Ilgametė Marijampolės mokytoja pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros mokyti savaip: per 40 metų neišlaikiusiųjų egzamino dar nebuvo

„Mano sėkmės formulė – nedirbti iš vadovėlių“, – prisipažįsta Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Regina Dilienė, vaikus gimtosios kalbos mokanti jau beveik 40 metų. Tiesa, šią formulę ji atskleidžia ne be reikalo – per visus šiuos metus lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą išlaikė kiekvienas pedagogės mokinys.

  Ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Regina Dilienė.<br> Lrytas.lt koliažas
  Ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Regina Dilienė.<br> Lrytas.lt koliažas
Regina Dilienė su savo „šimtukininkėmis“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Regina Dilienė su savo „šimtukininkėmis“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Regina Dilienė su savo mokiniais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Regina Dilienė su savo mokiniais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Regina Dilienė<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Regina Dilienė<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Regina Dilienė su savo auklėtiniais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Regina Dilienė su savo auklėtiniais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Regina Dilienė ir Vytautas Landsbergis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Regina Dilienė ir Vytautas Landsbergis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Regina Dilienė su kolege.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Regina Dilienė su kolege.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Jan 7, 2022, 8:23 AM, atnaujinta Jan 7, 2022, 11:00 AM

Naujienų portalui lrytas.lt ilgametė mokytoja papasakojo, kokių pamokų mokykloje išmoksta pati, kokie mokymo metodai jai patys priimtiniausi bei kas motyvuoja šio darbo nepalikti.

Mokslininkė, tapusi mokytoja

Mokytojos duoną R.Dilienė valgo jau nuo 1983-ųjų. Paklausta, kas ją atvedė į šią profesiją, ilgametė pedagogė nusijuokia: „Esu mokytoja, kuri niekada nenorėjo būti mokytoja.“

„Kai buvau abiturientė, vienoje iš profesinio orientavimo anketų buvo toks klausimas: „Kuo niekada nenorėtum būti?“ Atsakiau, kad nenorėčiau būti mokytoja ir melžėja. Bet mokytoja dirbu visą gyvenimą, tai atsargiai formuluokite norus“, – šmaikštavo R.Dilienė.

Ji prisiminė, kad dar studijuodama lietuvių kalbą svajojo būti mokslininke, esą galėjo mokytis „bet ką ir bet kiek“, tačiau moters karjeros kelias labai lengvas nebuvo.

„Dalyvavau studentų mokslinės draugijos veikloje, konferencijose, penktame kurse laimėjau Mokslų akademijos premiją – 200 rublių – už geriausią studento mokslinį darbą. Tačiau tai buvo sovietmetis ir mano biografija itin netiko VU vadovybei – mano senelis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, vėliau – kapitonas, močiutę su 4 vaikais buvo ištrėmę į Sibirą, tėčio tėtis buvo ūkininkas, tad irgi buvo ištremtas į Sibirą. „Džiaukis, kad leidome apskritai baigti universitetą“, – sakė man.

Taigi buvau „ištremta“ – gavau paskyrimą į Marijampolę, į Antrąją vidurinę mokyklą, kuriai vadovavo saugumiečių šeimynėlė – vyras, buvęs kadrinis saugumo darbuotojas, tardytojas, dėstė rusų kalbą, o žmona direktoriavo. Dalis mokytojų irgi dirbo sovietiniam saugumui, tad buvau gerai prižiūrima“, – pasakojo R.Dilienė.

Nors lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja teigė, kad vaikus mylėjo visada, mokytojos darbo ji nemėgo. Visgi su gabiausiais moksleiviais ji rasdavo laiko ir moksliniams darbams, su jais dažnai dalyvaudavo ir mokslinių darbų konferencijose.

Kalbininkės geną pašnekovė sako greičiausiai paveldėjusi dar iš prosenelio – jos močiutės Jadvygos tėtis buvo žymaus kalbininko Jono Jablonskio brolis.

„Man kalba – kažkoks fenomenas, labai įdomu tyrinėti, kaip formuojasi jos dėsniai, žodynas, sintaksė. Universitete savo darbų vadovo prof. Vito Labučio dėka labai susidomėjau sintakse, net kūriau visai naują sintaksės kryptį – sintaksinius linksnius; tada ir supratau, kad viso gyvenimo neužtektų ištyrinėti net siauriausiai kalbos sričiai, kad kalba – tai ir filosofija, ir psichologija, ir biologija, ir fizika“, – kalbėjo R.Dilienė.

Įvardijo moksleivių skirtumus

Per beveik 40 darbo mokykloje metų Marijampolės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja stebėjo ir pati išgyveno ne tik laikmečių, bet ir moksleivių pokyčius. Pasak jos, mokymosi procesas sovietmečiu ir šiomis dienomis skiriasi kaip diena ir naktis.

„Sovietmečiu buvo kitaip – visoj Lietuvoj buvo tas pats, tos pačios pamokos, viskas sustyguota ir jokios iniciatyvos negalėjai parodyti. Reikėdavo pasirašyti planą ir tame plane netgi nurodyti, kokio mokinio tu kažko paklausi, ir kokio jo atsakymo norėtum – kad nieko nebūtų „pro šalį“, politiškai nebūtų kažko nereikalingo.

Iš vienos pusės – visiems buvo užtikrinta vienoda ugdymo kokybė, nebuvo gerų ir blogų mokytojų, bet savarankiškas mąstymas buvo nepageidaujamas. Mano pačios mama yra tremtinė, tėčio tėvą irgi ištrėmė, tai tiesiog buvome taip įpratę: vienas gyvenimas yra sau, o kitas – viešai“, – prisiminė R.Dilienė.

Dabar, pasak jos, tenka prisitaikyti ir prie to, kaip stipriai pasikeitė Lietuvos mokinys – šiandien kiekvienas jau yra individuali asmenybė su savomis problemomis ir pasaulėžiūra.

„Šiandien man neišeitų apibūdinti šiandieninio mokinio, nes, skirtingai nei anksčiau, dabar kiekvienas yra išskirtinė asmenybė, individualybė – labai savita, su savo gebėjimais ir galimybėmis, su labai skirtinga patirtimi, o sujungti visus juos į vieną klasę irgi yra problema. Kiekvienas iš jų yra truputį įtikėjęs, kad pasaulis jiems tarnauja, bet juk taip nėra“, – svarstė ilgametė mokytoja.

Pasak jos, esti itin gabių ir talentingų moksleivių, gebančių dar mokyklos suole gyventi savarankišką gyvenimą, tačiau šalia jų pastebima ir visiškų priešingybių.

„Yra sugebančių suvokti tai, kas mano laikais būdavo sunku net kokiam trečiakursiui. Yra verslių moksleivių, turinčių savo „firmas“, savo darbus. Yra ir labai jautrių, tiesiog bijančių šio pasaulio, nepasitikinčių savimi, o yra ir tokių, kurie jau pilnamečiai, bet nuolat turi būti „vedžiojami už rankos“ – nesugeba planuoti nei savo laiko, nei prisiimti atsakomybės už save, savo ateitį.

Keisčiausia, kad į gimnazijas priimami visi – net tie, kurie nesugeba suformuluoti sakinio, nesugeba suprasti elementaraus teksto. Ir visi čia sumesti“, – svarstė R.Dilienė.

Pašnekovė prisiminė, kad pačiai ne kartą teko žadinti ir egzaminus pramiegojusius mokinius.

„Dar kitas karantino viduryje man parašė, kad negali ateiti į gimnaziją, nes pamoka vyksta jam netinkamu laiku – atseit nėra autobusų atvažiuoti. Tai čia per absoliutų karantiną, kai gimnazija neveikė, o autobusai nekursavo. Bet kažkaip stengiesi, kad ir toks moksleivis imtų ir išlaikytų tą egzaminą“, – dalijosi mokytoja.

Visgi, jos teigimu, būna taip, kad mokytojui tenka vaikus „supažindinti“ su gyvenimu, išmokyti ir pasakyti, kad tai jie taikysis prie gyvenimo, o ne gyvenimas prie jų.

Sėkmės formulė – pamiršti vadovėlius

Tačiau per visus ilgus mokytojavimo metus nebuvo nei vieno Reginos mokinio, kuris nebūtų išlaikęs valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino. Pasak mokytojos, šis egzaminas yra lyg azartinis žaidimas su savomis taisyklėmis – tereikia jas perprasti, tačiau kritikos ugdymo programai ji taip pat negaili.

„Tos žaidimo taisyklės taip paprastai niekur nesurašytos – jų reikia ieškoti patiems, egzamino programoje, vertinimo instrukcijoje, ugdymo programose. Žinoma, bepigu man šnekėti, kai esu to mokiusis užsienio ekspertų kursuose, pati kūrusi įvairių respublikinių tyrimų ir patikrinimų užduotis... Apie egzaminą nei vieno sakinio vadovėliuose nėra, o 99 procentai Lietuvos mokytojų moko būtent iš vadovėlių.

Ir mokytojai kažkodėl šventai pasitiki, kad vadovėlis parengtas taip, kad atitiktų visus dokumentus. Taip, jie atitinka ugdymo programą, bet ugdymo programa absoliučiai nedera su egzamino programa, nėra jokių sąlyčio taškų. Pavyzdžiui, 11 ir 12 klasėje gramatikai jau nebeskiriama nei vienos pamokos, tačiau egzamine 35 procentus vertinimo sudaro būtent gramatika“, – aiškino R.Dilienė.

Ji prisipažino, kad pačios sėkmės paslaptis labai paprasta – tiesiog nedirbti iš vadovėlių.

„Jeigu dėstau užsienio literatūrą, tai apskritai viską skolinuosi iš Anglijos pamokų. Normaliose šalyse visas ugdymo turinys yra skaitmenizuotas, ir taip užtikrinama kokybė. Pati esu buvusi stažuotėje Estijoje – jie dirba pagal suomių programą, tad likau sužavėta, nes jie irgi neturi vadovėlių – visas turinys yra jau sukurtas, suskaitmenintas, tai mokytojas ima atmintuką, eina į tas visas savo platformas ir susirenka medžiagą pagal savo mokinių galimybes, mokymosi stilių.

Nei Anglijoje, nei Estijoje mokytojas nekuria – mokytojas naudojasi tuo, kas jau sukurta. Pas mus yra atvirkščiai – mokytojas viską nuo a iki z turi susikurti pats“, – lygino R.Dilienė, – iš čia ir atsiranda milžiniški kokybės skirtumai.

Pasak jos, atradus tinkamų būdų mokykloje galima sudominti net ir patį abejingiausią vaiką – tereikia kūrinių, kurie mokiniams būtų aktualūs, kalbėtų apie juos ir jiems aktualias problemas.

„Jau keletą metų mokausi psichologijos, psichoanalizės ir net psichoterapijos, tad galiu tvirtai pasakyti, jog taip nebūna, kad vaiko niekas nedomintų. Tai tik vaiko ego sistemos gynyba, paprastai tariant – „žalių vynuogių“ sindromas, kai atseit nenori to, ko bijai nepasieksiąs.

Literatūrą jungiu su psichologija ir tada abejingų nelieka. Bet... tai ne visada programinė literatūra. O mokantis gramatikos labai svarbu vaikams pateikti sistemą – griežtą, aiškią, logišką, bet ir vėl – vadovėliuose to su žiburiu nerasi“, – pažymėjo mokytoja.

Visgi dėl savo netradicinio požiūrio į švietimo sistemą ir ugdymo programas ilgametė specialistė susilaukia ir kritikos, o kartais – net kenkėjiško elgesio.

„Aš ir kita kolegė ekspertė net savo gimnazijoje esame išmestos iš metodinės tarybos, nes keliame klausimus, norime esmės, nenorime tos vadinamos „pakazūchos“. O daugumai norisi tik ramybės, kad nereikėtų spręsti jokių problemų. Yra ir pavydo, kuris labiau atsiranda iš baimės –vienais metais susiskaičiavau, kad mano grupės egzamino vidurkis buvo 83 procentai, kai kitos kolegės daugiau nei pusė klasės egzamino neišlaikė.

Ir tada pyktis, neapykanta, bandymas kenkti. Dėl gerų rezultatų sulaukiame kenkimo ir iš „konkurentų“ gimnazijos, pykstančios, kad nuviliojame vaikus.

Mano mokiniai nuolat pralaimi miesto jaunųjų filologų konkurse. Tuomet nusiunčiame tuos darbus į respublikinį konkursą, ir jie laimi, nuolat laimi. Mieste – ne“, – prisipažino pedagogė.

Bet nusiminti ji neketina – mokytoja džiaugiasi, kad Lietuvoje turi daug bendraminčių ir bendradarbių, su kuriais nuolat dalijasi darbais ir patarimais, vieni kitiems padeda, o jei reikia – kartu ir pakovoja.

„Į mano rengiamus seminarus susirenka labai daug Lietuvos mokytojų, o kai pavasarį kartu su Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga rengėme projektą padėti dėl karantino mokymosi spragų turintiems abiturientams, į mano vedamas grupes vietos buvo užimtos per porą valandų – taigi esu žinoma ir vertinama respublikoje. Toks tas gyvenimas, tokia realybė, tokie žmonės“, – sakė R.Dilienė.

Kritika švietimo sistemai

Paklausta, kokių spragų švietimo sistemoje šiandien įžvelgia daugiausiai, Marijampolės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja prisipažino, kad labiausiai ją pykina „nuolatinis melas ir visos tiesos nesakymas“.

„Mūsų švietimo sistema neinvestuoja į mokytoją, ji investuoja į „geležį“ – kompiuterius, įrangas. Bet šios priemonės be jokio turinio neduoda naudos. Aš pasakysiu, kaip galima per keletą metų reikšmingai kilstelėti visos Lietuvos moksleivių rezultatus – tereikia sutelkti mokslininkų ir geriausių mokytojų komandas skaitmenizuotam turiniui sukurti, kaip tai padarė Estija, sekdama Suomijos pavyzdžiu.

Tada nereikės kiekvienam mokytojui kurti ugdymo turinio per 10–12 tam skirtų apmokamų minučių, tada pamokos nepriklausys nuo mokytojo lygio, be to, mokytojas niekada nesukurs to, ką gali geriausi pasaulio universitetai, specialistai, metodikos žinovai“, – aiškino R.Dilienė.

Ilgametė pedagogė nesitiki, kad realių pokyčių atneš ir nauja tvarka dėl pedagogų trūkumo mažinimo, kai mokytojo darbą galės dirbti ir pedagoginio išsilavinimo neturintys specialistai.

„Ministrė žada milžinišką mokytojų trūkumą spręsti pasikviesdama specialistų „iš gatvės“ – jūs ką, rimtai patikėjote, kad į mokyklas subėgs inžinieriai, programuotojai, mokslininkai? O kol jie neatbėgo, nuolat didinami esamų mokytojų darbo krūviai – jei anksčiau mokytojo etatas buvo 18 pamokų, tai dabar ir 24 pamokos negarantuoja etato – štai ką padarė etatinis darbo apmokėjimo modelis“, – pavyzdžius vardijo R.Dilienė.

Ji kritiškai vertina ir sprendimus dėl neseniai skandalą sukėlusio lietuvių kalbos ir literatūros privalomų autorių sąrašo. Pasak R.Dilienės, vertėtų sugrįžti prie problemos šaknų.

„Kai buvo priimama dabartinė programa, buvo deklaruojama, kad visų programų apimtys turi būti sumažintos 30 procentų. Kas atsitiko su lietuvių kalba? Tuo metu buvo 27 privalomi autoriai – puikiai sutikome, kad reikia mažinti, nes 27 yra per daug. Po „sumažinimo“ atsirado 36 autoriai, galite įsivaizduoti? Buvo ir piketai, rinko peticijai parašus, ir kas iš to? Nulis reakcijos.

O dabar yra 36 autoriai – tai gal pradėkime nuo to, kaip grąžinti teisingumą? Jei tuos užsienio autorius išims iš privalomų autorių sąrašo, tai rėmimasis jais bus nevertinamas, neduos taškų, tad gali iš viso neišlaikyti egzamino. Esmė tokia – nenorima, kad mokiniai remtųsi šiais autoriais, nes jie mokiniams yra patys suprantamiausi, įdomiausi, atitinka ir šių dienų problematiką“, – aiškino R.Dilienė.

Visgi pedagogė prisipažįsta – jei būtų jaunesnė, tikrai keistų profesiją.

„Gal ir juokinga, bet labai noriu mokytis. Studijuočiau mediciną ir psichologiją“, – svarstė ji.

Kaip pati sako, dabar likti švietimo sistemoje ją motyvuoja atsiradusios naujos galimybės dirbti nuotoliniu būdu, nepriklausyti nuo vietos, kurioje gyveni. „Dabar mano auditorija – visa Lietuva“, – sakė pašnekovė.

„Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis, be to, klasė – mano laboratorija: čia išbandau naujus metodus, naujas įžvalgas, čia aš galiu jaustis mokslininkė. <...> Dabar dirbu ir su individualia veikla – nors, aišku, nedaug, tik po darbo mokykloje, bet tai tiesiog išsibandymas, ir man tai iš tikrųjų labai patinka“, – teigė R.Dilienė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.