Darbą sostinėje palikusi Simona grįžo į Mažeikius: nors sprendimo nesigaili, dėl vietos po saule teko pakovoti

„Esu iššūkių ieškotoja – jei turiu norą, aš jo siekiu“, – drąsiai pripažįsta istorijos mokytoja Simona Batakytė-Levinienė, išdrįsusi padaryti tai, ko, pasak jos, baiminasi kiti jauni pedagogai – palikusi darbą ir gyvenimą sostinėje, ji grįžo į gimtuosius Mažeikius ir mokytojos karjerą tęsia kitame šalies kampelyje.

 „Esu iššūkių ieškotoja – jei turiu norą, aš jo siekiu“, – drąsiai pripažįsta istorijos mokytoja Simona Batakytė-Levinienė.<br> Lrytas.lt koliažas
 „Esu iššūkių ieškotoja – jei turiu norą, aš jo siekiu“, – drąsiai pripažįsta istorijos mokytoja Simona Batakytė-Levinienė.<br> Lrytas.lt koliažas
 „Esu iššūkių ieškotoja – jei turiu norą, aš jo siekiu“, – drąsiai pripažįsta istorijos mokytoja Simona Batakytė-Levinienė.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Esu iššūkių ieškotoja – jei turiu norą, aš jo siekiu“, – drąsiai pripažįsta istorijos mokytoja Simona Batakytė-Levinienė.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Esu iššūkių ieškotoja – jei turiu norą, aš jo siekiu“, – drąsiai pripažįsta istorijos mokytoja Simona Batakytė-Levinienė.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Esu iššūkių ieškotoja – jei turiu norą, aš jo siekiu“, – drąsiai pripažįsta istorijos mokytoja Simona Batakytė-Levinienė.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Mokykla<br>R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Mokykla<br>R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Mokykla<br>R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Mokykla<br>R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Mokykla.<br>V.Skaraičio asociatyvi nuotr.
Mokykla.<br>V.Skaraičio asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Feb 23, 2022, 8:26 PM, atnaujinta Feb 24, 2022, 8:05 AM

Trečius metus Mažeikių Kalnėnų progimnazijoje dirbanti Simona naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, kuo skiriasi mokytojo gyvenimas didmiestyje ir mažame mieste, su kokiu požiūriu teko susidurti bei kas jauną pedagogę vis dar veda į priekį.

Svajonės siekė visą gyvenimą

Tai, kad savo jėgas, pastangas ir žinias dalins būtent moksleiviams, Simona sako žinojusi jau nuo vaikystės – svajonė dirbti mokytojos darbą jai gimė dar pradinėse klasėse.

„Žinoma, didelę įtaką turėjo ir nuostabi mano pradinių klasių mokytoja, su kuria dabar esame kolegės. Bet niekada nebuvo jokio kito pasirinkimo, tiesiog buvo sudėtinga išsirinkti, kokio dalyko mokytoja norėčiau būti. Paskutiniais metais rinkausi, ar tapti istorijos, ar geografijos, o gal lietuvių kalbos mokytoja. O kad eisiu būtent į mokyklą, buvo nuspęsta labai anksti“, – prisiminė pašnekovė.

Visgi, pasak jos, į tokį pasirinkimą dvejopai žiūrėjo net patys pedagogai, tačiau noro dirbti šį darbą tai neprislopino.

„Sulaukdavau minčių net iš dėstytojų, ką aš čia veiksiu toje mokykloje, kad galėčiau susirasti daug geresnę specialybę. Bet manęs tai neišgąsdino, nes apskritai esu iššūkių ieškotoja, tad man nelabai turėjo įtakos aplinkinių nuomonė – jei turiu norą, aš jo siekiu. Dabar mokykloje dirbu jau penkerius metus, išbandytos kelios ugdymo įstaigos, ir savo sprendimo niekada nesigailėjau“, – tikino Simona.

Mokytoja svarstė, kad norint dirbti tokį darbą vien baigti pedagogikos studijų neužtenka – svarbios ir tam tikros asmeninės savybės bei gebėjimai, pavyzdžiui, gebėjimas vaikus ne tik išklausyti, bet ir juos išgirsti.

„Turi būti bendraujantis, mokantis rasti bendrą kalbą, gebėti išklausyti ir girdėti, nuolat tobulėti. Nepakanka baigti mokslų ir ateiti į mokyklą. Visą gyvenimą turi tobulėti, bėgti kartu su mokiniais į priekį, būti atsiribojęs nuo visuomenės nuomonių, nes jų yra tikrai visokių. Gali būti labai geras dėstytojas, bet mokykloje tų kompetencijų gali ir nepakakti.

Mano manymu, mokytojas turi būti ir tam tikras pavyzdys, autoritetas mokiniui, todėl labai svarbu ir kokios tavo asmeninės vertybės. Pandemijos atvejis kaip tik ir parodė, jog neužtenka išmanyti savo dėstomo dalyko, turi būti kūrybingas, inovatyvus, empatiškas ir greičiausiai kažkiek charizmatiškas“, – prisipažino pedagogė.

Vietą po saule reikėjo išsikovoti

Kelis metus pradirbusi sostinėje, Simona nusprendė sparnus kelti atgal į savo gimtąjį miestą – Mažeikius. Pasak jos, darbas Vilniuje ir mažesniame mieste iš pirmo žvilgsnio mažai kuo skiriasi, bet grįžusi į regioną jauna mokytoja pamatė kur kas daugiau privalumų.

„Mano grįžimas buvo susijęs su ekonominėmis savybėmis – vyko labai rimti skaičiavimai, ką mes galėtumėme sau leisti gyvendami didmiestyje, o ką galėsime leisti gyvendami Mažeikiuose. Su šeima supratome, kad mums čia mažesni atstumai, aš jau grįžau turėdama kūdikį, tai darželio problema irgi labai lengvai išspręsta. Mano atlyginimas Vilniuje ir Mažeikiuose nelabai skiriasi, nes žiūrima į darbo krūvį ir kitus dalykus, tai Vilniuje galėčiau sau leisti mažiau su tokiu pačiu atlyginimu, nei dabar galiu sau leisti Mažeikiuose.

Niekada nesigailėjau, kad grįžau, man čia nėra konkurencijos, kur kas daugiau perspektyvų. O Vilniuje tos konkurencijos daugiau, nes studentai baigia mokslus ir kažkodėl bijo grįžti į savo miestus“, – svarstė Simona.

Kita vertus, pasak jos, grįžimą į gimtąjį miestą nulėmė ir asmeninės charakterio savybės.

„Visada norėjau šeimos, ramaus, bet tuo pačiu įdomaus gyvenimo, kuriame galėčiau visiškai save realizuoti. Gyventi sostinėje studijų laikotarpiu man labai patiko, ten tikrai kur kas daugiau pramogų, galimybių nei Mažeikiuose. Visgi sukūrus šeimą poreikiai šiek tiek pasikeitė. Pradėjau labiau vertinti laiką su artimaisiais, gal todėl tų pramogų, kurių yra Mažeikiuose, man pakanka“, – pasakojo moteris.

Ji taip pat pridūrė, kad Mažeikiuose dirba net daugiau, nei dirbo Vilniuje, nes jaunas mokytojas čia – tikra retenybė.

„Tuo metu, kai dirbau didmiestyje, mano krūvis buvo labai mažas. Kadangi buvau studentė, dirbdavau tik kelias dienas per savaitę, turėdavau po kelias pamokas, o dabar tas krūvis labai didelis, tai ir diena visai kitaip atrodo. Užvėrus mokyklos duris pusę darbo dar parsinešu namo – juk nesinori kasmet mokyti to paties, taigi nuolat atnaujinu savo užduotis, perkuriu pamokos planus, ieškau įdomesnių būdų, kaip pateikti informaciją, naujų metodų, padedančių įtraukti mokinius į ugdymo procesą.

Ar galėčiau sakyti, kad vaikai kažkuo skiriasi, kitaip mane pasitinka? Tikrai ne. Tiek dirbdama Vilniuje jausdavausi tokia laukiama, tiek ir dabar. Visur tenka susidurti su skirtingų gabumų mokiniais. Pastebiu, kad mokiniams svarbu ne kokio dalyko tu esi pedagogas, bet kaip gebi užmegzti su jais ryšį. Man patiko ir vis dar patinka pasiklausyti, kuo mokiniai gyvena, kuo jie domisi, su kokiomis problemomis susiduria. Tikriausiai tuo juos ir patraukiu.

Galbūt vienintelis skirtumas, kurį pastebėjau, kad Vilniaus mokyklos buvo labiau pavargusios nuo studentų, nuo jaunų mokytojų. Juk dažniausiai būsimi pedagogai savo pedagogines praktikas atlieka būtent didmiesčiuose, o tai išvargina ten dirbančius kolegas, kurie stengiasi pasidalinti sava patirtimi su jaunuoliais, kelia tam tikrus lūkesčius, kurie galbūt ne visada pasiteisina“, – pasakojo mokytoja.

Visgi Simona prisipažino, kad nauja pradžia lengva nebuvo – pasak jos, vyresnės kartos mokytojai į jaunus pedagogus žiūri itin atsargiai, todėl prireikė laiko, kad iš sostinės atvykusi mokytoja „išsikovotų“ savo vardą.

„Tikrai nėra taip, kad vyresni pedagogai tavęs labai lauktų – labiau žiūri su atsargumu, kokių tu čia naujovių ir vėjų įneši. Visada stengiamasi pabrėžti, kas vyresnis kolega daugiau žino, daugiau supranta, kad man reikia imti iš jo patirtį. Čia, iš tikrųjų, aš ir pritariu, nes tikrai negalvoju, kad gebu daugiau nei vyresni mokytojai, bet manau, kad turi būti ir balansas.

Vyresnis kolega gali man daug duoti, bet lygiai taip pat ir aš turiu kuo pasidalinti, nes mano požiūrio kampas yra visai kitoks, aš ateinu su visai kitomis kompetencijomis, ir pamokos kartais yra interaktyvesnės. Džiugina tai, kad yra tokių kolegų, su kuriais tikrai gali apsikeisti patirtimi, požiūrio kampais“, – kalbėjo Simona.

Kalbėdama apie regionų mokyklas pedagogė pažymėjo, kad mažesnių miestelių ugdymo įstaigų „nurašyti“ tikrai neverta, o ir ji pati iš savo mokinių reikalauja ne ką mažiau, nei reikalavo dirbdama didmiestyje. Tačiau pašnekovė nuogąstauja, kad tam tikrų neigiamų pokyčių gali turėti ir neseniai Vyriausybės palaiminta mokyklų tinklo pertvarka.

„Esu mačiusi ir Vilniuje labai blogų mokyklų, ir Mažeikiuose labai gerų. Šiandien dirbu mokykloje, kuri kelia sau labai aukštus standartus, mūsų mokiniai reitingų lentelėse stovi labai aukštai. Gerų pedagogų yra ir mažesniuose miestuose, ir sakyti, kad didmiesčių vaikai pasiekia gerus rezultatus, o mažesnių miestų – ne, tikrai negalėčiau.

Baimės dėl naujos reformos galbūt ir pagrįstos, nes savivaldybių plotai dideli – jei bus uždaromos mažesnės mokyklos, klausimas, kaip tai palies mokinius. Juk mokiniai skirtingi, jų poreikiai skiriasi. Vienam gal labai tiks didelės mokyklos šurmulys, kitam tai gali sukelti didžiulį stresą. Žiūrint iš mokytojo perspektyvos, aš tikriausiai palaikyčiau tą mokytojų pusę, kurie pastebi, jog dirbti su mažesniu mokinių skaičiumi yra ne tik lengviau, bet ir efektyviau.

Būkime atviri, jei mažoje kaimo mokyklos klasėje mokosi penkiolika mokinių, o didmiesčio klasėje – trisdešimt, tai kurioje mokykloje dirbantis pedagogas gali daugiau dėmesio skirti mokiniui? Žinoma, kad tas, kuris dirba su mažesne klase. Juk pamokos laikas nesikeičia, keičiasi tik ugdytinių skaičius, kuriuos per tą patį laiką mokytojas turi pastebėti. Manau, priimant tokius sprendimus visų pirma reikėtų atsižvelgti į mokinių gerovę, apsvarstyti, ar tikrai tai atneš daugiau naudos, nei bėdos“, – svarstė mokytoja.

Prestižinės profesijos dar reikės palaukti

Paklausta, kaip privilioti jaunus specialistus į regionus, Simona teigė vieno sėkmingo recepto nežinanti – pasak jos, svarbiausia, kad būsimasis mokytojas žinotų, kad mokykloje tikrai yra laukiamas.

Tiesa, ji pridūrė, kad jai pačiai išorinių paskatų dar niekad neprireikė.

„Visai gera paskata yra kompensuoti studijų kainą, bet man atrodo, kad po to turi sekti kitas žingsnis – studentas, pabaigęs studijas, turi žinoti, kad jis turės savo darbo vietą. Jeigu grįši į savo gimtąjį miestą ir būsi niekam nereikalingas, motyvacijos ten grįžti tikrai nebus. Situaciją apsunkina ir tai, kad dažnas mokytojas, norėdamas užsitikrinti sau tinkamą krūvį, turi dirbti per kelias mokyklas, o tai tikrai nėra nei patogu, nei motyvuoja. Žinoma, labai daug nulemia ir nekonkurencingi mokytojų atlyginimai, dėl to jaunuoliai mieliau renkasi kitą profesiją. Kai kuriuos gąsdina ir nemaža biurokratija, dokumentacija, nes reikia pripažinti, kad mokytojo darbas tikrai nesibaigia užvėrus mokyklos duris.

Man pačiai niekada nereikėjo jokių išorinių paskatų, užteko vidinės motyvacijos, bet mažesniuose miestuose būtų galima sukurti papildomas darbo vietas ar pagerinti sąlygas, padedančias jaunimui įsitvirtinti“, – siūlė pedagogė.

Ji pridūrė, kad mokytojų stygiaus problema atokesniuose Lietuvos kampeliuose iš tikrųjų yra tokia dramatiška, kokią piešia ekspertai ir valdžios atstovai.

„Labai sunku rasti pedagogą, jeigu staiga dėl kažkokių nenumatytų priežasčių jam tenka palikti savo darbo vietą. Juk gyvenime visokių atvejų pasitaiko. Jau dabar matome, kad trūksta įvairių specialistų – tiksliųjų mokslų, chemikų, biologų, geografų, tų pačių istorikų tikrai labai stipriai trūksta“, – teigė Simona.

Nors yra išreikštas lūkestis, kad jau po kelerių metų mokytojo profesija turėtų tapti prestižine, istorijos mokytoja pripažįsta, kad šiam tikslui pasiekti dar reikės nemažai laiko, tačiau tikrai ne dėl pačių mokytojų kaltės.

„Šitame reikale pirmuoju smuiku griežia nusistovėjęs blogas visuomenės požiūris, yra daug skaudulių, susijusių su švietimu. Pastebiu, kad įsivaizduodama, jog dabartiniai mokytojai remiasi tomis pačiomis nuostatomis, kokiomis rėmėsi sovietmečio pedagogai, kad stovime su liniuote prie lentos ir baudžiame vaikus. Galbūt reikėtų ir pedagogams kitaip elgtis tam tikrais atvejais – yra pedagogų, dalyvaujančių mitinguose, kurie pridaro gėdos visai pedagogų bendruomenei. Man atrodo, visuomenės akyse mes krentame, kai tokie pavyzdžiai šmėžuoja.

Bet miniai nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad visi mokytojai tokie yra. Esu įsitikinusi, jog tie pedagogai, kurie dirba iš širdies, kurie vertina savo profesiją, kurie suvokia, koks svarbus yra jų darbas šaliai ir jaunajai kartai, dirba tyliai, neturi laiko veltis į skandalus. Tikras pedagogas dažniausiai dirba iš pašaukimo“, – portalui lrytas.lt sakė Simona.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.