Apie tai naujienų portalo lrytas.lt „Litexpo“ parodoje surengtoje diskusijoje „Mokytojo ir mokinio ryšys: ko tikisi abi pusės ir kada „tiltai griūva“? kalbėjo trys šalies pedagogai – Erudito licėjaus istorijos mokytojas Gražvydas Kaškelis, Vilniaus šv. Kristoforo progimnazijos technologijų mokytoja Ramunė Guogytė bei Jaunimo reikalų agentūros projektų vadovė, buvusi LSMU gimnazijos istorijos mokytoja ir neformaliojo ugdymo vadovė Sandra Gaučiūtė.
Mokytojui taip pat reikia užaugti
Kalbėdama apie tai, koks turėtų būti šiuolaikinis mokytojas, S.Gaučiūtė mitu įvardijo pamąstymus, kad tik jaunas pedagogas geriausiai gali suprasti paauglius ir atliepti jų poreikius. Pasak jos, kiekvienas jaunas žmogus į mokyklą ateina nešinas savų pliusų ir privalumų, tačiau tokiam mokytojui ir pačiam reikia išmokti naujų dalykų.
„Pavyzdžiui, klasės valdymo. Jaunuoliai nebūtų jaunuoliais, jeigu neišbandytų ir tavo ribų, tad kai mokytojas pasiduoda manipuliacijai, tai nereiškia, kad tai yra jauno žmogaus atliepimas – tai yra kompetencijų trūkumas. Žinome, kad universitetuose kasmet yra atliekamas dėstytojų vertinimas – mokykloje, kurioje dirbau, kiekvienais metais buvo atliekamas ir mokytojų vertinimas, taip pat buvo vykdomi tyrimai apie vidinį mikroklimatą tarp mokinių, mokytojų, tėvų.
Vienas iš didžiausių mokyklos pliusų, kurį ir įvardindavo mūsų tyrimai, buvo santykis tarp mokinių ir mokytojų. <...> Patys mokiniai labai vertina skirtingo amžiaus mokytojus su skirtingomis savo kompetencijomis ir patirtimi, bendradarbiavimą. Aš manau, kad apskirtai tai yra apie mokyklos kultūrą ir administracijos bei surinkto kolektyvo požiūrį į mokinius, jų tėvus, santykį, kuris mokykloje yra kuriamas. O amžius jau yra kitas dalykas, kuris galbūt padeda lengviau prieiti prie jauno žmogaus, ir suprasti tam tikrus dalykus paprasčiau“, – svarstė buvusi LSMU gimnazijos istorijos mokytoja.
Savo ruožtu G.Kaškelis pažymėjo, jog svarbiausias profesines savybes mokytojas išsiugdo per patirtį.
„Prisimenu savo pirmąsias pamokas: pasidarydavau planą, retkarčiais į jį pažiūrėdavau, kad nesuklysčiau, pasitikėjimo irgi nebuvo labai daug, o bijau kažką nusišnekėti, neturiu ir gerų psichologinių žinių. Lygindamas pačią savo pradžią ir dabartį, nes mokykloje dirbu daugiau nei 10 metų, labai džiaugiuosi ir vertinu, kad patirtis leidžia pačiam mokytojui jaustis patogiai ir pasiekti geresnių rezultatų, nei buvo prieš tai.
Manau, kad mokytojui, kaip ir augalui ar apskritai bet kuriam kitam specialistui, reikia laiko, kad jis užaugtų ir pasiektų tam tikrą lygį, kada jis galėtų kurti tuos stiprius ryšius ir būtų išsiugdęs kantrybę, žinotų, kaip prieiti prie mokinio, nes tas ryšys mezgasi nuo sugebėjimo pažinti, susibendrauti. Tikrai manau, kad yra ir vyresnio amžiaus mokytojų, kurie sugeba būti ir yra jaunatviški – tokių mokytojų ir pats nemažai pažįstu, jie džiaugiasi darbu ir rodo gerus rezultatus.
Amžius nėra riba, bet manau, kad būtent patirtis duoda savo ir leidžia pagerinti tą santykį“, – svarstė Erudito licėjaus istorijos mokytojas.
Nors Vilniaus šv. Kristoforo progimnazijos technologijų mokytoja R.Guogytė mokytoja dirba dar tik kelerius metus, su skeptiškais ar atsargiais kolegų vertinimais dėl savo amžiaus ar patirties tikina tikrai nesusidūrusi.
„Kai atėjau, nuo pat pradžių jaučiau labai didelį bendruomenės palaikymą, visi mane priėmė atvira širdimi ir norėjo tik padėti“, – teigė ji.
Svarbu nebijoti parodyti „tikrojo aš“
Paklaustas, kaip pats stengiasi kurti ir puoselėti ryšį su savo mokiniais, G.Kaškelis pabrėžė, jog jam žmogus svarbus ne tik tada, kai yra mokykloje, bet ir tada, kai jų keliai jau nebesusiduria. Pasak mokytojo, tvarų santykį padeda kurti tiesiog rūpestis ir nuoširdumas.
„Aš stebiu, smalsauju, kaip sekasi buvusiems mano mokiniams, o vienas iš mokytojo džiaugsmų yra po kiek laiko sutikti buvusius mokinius, pasidžiaugti, kaip jiems sekasi, kuo jie gyvena, ką prisimena. Kad ir praėjusių metų pavyzdys: aš pradėjau mokytojauti 2008 metais, o pernai „Lofte“ sutikau dvi merginas, kurios pasisveikino su manimi. Jau iš karto suprantu, kad turbūt tai mokinių pasisveikinimas. Sako: „Jūs turbūt mūsų neprisimenat“. Aš taip susimąsčiau, bet pasakiau jų abiejų vardus. Jos tik žiūri išsprogusiomis akimis: „Jūs prisimenat?“
Manau, kad kuriant ryšį svarbu vienas į kitą nežiūrėti iš aukšto. Elementariausias pavyzdys – kalbėdamas su mokiniais aš nesėdžiu mokytojo vietoje, aš juos pasisodinu kažkur klasėje ir mes vienas prieš kitą bendraujam, įvardijame taisykles, kad tai, ką kalbame, lieka tik tarp mūsų. Labai svarbus yra tikėjimas ir stengimasis motyvuoti. Atsimenu, kažkada pats labai gerbiau vieną savo mokytoją, kuris buvo ant manęs nemenkai užrėkęs, kai prašiausi per informacinių technologijų pamoką pažaisti kažkokį šaudymo žaidimą. Ir po to, man žaidžiant krepšinį, jis priėjo prie manęs ir atsiprašė.
Buvau šokiruotas, kad jis taip tiesiog priėjo ir atsiprašė. Aš lindau, bet jis suprato, kad nepagarbiai sureagavo. Tad vieno recepto turbūt nėra, yra daug sudedamųjų dalių, iš kurių susidaro bendras rezultatas“, – aiškino G.Kaškelis.
S.Gaučiūtė svarstė, kad į mokyklą atėjęs pedagogas su savimi atsineša ne vieną skirtingą vaidmenį, ir kiekvieną jų reikia prisijaukinti ir darbe pritaikyti tinkamai.
„Aš apskritai labai tikiu neformaliuoju ugdymu. Tikiu viskuo, ką duoda ši sritis – nuo kompetencijų iki santykio, jaunuolio profesinio orientavimo. Manau, kad būtent tas santykis lengviausiai man ir megzdavosi neformaliose veiklose. Tai erdvė, kur tu labiausiai gali būti savimi, jaunuoliai ten mato tavo „tikrąjį aš“, – dėstė ji.
Buvusi istorijos mokytoja pritarė, kad moksleiviai itin vertina, kai pedagogas rodo savo nuoširdumą ir atvirumą, nes jie labai greitai supranta, kai jiems meluoji.
„Arba kai mokiniams taikai vienas taisykles ir sakai, kad jie taip nedarytų, bet pats sau tų taisyklių netaikai. Kitas dalykas – jei mokytojas sako mokiniui, kad jis turi eiti savanoriauti ar daryti tą ir tą, bet pats nei vienoje iš tų sričių nieko nedaro, tai aš nežinau, ar mokiniai su pasitikėjimu į tave žiūrės. Aš savaitgaliais pati eidavau savanoriauti, bet kartu pasikviesdavau ir mokinius, ėjome į žygius.
Atsimenu tokį atvejį, kai ėjome į 33 kilometrų naktinį žygį, su manimi ėjo dar keli kolegos ir beveik 50 mokinių – visi aplinkui sakė, kad mes turbūt verčiam tuos mokinius tai daryti, „kas čia per mokykla“, bet būtent tų žygių metu ir megzdavosi santykis, nes mokiniai patys norėjo ten eiti, norėjo bendrauti“, – prisiminė S.Gaučiūtė.
Ji pažymėjo, kad labai svarbu susikurti taisykles tiek sau, tiek mokiniams, ir jas vienodai taikyti visiems.
„Pamokų metu aš niekada nieko nepažeminsiu, visiems taikysiu vienodas taisykles, nerodysiu, kad vieni man labiau patinka, o kiti nepatinka. Arba kad tas, kuris labai daug atsakinėja, tikrai nėra geresnis už tą, kuris galbūt tyli, laukia. Šie dalykai yra be galo svarbūs.
Taip pat svarbu ir aktyviai klausytis. Kai žmogus kažką mums pasakoja, mes labai mėgstam palinksėti, bet jei žmogus mums kažką pasakoja, vadinasi, jis nori atsako. Jei aš jį matysiu – jis matys mane, jeigu aš jį suprasiu – jis supras ir mane. Lygiavertis santykis yra pagrindinis raktas į mokinių širdis“, – aiškino specialistė.
R.Guogytė savo ruožtu kalbėjo, kad su mokiniais ji stengiasi kurti partnerystės principu pagrįstą santykį.
„Kai pas mane ateina nauja klasė, visada sakau, kad labai noriu, jog mes būtume partneriai. Tikrai neateinu iš tos hierarchinės pozicijos, kur „aš čia mokytojas, ir dabar atėjau jūsų šviesti“. Man patinka, kai mes su mokiniais dalinamės – aš turiu vienokią patirtį, o jie – kitokią. Jų patirtis irgi yra žinių šaltinis, iš kurio mes galime semtis ir kartu diskutuoti. Man labai patinka, kai mes kartu su mokiniais tyrinėjame, aš ateinu iš nežinojimo pozicijos, ir jie ateina, ir mes kartu bendradarbiaujame, žiūrime, kas mums išeina, o kas – ne“, – pasakojo technologijų mokytoja.
Pasak jos, tvaraus santykio kūrimui reikia laiko, tačiau jis gali prasidėti nuo visai paprastų dalykų.
„Pavyzdžiui, pasisveikinimo. Man patinka, kai pas mane ateina mokinys, ir į mane kreipiasi vardu – aš tą dievinu. Kitos mokytojos supyksta, sako: „Čia ne Ramunė, čia mokytoja Ramunė“, bet aš jiems tikrai leidžiu taip į mane kreiptis. Labai smagu, kad jie ir patys sau tai leidžia“, – pridūrė ji.
Pabrėžia pasitikėjimo svarbą
Su bene jautriausia moksleivių dalimi – paaugliais – dirbantys mokytojai pripažįsta, kad norint prie jų prieiti reikia ir tam tikrų psichologinių gebėjimų. Pasak G.Kaškelio, kiekvienas mokinys yra unikalus, tad vienas iš efektyviausių priėjimo prie paauglio būdų yra kuo daugiau jį pažinti ir rasti bendrumų, kurie jungtų abi puses.
„Kitas dalykas – jie tikrai labai nori būti pastebėti ir įvertinti, bet nori ir to, kad tu jais tikėtum. Per individualius pokalbius, kai tokius turime su tėvais mokykloje, visada pradedu nuo gerųjų savybių, kuriomis tas mokinys pasižymi. Nesvarbu, kaip jis mokosi. Dažnai tėveliai į gyvus pokalbius ateidavo jau „boksininko“ pozicijoje, galvodavo, kad kažką blogo pasakysiu ape jų vaikus, o aš pradėdavau nuo gerų dalykų. Vėliau paaiškindavau, kur dar reikia pasitempti, ką reikėtų padaryti, kad situacija pagerėtų.
Per vieną pokalbį pasakiau tėveliams, kad perduotų mokiniui, jog aš tikiu, kad jis gali dar labiau augti, tobulėti, įsitraukti, ir laukiu iš jo to rezultato. Kitą pamoką tas mokinys, kuris niekada aktyviai nekeldavo rankos, vis kėlė ir kėlė ranką, tai man buvo geriausia dovana ir didžiausia motyvacija, kad aš pasiekiau tai minimaliomis pastangomis, bet subtiliai suprasdamas, ko reikia“, – prisiminė istorijos mokytojas.
G.Kaškelio teigimu, mokytojui reikėtų ne tik stebėti pamoką, bet prieiti ir prie tų mokinių, kurie galbūt tyliai ir ramiai dirba savo darbą, mažiau reiškiasi, bet pagirti ir už tai – kad jie tiesiog dirba ir stengiasi.
„Ir galbūt tas žodis duos labai didelę pridėtinę vertę. Mes dažnai per daug nuvertiname šitą darbą, nes jis yra be galo prasmingas, be galo svarbus, ir kuomet mes patys iškėlę galvas eisime ir kalbėsime, kad didžiuojamės, kad mums smagu, mes gerai jaučiamės, mes keisime tą nusistovėjusią tvarką. Gaila, kad tie pokyčiai nejuda taip greitai, bet ir mes turime keisti tą mąstymą ir patys daryti tuos pokyčius“, – kalbėjo pedagogas.
S.Gaučiūtė taip pat pabrėžė, kad viena iš svarbiausių mokytojo atsakomybių yra aplinkos ir mokinių stebėjimas, nes tik taip galima įžvelgti ir mokinius lydinčias problemas.
„Faktas, kad daugelis mokytojų pasakytų, kad tai neįmanoma, nes kai klasėje yra 27 mokiniai, tu turi kitas 105 atsakomybes. Bet aš kalbu apie tendencijas – jei matai, kad mokinys visą laiką yra linksmas, iniciatyvus, o staiga nutyla, jo elgesys pasidaro agresyvus, svarbu parodyti jam, kad aš tave matau.
Jeigu jaunas žmogus pasitikės kitu, jis pats prieis ir pasakys, kad jam yra negerai, ar kad jo gyvenime kažkas vyksta, kas jį trikdo“, – teigė Jaunimo reikalų agentūros atstovė.
Pasak jos, didelę įtaką turi ir paties mokytojo laikysena – kokį santykį jis kurs su mokiniu, kai jis ateis pas jį su nemalonia žinia.
„Svarbu pasakyti, kad aš neišnešiu to daugiau niekam. Labai greitai galime tą santykį nuo pačio geriausio padaryti pačiu blogiausiu, jei tą pasitikėjimą paminsime“, – pažymėjo pašnekovė.
Technologijų paauglius mokanti R.Guogytė jau ne vienerius metus savanoriauja ir „Jaunimo linijoje“, tad ji teigė, kad įgytas žinias savo darbe panaudoja kiekvieną dieną.
„Ta patirtis, kurią gavau, kurią kiekvieną kartą gaunu, man leidžia būti ta mokytoja, kurią vaikai priima. Kas man atrodo labai svarbu, jog tu turi jokių klausimų ir problemų nenuvertinti, nors mums, suaugusiems, neretai atrodo, kad tai smulkmenos. Bet matosi, kad jiems skauda, tad svarbu leisti padėti, išklausyti.
Aš bent jau pirmos pamokos metu, jos pradžioje ar pabaigoje, stengiuosi kiekvieną pakalbinti. Yra tikrai begalė mokinių, kurie nuolat nori kalbėti, ir tie, kurie tylesni, gali drąsiai pasislėpti už tų kalbančių, bet mano tikslas kiekvieną dieną yra pakalbinti kiekvieną – su kokia nuotaika jis atėjo, su kokia nuotaika išeina. Sukurti jam atvirą ir labai saugią erdvę dalintis. Labai džiaugiuosi, kad labai daug atvirų pokalbių ir yra“, – sakė R.Guogytė.
