Naujienų portalo lrytas.lt kalbinti mokytojai teigia net patys nustebę, kad vos kelias savaites Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai demonstruoja itin didelį norą ir ryžtą išmokti kalbėti nauja kalba, o motyvacijos neatima ir kasdien girdimos skaudžios tautiečių istorijos.
Prisijungė per kelias dešimtys pedagogų
Mokosi.lt platformos įkūrėja Jurgita Jaruševičienė dalijosi, jog idėja mokyti būtent suaugusius ukrainiečius kilo diskutuojant apie tai, kaip visi švietimo sistemos dalyviai galėtų prisidėti prie į Lietuvą atvykusių ukrainiečių integracijos.
„Mokosi.lt priklauso Lietuvos „EdTech“ asociacijai – neseniai dalyvavome diskusijoje su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Užsienio reikalų ministerija, ir ten visi dalijomės, kaip galime prisidėti švietimo prasme. Didysis fokusas buvo kaip padėti vaikams, kaip juos mokyti, kokį turinį pateikti, ir mums beklausant buvo labai natūralus [pojūtis], kad vaikai vaikais, jais greičiausiai ir pasirūpins mokyklos, o suaugusieji lieka tokie kiekvienas sau.
Mes pagalvojome, kad turime galimybių, išteklių, turime virš 20 lietuvių kalbos mokytojų – visus juos pakalbinome, paklausėme, kas norėtų ir galėtų rasti kelias valandas per savaitę. Parašėme įrašą socialiniuose tinkluose, kad, jeigu kam nors įdomu, mes galime prie to prisidėti“, – portalui lrytas.lt pasakojo J.Jaruševičienė.
Vos per kelias dienas į kvietimą atsiliepė apie 20 mokytojų savanorių iš visos Lietuvos, prie iniciatyvos, pasak jos, taip pat noriai prisijungė daugybė kitų mokytojų, savo žiniomis apie užsieniečių mokymą dalijosi ir specialistai, profesoriai.
„Kai kurie mokytojai pasakė, kad gali padirbti mėnesį, kiti – du, dar kiti – tris, ir kad gali mokyti nemokamai. Dabar stengiamės, kad grupėje nebūtų daugiau nei 8 žmonių, tam, kad galėtume išlaikyti šiltumo ir „sužiūrėjimo“ jausmą, kad jie nesijaustų numesti dideliame sraute. Šiandien turime apie 300 suaugusių ukrainiečių, kurie jungiasi ir mokosi, ir tie skaičiai didėja – gauname prašymų iš savivaldybių, iš įmonių, kurios priima ir įdarbina ukrainiečius“, – kalbėjo Mokosi.lt vadovė.
Pavyzdžiui, neseniai į platformos kūrėjus dėl mokymų kreipėsi ir vieno prekybos tinklo atstovai, patys įdarbinę apie 100 nuo karo pabėgusių ukrainiečių.
„Jie dalijosi, jog mato, kad jiems yra gana sudėtinga, nes žmonės dirba parduotuvėse, ir kai prie jų prieina lietuviai ir kažko klausia, susikalbėti sunku. Kažkokių įtampų nėra, bet viskas tam, kad pačiam ukrainiečiui būtų lengviau suprasti paprastesnius, elementarius žodžius“, – aiškino J.Jaruševičienė.
Ji pridūrė, kad nuotoliniu būdu lietuvių kalbos pabėgėlius moko ne tik lituanistai, bet ir kitų kalbų mokytojai, tačiau mokslo vaisiai esą jau saldūs – ukrainiečiai mokosi itin greitai.
„Kadangi tai yra esminės frazės, tokie baziniai dalykai, nereikia būti lituanistu. Nors ukrainiečiai mokosi dar tik tris savaites, mes patys pasijungiame su jais pasilabinti, pasisveikinti, ir girdime, kad jie jau tokius paprastus sakinius drąsiai ir gražiai taria lietuviškai, puikiai moka pasakyti“, – džiaugėsi pašnekovė.
J.Jaruševičienė pripažįsta, kad nuo karo pabėgę ukrainiečiai Lietuvoje dar tikrai nesijaučia atsipalaidavę, tačiau lietuviams už pagalbą yra labai dėkingi.
„Matosi, kad jie nesijaučia labai drąsiai ir jaukiai, bet jie visi labai gražiai atsiliepia apie mūsų žmones, labai dėkoja, džiaugiasi iniciatyvoms. Pasakoja, kad, kiek pakalba su kitais tautiečiais, apsistojusiais kitose šalyse, lietuviai yra vieni gražiausiai priimančių ukrainiečius. Tie, su kuriais susidūrėme, yra labai malonūs, mandagūs, nors ir jaučiasi, kad jiems skauda“, – kalbėjo Mokosi.lt įkūrėja.
Noras mokytis nustebino
Viena iš mokytojų, pasiryžusių mokyti ukrainiečius, yra Šakių raj. Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Balčiūnienė. Ji portalui lrytas.lt prisipažino net ir turėdama nemažai darbo nė akimirkos nesudvejojusi, kad nori prisidėti prie ukrainiečių integracijos Lietuvoje.
„Net nekilo jokia abejonė, nes kuo aš dar galiu prisidėti? Tik savo žiniomis. Dėl to ir pagalvojau, kad galiu mokyti – pabandžiau šiek tiek prisiminti rusų kalbą, tai kol kas susikalbame ir viskas vyksta sklandžiai“, – teigė D.Balčiūnienė.
Ji pridūrė, kad mokinių skaičius pamokoje nuolat kinta – kartais prisijungia vos trys, kartais – ir daugiau ukrainiečių.
„Būna, kad moterys nori kažką išsiaiškinti individualiai, tada pasikalbame – dažniausiai klausia dėl žodyno gausinimo, ką tam tikri žodžiai reiškia, kaip juos išsiversti, kaip parduotuvėje ko nors paklausti, kaip gatvėje kalbėti, kaip atsakyti. Tokie elementarūs lietuviški pokalbiai.
Aišku, mokomės ir linksniuoti, asmenuoti, gramatikos, bet daugiau tai tokie apčiuopiami dalykai – kas jiems čia ir dabar yra reikalinga“, – aiškino lietuvių kalbos mokytoja.
D.Balčiūnienė teigė esanti iki šiol nustebusi, kaip noriai iš Ukrainos pabėgusios moterys mokosi kalbėti lietuviškai – pasak jos, dalis ukrainiečių svarsto apie galimybę čia likti ilgesniam laikui.
„Iniciatyva iš jų pusės didžiausia, žinių troškimas irgi neišpasakytas. Iš pradžių galvojau, kad kuklinsis, bus nedrąsu ištarti. Vienoms moterims sekasi puikiai, kitoms truputį kliūva tarimas, tartis, bet nieko – visos vienodai stengiasi, dar viena kitą bando pataisyti.
Stengiuosi, kad jos ir tarpusavyje daugiau kalbėtųsi, paprašau, kad kažko paklaustų, atsakytų. Taip ir jos pačios gausina žodyną, ir mintys lavėja, ir drąsos užtenka. Bet noras, ryžtas! Taip, kaip tie kariai ten kovoja už savo tėvynę, taip ir šitos moterys taip noriai mokosi lietuvių kalbos. Toks užsispyrimas, toks didžiulis noras, kad tik pavydėti belieka.
Aš neklausiau, ar jos ketina čia likti, bet vieną kartą jos pačios bekalbėdamos man atnešė tokią informaciją, kad planavo grįžti namo po karo, bet dabar nežino, ką darys, nes butas, kuriame gyveno, susprogdintas. Mes paprastai karo temos neliečiam, nes tai per daug skaudu, negali žinoti, kas jų artimųjų tarpe gali būti atsitikę“, – teigė mokytoja.
D.Balčiūnienė dalijosi, kad konkretų pamokos planą dažnai padiktuoja aplinkybės – jeigu per žinias pasirodo ypač sukrečianti informacija, ukrainiečių galvų ji stengiasi per daug neapsunkinti.
„Žiūrime, ar galime šiandien daugiau mokytis, ar tiesiog pasikartoti tai, kas jau išmokta. Ir pati ausis ir akis nukreipiu į naujienas, matau, kas per naktį pasidarė, ir jeigu kokia nors didžiulė tragedija, tai tie žmonės matosi, kad būna labiau susimąstę, net klausti nebereikia“, – kalbėjo pedagogė.
Pati D.Balčiūnienė teigė šiek tiek patirties su užsieniečių mokymu visgi turinti, tačiau toks mokymo būdas reikalauja kitokių metodų.
„Anksčiau turėjau mokinę, kuri buvo sugrįžusi iš Vokietijos. Kalbėti ji galėjo, bet rašydama darė labai daug klaidų. Pati jau buvau pradėjusi domėtis, kaip kitataučiai mokosi lietuvių kalbos ir rašymo taisyklių, tai truputį su tuo jau esu susipažinusi. Bet žinoma, tai nauja patirtis, daugiau darbo, daug lentelių. Toks mokymosi būdas reikalauja daugiau atidumo, ir sakyčiau, labiau reikia vaizdinių priemonių, nes šitaip jie geriau tą kalbą įsisavina“, – aiškino mokytoja.
Lietuvoje jaučiasi kaip namuose
Prie iniciatyvos prisijungė ir Kauno Maironio universitetinės gimnazijos mokytojas Matas Kandrotas. Jis pasakojo, kad prasidėjus karui Ukrainoje jį aplankė jausmas, kad pasaulis tiesiog griūva, o jis nieko negali padaryti, tad išgirdęs apie planuojamas pamokas taip pat nedvejojo.
„Turbūt daug žmonių kiek galėdami norėjo prisidėti, ir aš taip prisijungiau, kartu sugeneravome tą idėją. Galbūt nesitikėjome, kad tiek daug žmonių bus, bet puikiai susitvarkėme. Dirbti labai malonu – nors tai yra iššūkis, nes nei vienas iš mūsų nesame mokę lietuvių kalbos kaip užsienio kalbos, bet viską atperka tai, kad mokiniai yra labai norintys mokytis, labai smagu su jais bendrauti.
Ukrainiečiai yra labai šviesūs, gabūs, darbštūs žmonės, po kelių pamokų jau praktiškai gali kalbėti elementarius monologus. Net jei tas darbas daromas neatlygintinai, didžiausias atlygis yra tas buvimas su jais, galėjimas būti toje šviesoje, kurią jie skleidžia nuo savęs, ir rezultatas, kurį matai“, – portalui lrytas.lt sakė mokytojas.
Pasak M.Kandroto, žinią apie lietuvių kalbos pamokas ukrainiečiams plačiai paskleidė tiek paprasti žmonės, tiek vadinamieji nuomonės formuotojai, tad vos per kelias dienas iniciatyva susidomėjo per kelis šimtus mokinių.
„Dauguma mokinių yra tokie, kurie galbūt norėtų likti Lietuvoje, kurie anksčiau jau čia yra dirbę, bandę kurti gyvenimą ar yra turėję čia artimųjų. Turėjau savo grupėje mokinių, kurios mokėsi lietuvių kalbos iš pagarbos Lietuvai, norėjo išmokti bent jau pagrindų. Netgi buvo ukrainietė, kuri pati ėjo savanoriauti į „Raudonąjį Kryžių“, ir paskui išvyko atgal į Kijevą, kadangi tas regionas jau buvo atkovotas. Yra mokinių, kurie jau dabar grįžta atgal“, – pastebėjo lietuvių kalbos mokytojas.
Jis prisipažino, kad ukrainiečiai, su kuriais pats dirba, Lietuvą jau priima kaip savo namus.
„Jau net ir meilės istorijų yra, kai atsiranda antrų pusių čia atvažiavus. Viena ukrainietė sakė, kad lietuviai nelabai kuo ir skiriasi nuo ukrainiečių, todėl jie čia jaučiasi labai savi.
Iš pradžių buvo baisu kalbėti apie karą, atrodė, kad reikia vengti tų temų, bet jie patys labai daug kalba, patys tas temas veda ir labai paprastai į tai žiūri. Turbūt tie išgyvenimai yra, bet tai, kad mes juos taip šiltai priimame ir teikiame pagalbą, turbūt atperka tuos dalykus. Jie Lietuvoje jaučiasi tikrai gerai“, – pasakojo M.Kandrotas.
