankauskas ėmė žvalgytis į platesnius vandenis.
Lietuvis parašė laišką Kanadoje gyvenančiam žymiam matematikui Piteriui Borveinui, klausė, ar negalėtų jų universitetui teikti dokumentų podoktorantūrinio darbo konkursui.
„Mokslo pasaulyje veikia tokia sistema: skelbiama daug pozicijų podoktorantūros studijoms. Rašai užklausą, siunti savo dokumentus, ir jei tave atsirenka, važiuoji“, – paaiškina, kaip ieškoma kelių stažuotėms užsienio šalyse.
Kanadietį profesorių pažinojo iš mokslinių straipsnių, tad būtent pas jį troško stažuotis.
„P.Borveino tėvas, irgi garsus matematikas, kilęs iš Lietuvos, buvo Kauno žydas, 1930 metais emigravęs į Švediją, o vėliau į Kanadą. Kurį laiką Borveinas vyresnysis buvo Kanados matematikų draugijos pirmininkas. Abu jo sūnūs tapo matematikais: Piteris liko Kanadoje, o Džonatanas gavo darbą Australijoje“, – pristatė profesorių.
Peržiūrėjęs lietuvio dokumentus P.Borveinas atsiuntė žinią, kad jis jiems tinka.
Iš pradžių lietuvis dirbo Simono Fraserio universitete Vankuveryje, dėstė pradinį matematinės analizės kursą, vėliau persikėlė į kitą Kanados pusę – Vaterlo miesto universitetą, ten dėstė analizę ir tiesinę algebrą inžinieriams.
Neįprasčiausias momentas iš dėstytojavimo Kanadoje: buvo paskaitų, kur vienu metu susirinkdavo net tūkstantis studentų.
„Gyvenant Vankuveryje buvo labai nepatogu su tėvais per skaipą kalbėtis, nes 10-ies valandų laiko skirtumas, Vaterlo jau paprasčiau, laikas skyrėsi tik 6 valandom“, – paaiškina.
Dėstė tiems, kas gręš tunelius
„Paskui susidomėjau gretima tema, susijusia su skaičiavimo sistemomis. Parašiau laišką vienam konferencijoje sutiktam profesoriui iš Austrijos ir netrukus atsidūriau Europoje“, – pasakoja, kaip atsirado arčiau namų.
Jo darbo vieta buvo nedidelio Leobeno miestelio Metalurgijos ir kasybos universitetas. Mokymo įstaiga ypatinga, ji įkurta 1849 metais kaip šachtininkų mokykla, bet greit išsiplėtė ir virto specializuotu universitetu.
„Dabar jame mokosi iš visos Europos suvažiavę būsimi naftininkai, jie gręš tunelius po kalnais ar vandenynais“, – paaiškina.
Materialinį gėrį nusvėrė savųjų ilgesys
Sėkmingos stažuotės užsienyje lietuviui galėjo tapti nuolatine darbo ir gyvenimo vieta, tokio pasiūlymo būta. Jam siūlė porą metų padirbėti šiek tiek kitos krypties mokslinį darbą atliekančio profesoriaus asistentu, kol šis išeis į pensiją ir atsilaisvins etatas.
„Manęs tai netenkino, gaila būtų dvejus metus užsiimti ne tuo, kas man įdomu, maniau, kad būtų pats laikas kurti savo mokslinę grupę. Juolab kad mane pakvietė Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetas, jame – geresnės starto galimybės. Pasvėriau pliusus ir minusus, suskaičiavau matematiškai ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą“, – paaiškina pasirinkimą.
Dar priduria, kad jei būtų turėjęs šeimą, gal būtų pasilikęs užsienyje, o dabar persikraustyti buvę labai lengva – visi daiktai tilpo į porą lagaminų.
Žinoma, VU dėstytojo alga nė iš tolo neprilygsta atlygiui už tokį pat darbą austriškame universitete, tačiau, anot pašnekovo, materialinis pranašumas – dar ne viskas, jį nusvėrė artimųjų ilgesys.
„Mirė senelis, paskui močiutė. Metai ėjo, o draugų ratas siaurėjo, su tais, kuriuos palikau išvažiuodamas, ryšiai susilpnėjo ar visai nutrūko, naujose vietose pažintys nebuvo gilios, daugiau paviršutiniškos. O kai nesijauti aplinkos dalis, tai ir tavo atliekamas darbas atrodo mažiau prasmingas“, – atsiveria pašnekovas.
Jis sako, kad Lietuvoje jaučiasi visai kitaip, laisvai – kur beeitų, su kuo bebendrautų, yra savas.
Mokslininkams talkins superkompiuteris
J.Jankauskas tarptautiniuose mokslo žurnaluose jau yra publikavęs per 20 straipsnių. Jaunas vyras mokslo pasaulyje darosi žinomas, pernai rudenį jis išrinktas Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos nariu.
Gal po metų kitų mokslininkas ir vėl kels sparnus?
„Šiuo metu esu linkęs likti Lietuvoje, iš mokslinės perspektyvos norėčiau sėslesnės pozicijos. Austrijoje dirbau matricų skaičiavimo sistemoje, galiu tą temą toliau vystyti čia, turiu ir kitų mokslinio darbo idėjų“, – kalba matematikas.
Bazė veiklai savoje šalyje yra puiki.
„Šiais laikais matematika be kompiuterio – nė žingsnio, o VU įsigijo supergalingą kompiuterį, vienu metu bus galima leisti daug skaičiavimų, tai labai palengvins mokslinius tyrimus“, – džiaugiasi jis.
Buto dabar pirkti negali
Pasvalietis Vilniuje žvalgosi buto, dirbdamas užsienyje jam susitaupė. „Palauksiu, kol rinka ateis į protą, kainos normalizuosis. Kaip matematikas, juk negaliu pirkti, kai kainos kyla, reikia laukti, kol kris į dugną“, – šypsosi pašnekovas.
Likusias kelias dienas iki mokslo metų pradžios jis atidavė naujai savo aistrai – fotografijai. Toli ieškoti kadrų nereikėjo, grožio ir įdomybių pilna gimtinėje.
Vyras rodo naujausias nuotraukas su irstančiu Pajiešmenių vandens bokštu. Jį fotografavo ryte ir vakare, saulei šviečiant ir lynojant.
