Gyvenimas mažoje Paluknio miestelio mokykloje: kodėl atėję čia dirbti mokytojai niekur nebenori išeiti

Trakų rajone esančio Paluknio miestelio „Medeinos“ gimnazijos koridoriuose – jau seniai begirdėtas vaikų juokas. Pasak šioje mokykloje dirbančių pedagogų, Paluknio vaikai yra ypatingi, o darbas mažoje mokykloje gali būti toks artimas širdžiai, kad mokytojai atsisako net geriausių darbo pasiūlymų.

 Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br> Lrytas.lt koliažas
 Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br> Lrytas.lt koliažas
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos direktorius Vytautas Gustas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos direktorius Vytautas Gustas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos direktorius Vytautas Gustas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos direktorius Vytautas Gustas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Medeinos gimnazija, Paluknys, Leonora Daugudienė, socialinė pedagogė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Medeinos gimnazija, Paluknys, Leonora Daugudienė, socialinė pedagogė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos direktorius Vytautas Gustas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos direktorius Vytautas Gustas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos socialinė pedagogė Leonora Daugudienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos socialinė pedagogė Leonora Daugudienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos mokytojas Dainius Kuchanauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos socialinė pedagogė Leonora Daugudienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Gimnazijos socialinė pedagogė Leonora Daugudienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (22)

Lrytas.lt

Oct 5, 2021, 6:23 PM, atnaujinta Oct 5, 2021, 6:23 PM

Naujienų portalo lrytas.lt komanda apsilankė Paluknyje įsikūrusioje gimnazijoje ir iš arti pamatė, koks gyvenimas verda nedidelėje, tačiau daugiatautėje bendruomenėje.

Mokyklai vadovauja ilgiau nei dvidešimtmetį

„Medeinos“ gimnazijos direktorius Vytautas Gustas papasakojo, kad Paluknys – labai gyvas ir įvairus miestelis, kuriame mokosi išskirtinai geri vaikai.

„Esame tarp miškų, netoli Vilniaus, laisvų sodybų pardavimui irgi nėra. Vos pusvalandis iki sostinės – tas mus, turbūt, ir gelbsti dėl vaikų skaičiaus. O vaikai irgi puikūs – virš 80 procentų jų yra iš mišrių – lietuvių ir lenkų – šeimų, o tik lietuvaičių turime apie 20 procentų“, – portalui lrytas.lt aiškino gimnazijos vadovas.

Pasak jo, mokykloje šiuo metu suformuota 13 klasių komplektų – vienoje klasėje mokosi maždaug 12-13 mokinių, o mažiausioje klasėje žinių semiasi vos 6 vaikai.

„Mokykloje dirba ir 26 pedagogai, galiu pasigirti, kad turime visus specialistus – nei vieno netrūksta“, – kalbėjo V.Gustas.

Iš Jurbarko rajono, Veliuonos miestelio kilęs Paluknio „Medeinos“ gimnazijos vadovas šios mokyklos direktoriumi tapo 1994 metais. Pasak jo, mokytojų kaita čia – retas reiškinys.

„Mane patį čia paskyrė, tai taip ir „nusėdau“. Juokiasi visi, kad sėslus esu. Pas mus mokytojai išeina nebent tėvystės atostogų – būna, kad priimame pavaduojančius mokytojus, o vėliau jie prašosi daryti kažką, kad tik nereikėtų iš čia išeiti“, – prisipažino mokyklos direktorius.

Jo teigimu, tokios sėkmės paslaptimi gali būti šilti bendruomenės santykiai ir rūpestis.

„Šiais laikais su diktatoriniu vadovavimu nieko nepasieksi. Stengiuosi, kad mokytojai čia ir uždirbtų, nes mūsų kolektyvas gana jaunas. Visi 166 mokiniai čia priimti vienodomis sąlygomis, turime daug vaikų iš socialiai remtinų šeimų. Šokinėjam aplink kiekvieną, nei vienas nepaliktas nuošalyje“, – pasakojo V.Gustas.

Paklaustas, kaip Paluknyje išlaikyti gerą mokytoją, kai didmiesčiai taip vilioja geromis darbo vietomis, jis svarstė, kad svarbiausia – didelis noras ir nuoširdumas, tik tada pedagogai niekur nebenorės išvažiuoti.

„Turime tokią dailės mokytoją, ji – vilnietė. Vieną dieną atėjo ir man pasakė: „Direktoriau, man siūlo darbą mokykloje prie pat namų. Vilniuje. Kitiems metams gaučiau pilną krūvį.“ Ji nuostabi mokytoja, prarasti tokį žmogų būtų baisu.

Parvažiavęs namo galvojau, ką daryti. Nieko nesugalvojęs vakare paskambinau ir pasakiau, kad duosiu jai tą patį krūvį. Nors ji nevairuoja automobilio ir į Paluknį važinėja viešuoju transportu, po valandos perskambino ir pasakė: „Gerai, direktoriau, lieku pas jus“, – pavyzdį prisiminė gimnazijos vadovas.

Nors darbas mokykloje tikrai nelengvas, V.Gustas sako, kad savo darbo Paluknyje nekeistų į nieką.

„Visuomenėje dažnai klausiama „ar pakartotum“, tai manau, kad tikrai kartočiau. Viską pasirinkau pats, tai turbūt pakartočiau. Nors iš tikrųjų man labiau patinka būti salėje arba koridoriuose su vaikais, nei sėdėti direktoriaus kabinete. Mano kabinetas atviras visiems, nebūtina net belstis“, – prisipažino jis.

Kalbėdamas apie mažų miestelių mokyklų problemas, „Medeinos“ gimnazijos direktorius aiškino, kad tokioms mokykloms reikia gerokai mažiau, nei įsivaizduoja valstybė, tačiau aiškių sprendimų jis pasigenda.

„Mes vis pamirštame tokią Meilę Lukšienę, kuri labai aiškiai pasakė, kokia ta mokykla turėtų būti. Šokinėjam, blaškomės, kuriam kažką, nors labai daug kas jau yra sukurta. Kad ir „Tūkstantmečio“ mokyklos.

Na ir kas, kad rajone įkurs vieną? Mes irgi esame puikiai susiremontavę – mums nereikia milijonų, užtektų keliasdešimties tūkstančių eurų įsiruošti kelioms laboratorijoms. Juk mūsų čia visai nedaug“, – aiškino V.Gustas.

Vaikai moko „nenuleisti nosies“

Paluknio „Medeinos“ gimnazijoje nuo 1995-ųjų dirba ir mokytojas Dainius Kuchanauskas. Nors pagal išsilavinimą yra istorikas, vaikus jis moko net keturių dalykų – istorijos, pilietiškumo pagrindų, teisės pagrindų bei technologijų.

„Aš tas žmogus, kaip sakoma – devyni darbai, dešimtas badas. Manyje jau įgyvendintas tas tikslas, kad mažose mokyklose mokytojas turi dėstyti kelis dalykus“, – juokėsi ilgametis pedagogas.

Paklaustas, kokie vaikai gyvena Paluknyje, D.Kuchanauskas svarstė, kad kardinalių skirtumų tarp vaikų jis tikrai nepastebi.

„Taip, tai yra šilta mokykla, vaikai draugiški, bet manau, kad visose mokyklose vaikai yra draugiški. Tas draugiškumas po truputėlį, sakyčiau, tik stiprėja“, – kalbėjo mokytojas.

Jo teigimu, mokytojo darbas mažoje mokykloje ypatingas tuo, kad ruoštis reikia kiekvienai pamokai, nes antrą kartą dėstyti to paties čia netenka.

„Kaimo mokykloje nėra paralelinių klasių, kiekvienai pamokai reikia vis iš naujo ruoštis, kas iš pradžių buvo labai sunku. Mieste gali pasiruošti vieną temą, pavyzdžiui, apie Pirmąjį pasaulinį karą, ir tų ją per savaitę dėstai 4 kartus. Čia yra daugiau pasiruošimo.

Kadangi dirbu su visomis mokyklos klasėmis, tai mokytojams čia sunkiau. Bet yra ir pliusas, kad iš progimnazijų neateina „neparuošti“ mokiniai, ir čia tikrai nepasakysi, kad „kitoje mokykloje jūsų niekas neišmokė“, – šypsojosi D.Kuchanauskas.

Pasak jo, dar vienas šios gimnazijos pliusas yra tas, jog ilgiau čia besimokantys vaikai kur kas giliau perima kultūrą, yra draugiškesni ir supratingesni vieni kitiems.

„Jeigu tai būtų tik eilinė progimnazija, tai nebūtų įmanoma“, – svarstė pedagogas.

Nuotolinis mokymas, D.Kuchanausko teigimu, Paluknio mokiniams taip pat neturėjo didelės įtakos – pasak jo, kaimo vaikai rasdavo savų būdų, kaip bendrauti.

„Vaikai čia susitikdavo ir per švelnesnį karantiną – nors pamokos mokykloje nevykdavo, aikštelė būdavo pilna. Pats gyvenu prie pat mokyklos tvoros, ir matydavau, kaip moksleiviai susirinkdavo, bendraudavo lauke, tad socializacijos jie čia tikrai neprarado“, – prisiminė mokytojas.

Jis portalui lrytas.lt sakė, kad jo darbe jį labiausiai žavi patys vaikai, nes kiekvienas iš jų yra skirtingas ir kažkuo ypatingas.

„Turiu didelę ydą – šiuolaikinėje pamokoje daug kalbėti mokytojui negalima, tai vis turiu save sustabdyti. Reikia leisti kalbėti vaikams. Jie žino šią mano silpnybę, užduoda man klausimą, o aš užsivedu“, – juokėsi D.Kuchanauskas.

Mokytojas pridūrė, kad iš moksleivių nuolat mokosi „nenuleisti nosies“.

„Iš prigimties visada buvau pesimistas, bet dabar jau tikrai nebe toks. Būna visokių sunkumų, bet kai ateinu į mokyklą – atsigaunu.

Anksčiau po pamokų dirbdavau ir Vilniaus apskrities centriniame archyve, ten dirbau pusę etato. Po pamokų iš karto sėsdavau į autobusą ir važiuodavau į archyvą, kuriame sėdėdavau iki 22 valandos... Po metų man pasiūlė jau pilną etatą, bet pasvarsčiau ir nusprendžiau, kad mokykloje noriu būti labiau“, – kalbėjo D.Kuchanauskas.

Stengiasi padėti kiekvienam

Paluknyje jau 25 metus galima sutikti ir socialinę pedagogę, 63-ejų Leonorą Daugudienę. Buvusi muziejininkė anksčiau dirbo Pirčiupio muziejuje, o jam užsidarius, karjeros kelias atvedė ją į „Medeinos“ gimnaziją.

Pasak L.Daugudienės, Paluknio moksleiviai – itin atsakingi.

„Jų tėvai dirba daugiausia Vilniuje, nes čia nėra daug darbo vietų. Vaikams jie palieka namų ūkius, šeimas, ir vaikai tampa atsakingi vieni už kitus. Bet vaikai mėgsta dalyvauti bendruomenėje, o bendruomenė juos mato“, – mokinius apibūdino socialinė pedagogė.

Pasak jos, mažoje bendruomenėje problemų pasitaiko, viena iš jų – daugiakalbystė.

„Vaikai kartais ateina ir nemoka bendrauti, nesupranta žodžio reikšmių, negali pasiprašyti. Ką jau kalbėti apie mokomųjų dalykų terminus. Vaikai gabūs, bet ką jiems daryti, kai jie pirmą kartą išgirsta lietuviškus chemijos terminus? Motyvuotiems sekasi labiau, kitiems – padedame“, – aiškino specialistė.

Kita Paluknio problema, pasak jos, yra laisvalaikio praleidimo vietų stoka.

„Mūsų gimnazija turi sporto aikštyną, kuris visada atidarytas, bet jeigu jo nebūtų – kuo vaikams užsiimti? Eiti langų daužyti? Jie juk vaikai...

Kai šalta, leidžiame vaikams ir mokykloje prie kompiuterių pabūti, nes veiklų tikrai trūksta. Net ir per karantiną sporto aikštelė vis tiek buvo atvira“, – pasakojo L.Daugudienė.

Socialinė pedagogė pabrėžė, kad mokykla siekia ir nori bendrauti su visais tėvais, ypač, jei šeimai reikia pagalbos.

„Su mumis bendradarbiauja visi, net tie, kurių finansinės galimybės labai ribotos. Jei prie žmogaus eini geranoriškai, jis tą pajunta. Gimnazija stengiasi šeimoms padėti ir materialiai, o jei patiems nepavyksta – suvedame su tais, kurie gali padėti“, – kalbėjo specialistė.

Jos teigimu, problemų mažo miestelio vaikams tikrai kyla. Būdingiausios bėdos, pasak pedagogės, yra nesutarimai su tėvais ir mokytojais.

„Kažkada pasitaikė ir toks atvejis, kai sekmadienį man paskambino mama iš gretimo kaimo, ir klausė, ką daryti, nes dukra susipyko su kaimynų mergaite. Žinokit, ir sprendėm. Reikia tik kalbėtis, o kalbėtis kaimo žmonės mėgsta. Taip galima išspręsti labai daug problemų.

Mano ir amžius toks, kad jau niekuo nebenustebinsi. Štai prieš daugelį metų buvo net toks nutikimas, kai pas mane atėjo septyniolikmetis, ir paklausė, ką jam daryti, nes 26-erių metų moteris jam siūlo pasimylėti. Ir sprendėm“, – vardijo L.Daugudienė.

Pasak jos, būta ir rimtesnių incidentų, kai visai mokyklai teko susivienyti ir gelbėti apie savižudybę svarsčiusius paauglius.

„Mums vaikai yra patys svarbiausi. Jeigu reikės, ir pats direktorius naktį pas juos važiuos. Ir vaikai tą žino.

Mano darbo prasmė yra būti tiek ir būti ten, kur manęs reikia. Nors esu vyresnė, kol kas stengiuosi atliepti ir parodyti tą kampą, kurio vaikai dar nematę“, – pabrėžė socialinė pedagogė.

Jūsų mokytojas dėl savo išskirtinumo, talento ar įkvepiančio skatinimo mokytis yra mylimas visos mokyklos? O gal pažįstate mokytoją, kuris pasižymi nepaprastu kūrybiškumu bei aktyvumu visoje mokyklos bendruomenėje? Pasiūlykite ir išrinkite jį šauniausiu Lietuvos mokytoju!

Kaip dalyvauti šauniausio Lietuvos mokytojo rinkimuose? Įkelkite jo nuotrauką į specialų projekto polapį, užpildykite registracijos laukelius ir kasdien balsuokite. O vėliau, visa mokykla galės didžiuotis mokytoju, iškovojusiu garbingą titulą. Dalyvauti konkurse šiemet skatina ir didžiulis prizinis fondas, kuris atiteks laimėtojams, surinkusiems daugiausiai lrytas.lt lankytojų simpatijų.

Konkurso organizatorius – naujienų portalas lrytas.lt su trimis, daugiausiai balsų surinkusiais mokytojais paruoš interviu ir publikuos juos portale. Laimėtojų trejetas bus apdovanotas vertingais rėmėjų prizais: „Benu“ įsteigtomis LIVSANE imuniteto stiprinimo ampulėmis bei „Antėja“ įsteigtais MIDI profilaktiniais sveikatos tyrimais. Dviem, daugiausiai simpatijų surinkusiems mokytojams, atiteks „Lenovo ThinkPad“ verslo klasės kompiuteriai.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.