Specialiųjų poreikių turinčius vaikus turės priimti visos mokyklos, bet svarbiausias klausimas dar neatsakytas

Jau nuo 2024-ųjų visos šalies mokyklos turėtų būti pasiruošusios į bendrojo lavinimo mokyklas priimti specialiųjų poreikių bei įvairių negalių turinčius vaikus. Specialistai tokį žingsnį sveikina, tačiau pripažįsta, kad namų darbų dar tikrai likę nemažai – baimę jaučia ne tik neįgalius vaikus auginantys tėvai, bet ir patys mokytojai, tad neaišku, kam teks prisiimti atsakomybę.

 Jau nuo 2024-ųjų visos šalies mokyklos turėtų būti pasiruošusios į bendrojo lavinimo mokyklas priimti specialiųjų poreikių bei įvairių negalių turinčius vaikus.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Jau nuo 2024-ųjų visos šalies mokyklos turėtų būti pasiruošusios į bendrojo lavinimo mokyklas priimti specialiųjų poreikių bei įvairių negalių turinčius vaikus.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Jau nuo 2024-ųjų visos šalies mokyklos turėtų būti pasiruošusios į bendrojo lavinimo mokyklas priimti specialiųjų poreikių bei įvairių negalių turinčius vaikus.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Jau nuo 2024-ųjų visos šalies mokyklos turėtų būti pasiruošusios į bendrojo lavinimo mokyklas priimti specialiųjų poreikių bei įvairių negalių turinčius vaikus.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Jau nuo 2024-ųjų visos šalies mokyklos turėtų būti pasiruošusios į bendrojo lavinimo mokyklas priimti specialiųjų poreikių bei įvairių negalių turinčius vaikus.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Jau nuo 2024-ųjų visos šalies mokyklos turėtų būti pasiruošusios į bendrojo lavinimo mokyklas priimti specialiųjų poreikių bei įvairių negalių turinčius vaikus.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
Profesorius Jonas Ruškus.<br>G.Šiupario nuotr.
Profesorius Jonas Ruškus.<br>G.Šiupario nuotr.
Justas Džiugelis<br>D.Umbraso nuotr.
Justas Džiugelis<br>D.Umbraso nuotr.
invalido vežimėlis , neįgaliojo vežimėlis<br>T.Stasevičiaus nuotr.
invalido vežimėlis , neįgaliojo vežimėlis<br>T.Stasevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Dec 13, 2021, 6:25 AM

Apie tai penktadienį kalbėta Nacionalinio žmogaus teisių forumo metu vykusioje diskusijoje „Įtraukus švietimas – misija (ne)įmanoma?“

Svarbu kalbėti apie pasiruošimą

Seimo narys Justas Džiugelis atkreipė dėmesį, jog priimtas įstatymas dėl įtraukiojo švietimo moksleivių atskirties problemą turėtų sumažinti.

„Daugiau nei 25-erius ar 28-erius metus vaikai, turintys specialiųjų poreikių, buvo diskriminuojami, arba mokyklos galėjo „rinktis“ – priimti tokius vaikus, ar ne. Bet džiaugiuosi, kad prieš daugiau nei metus pavyko priimti įtraukiojo švietimo įstatymą.

Tiesą pasakius, teko bendrauti su visomis politinėmis institucijomis, tai tikrai džiugu, kad tas politinis sprendimas priimtas. Maža to, yra įrašytas ir Nacionaliniame susitarime dėl švietimo“, – priminė parlamentaras.

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus savo ruožtu svarstė, kad didesnį klausimą šiuo atveju kelia diskriminacijos tradicija, kurią esame „užsiauginę“.

„Atstumti vaikus, turinčius negalią, iš bendros švietimo sistemos, jų neįsileisti, talpinti juos į specialiojo ugdymo sistemą, kuri yra žemų edukacinių lūkesčių ir iš principo užprogramuoja vėliau gyvenimą institucijose. Dabar vaikų, o vėliau – suaugusiųjų.

Taip kad mes turime užsiauginę diskriminacinę sistemą negalios pagrindu. Žingsnis žengtas geras, mes turime didelių lūkesčių, kad sistema keisis, bet tam, kad ji keistųsi, įstatymas yra labai reikalingas, nes be įstatymų pokyčių nebus“, – aiškino J.Ruškus.

Pasak jo, svarbu pamatyti, kiek mokyklos yra aprūpintos ir pasiruošusios šiam pokyčiui.

„Kokybiški pedagogai, kokybiškos mokyklos yra vaiko teisė. O valstybės pareiga yra užtikrinti šią vaiko teisę, užtikrinti vaikui su negalia kokybišką edukacinę aplinką, nes tai nulems vaiko ateitį“, – tvirtino Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas.

Baimę jaučia ne tik tėvai

Sutrikusio intelekto globos bendrijos „Viltis“ projektų vykdytoja Ramunė Lebedytė-Undzėnienė svarstė, jog, staiga „įstūmus“ negalią turintį vaiką į bendrojo lavinimo mokyklą, stresas ir nežinomybė gali užklupti visus, tad svarbu tam tinkamai ruoštis.

„Mokytojai nepasiruošę, tėvai, kurių vaikai eis į tas klases, kol kas drąsos neturi, nes žino, kad gaus kitų tėvų atakas dėl savo vaiko, kad jų vaikas gaus mažiau dėmesio. Trūksta metodikų, medžiagos, infrastruktūros pritaikymo, kompetencijų. Vaikas turės būti atvežtas į mokyklą, turės turėti pagalbą nueiti į klasę, persirengti, sportuoti kartu. Tai yra labai kompleksinis požiūris.

Jei mes vaiką numesime tik mokytojams ir mokyklos direktoriams, jie tikrai to nenorės apsiimti. Čia turi būti visuomenės švietimas per visas puses“, – pažymėjo R.Lebedytė-Undzėnienė.

Pasak jos, požiūrį į specialiųjų poreikių turinčius vaikus reikia pradėti formuoti jau nuo darželio.

„Įsivaizduokite, kaip būtų patogu ir lengva mokytojams, jei jie iš anksto žinotų, su kokia negalia į jų klasę ateis vaikas. Kaip būtų lengva direktoriui žinoti, kad po dvejų ar trejų metų pas juos ateis vaikas su judėjimo negalia, keli su intelekto negalia, ir po kelių metų jiems reikės kažkokių specialistų. Jiems būtų drąsiau pradėti formuoti kolektyvą“, – svarstė sutrikusio intelekto globos bendrijos „Viltis“ projektų vykdytoja.

VDU Sociologijos katedros lektorė, medicinos antropologė dr. Daiva Bartušienė, pati nuolat bendraujanti su autizmą turinčių vaikų tėvais, taip pat teigė, kad pastarieji vis dar turi daugybę baimių.

„Tos baimės yra daugiau mažiau išviešintos, bet jų yra visose barikadų pusėse ir jos labai vieni kitus atitolina. Neurotipiškų vaikų tėvai bijo skirtingų vaikų, skirtingų vaikų tėvai bijo neurotipiškų vaikų, o mokytojai bijo ir vienų, ir kitų“, – aiškino ji.

Mokytis bendro lavinimo mokyklose nori ne visi

Judėjimo negalią turintis Seimo narys J.Džiugelis prisiminė ir savo patirtį – kaip pats pasakojo, jo ugdymo procesas dažniausiai turėjo vykti namuose.

„Mano švietimo patirtis buvo tokia, kad aš turėjau praktiškai visą mokymosi periodą namų mokymą, ir, be abejo, tai mane stūmė į tam tikrą atskirtį ir niūrias mintis. Puikiai suprantu, kaip jaučiasi tėvai, kurie turi vaikus su negalia, ir kaip jaučiasi vaikai, kurie yra su negalia, ir dėl kelių laiptukų yra atstumti visuomenės ir mokyklos. Be abejo, jaučiasi prastai“, – patirtimi dalijosi Seimo narys.

Pasak jo, įtraukusis švietimas yra ne tik švietimo, mokslo ir sporto, bet ir socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakomybė.

„Kai kalbame apie papildomas priemones, kaip integruoti vaikus, tai jau yra nuo liepos 1 d. priimtas asmeninio asistento įstatymas. Aš jau žinau gerąsias patirtis, kai šeimos naudojasi šia paslauga, kad jų vaikai, turintys judėjimo negalią, galėtų su pagalbininko pagalba lankyti bendrojo lavinimo mokyklas.

Tai niekas neplanuoja mokytojams užkrauti vaikų su specialiaisiais poreikiais“, – aiškino J.Džiugelis.

Taip pat, parlamentaro teigimu, nereikėtų užmiršti ir mokyklose dirbančių specialistų.

„Mes turėtumėme galvoti į ateitį, kad visgi specialistus vadintumėme savo vardais – mokytojų padėjėjai iš tiesų turėtų mokytojams padėti valdyti visą ugdymo procesą. Tuomet turėtų rastis ir tikrai rasis mokinių padėjėjai, kurie skirs individualų dėmesį vaikams, turintiems specialiųjų poreikių“, – pabrėžė J.Džiugelis.

J.Ruškus savo ruožtu kalbėjo, kad vertėtų išlikti ir atsargiems, nes priimtas įstatymas kelia ir tam tikrų abejonių dėl žmogaus teisių užtikrinimo.

„Viena vilkduobė – teisė rinktis tarp specialaus ugdymo ir bendro ugdymo. Nėra žmogaus teisė rinktis tarp segregacijos ir lygybės, nėra žmogaus teisė pasirinkti būti atskirtiems nuo visų. Yra lygybė prieš įstatymą, tai čia gali prasidėti interpretacijų, kad naujasis įstatymo pakeitimas sudarys galimybę rinktis.

Yra labai aiškiai JT neįgaliųjų teisių komitetas interpretavęs 24-ąjį konvencijos straipsnį: įtraukusis ugdymas nėra pasirinkimas – tai yra žmogaus teisė“, – pabrėžė jis.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas taip pat pridūrė, jog specialiosios klasės bendrojo lavinimo mokyklose dar nėra įtraukusis ugdymas.

„Tai yra ta pati segregacija, tik lengvesne forma. Aš suprantu, kad specialiąsias klases galima matyti kaip pereinamąjį etapą, kuris kuria jau geras praktikas. Bet jei taip ir yra, taip gali visad ir likti kaip norma, kaip specialiosios klasės bendrojo ugdymo mokyklos pastate. Tai neturi tapti norma“, – pažymėjo J.Ruškus.

Vis tik parlamentaras J.Džiugelis pabrėžė, kad yra ir tokių neįgaliųjų, kurie bendro lavinimo mokyklose mokytis nenori, todėl pasirinkimo galimybė – būtina.

„Manau, kad valstybės pareiga yra užtikrinti įtraukųjį švietimą, kad kiekviena mokykla gebėtų priimti įvairios negalios vaikus. Bet kai mes kalbame apie pasirinkimą, mes turime sudaryti galimybes tai bendruomenės daliai, pavyzdžiui, aklųjų ir silpnaregių bendruomenė iš karto sako, kad mes norime lankyti tik dabar veikiančias specialiąsias mokyklas, ir taškas.

Tai gerai – niekas nenori šių žmonių suvaryti ten, kur jie nenori. Labai svarbu, kad kiekviena mokykla gebėtų akluosius ir silpnaregius mokyti, turėtų pritaikytą infrastruktūrą ir žinias, bet jei pats žmogus nenori mokytis tokioje mokykloje, tada jis neturėtų eiti“, – pažymėjo Seimo narys.

Sutrikusio intelekto globos bendrijos „Viltis“ projektų vykdytoja Ramunė Lebedytė-Undzėnienė pritarė, kad visuomenėje trūksta kalbėjimo apie negalias, nes visi turėtų suvokti, kad įtraukusis švietimas yra ateitis.

„Tėvai bijo, kad jų vaikai gaus per mažai dėmesio, nes klasėje bus vaikas su specialiaisiais poreikiais. Tėvai, kurie augina vaiką su specialiaisiais poreikiais, bijo, kad vaikas bus paliktas vietoje. Jei jis negaus jokios pagalbos, jis gal kažkur kampe stovės ir linguos per dienas? O jei mokykloje bus įrengtas kambarys poilsiui, neduok Dieve, tas vaikas ir praleis visą laiką tame kambaryje, nes mokytojams bus patogiau“, – svarstė ji.

J.Džiugelis pridūrė, kad iniciatyvos turi imtis ir pačios mokyklos.

„Svarbu išmokti priimti kitokius vaikus. Girdžiu tam tikrus nuogąstavimus, kad kažkas „iš viršaus“ nenurodė, kaip tą padaryti. Tikrai neatvažiuos nei Džiugelis, nei Šiugždinienė, ir nepasakys, kaip pasiruošti įtraukiajam švietimui.

Kiekviena mokykla gali imtis tam tikros lyderystės. Kodėl mokykla negali surengti bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis, kodėl mokykla negali turėti neįgalaus žmogaus kaip mentoriaus, kuris pakeistų ne tik mokytojų požiūrį, bet ir visos mokyklos bendruomenės ir skeptiškai nusiteikusių tėvų?“, – kalbėjo Seimo narys.

R.Lebedytė-Undzėnienė teigė, kad svarbiausia šiuo atveju – bendradarbiauti.

„Šnekėti, bendrauti, nebijoti klausti. Nevyriausybinės organizacijos tikrai gali padėti. Mes esame ant žemės, ir manau, kad reikia bendradarbiauti su mokyklomis, su savivaldybėmis. Padėkime vieni kitiems, o ne kiršinkime. Pasiimkime tas sritis, kuriose esame geriausi, ir bus puikūs kursai ir su praktika, ir su teorija, ir su įgyvendinimu“, – tvirtino ji.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.