„Mes, karo pabėgėliai, esame kitokie mokiniai nei tie, kuriuos jums teko mokyti. Mes čia laikinai. Bet iš padorumo ir pagarbos jūsų tautai mes norime išmokti ne tik lietuviškai pasisveikinti“, – tokius žodžius išgirdo vilnietis pedagogas Vytautas Girčius iš ukrainiečių, susirinkusių į pirmąją lietuvių kalbos pamoką.
V.Girčius – savanoris, „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijoje Naujamiestyje rengiantis lietuvių kalbos kursus vis didėjančiai ukrainiečių grupei.
Lietuvių kalbos pradžiamokslio kursai vyks iki birželio ir V.Girčius įsitikinęs, kad per tiek laiko daugumos jo mokinių žinios pasieks A1 lygį.
Amžius – labai skirtingas
Su kiekvienu atvykusiuoju kursų vadovas V.Girčius pasisveikina lietuviškai: „Labas, kaip sekasi?“ Vienas pirmųjų atėjęs Pavlo iš Kijevo atsako nedvejodamas: „Puikiai.“
Kad išmokytų ukrainiečius lietuviškai, V.Girčius paaukojo ir savo atostogas. Jis taip pat yra „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijos direktorius.
Nors trečiadienį vyko tik penkta pamoka, kursų dalyviai jau moka ne tik pasisveikinti, bet ir kelias frazes lietuviškai.
„Visi kursų dalyviai daro didelę pažangą, nors jų amžius labai skirtingas – nuo 19 iki 61 metų. Jie išsilavinę žmonės, yra grupėje informacinių technologijų specialistų, psichologų, gydytojų, net Ukrainos nusipelniusi artistė, Charkovo operos teatro primadona“, – pasakojo V.Girčius.
Jį stebina tai, kad žmonės, tik atvykę iš karo zonos, dar nespėję primiršti patirto siaubo, o jau skuba mokytis lietuvių kalbos, siekia susipažinti su Lietuvos istorija.
Kursų dalyvių skaičius nuolat didėja. Taip yra dėl to, kad prie pirmųjų penkiolikos prisijungia iš Ukrainos atvykstantys jų giminės, draugai. Grupėje jau nebėra vietos, bet artimuosius mokykla dar priima.
Trečiadienį turėjo atvykti dar viena ukrainietė, pasprukusi iš rusų su žeme sulyginto Mariupolio.
Laukia gramatikos pamokos
Paklaustas, nuo ko pradėjo kursus, V.Girčius parodė į lietuvių kalbos žodžių ir jų ukrainietiškų atitikmenų sąrašą. Lietuviški „miestas“, „sodyba“, „kilimas“, „suknelė“ ar „paltas“ ukrainietiškai skamba labai panašiai.
„Nereikia išsigąsti, kad lietuvių kalba visiškai nepažįstama. Žiūrėkite, kiek mes turime tų pačių žodžių. Be to, ir mūsų istorija bendra“, – kreipėsi į dalyvius V.Girčius.
Tačiau jis iš karto įspėjo, kad pradėjus mokytis gramatikos bus ne taip lengva. Laimė, vadovėlis, skirtas mokyti užsieniečius lietuvių kalbos, jau anksčiau parengtas, tad gramatikos mokslai turbūt taip pat bus įveikiami.
Didžiausia bėda – galūnės
Iš Lvovo atvykusi Sofija jau moka papasakoti apie save, pristatyti šeimą. „Aš mokausi kalbėti lietuviškai“, – kol kas iš paprastesnių žodžių sakinius konstruoja jauna moteris.
Kita kursų dalyvė, Ania iš Dnipro, paklausta, kas mokantis lietuvių kalbos sunkiausia, aiškino, kad sudėtingiausios yra žodžių galūnės.
„Jos linksniuojant keičiasi. Taip pat sunku buvo įsisąmoninti, kad jei nori pasakyti, kur gyveni, tai bus „Vilniuje“, o jei reikia nurodyti, iš kur esi, tai jau „iš Vilniaus“.
Į pokalbį įsitraukusi Svetlana iš Kryvyj Riho prisipažino, kad kalbant lietuviškai dar reikia pagalvoti, kuri galūnė tinka. „O žmogus tuo metu mano, kad aš neturiu ko pasakyti“, – šyptelėjo ukrainietė.
Patarė kuo daugiau kalbėti
V.Girčius mokiniams siūlė neapsiriboti vien pamokomis pateikdamas tokį palyginimą: „Galima kad ir dvejus metus kalbėti, kaip išmokti plaukti, bet nuo to plaukti tikrai nepradėsi. O kai pradėsi plaukti baseine ir vien apie tai galvosi, malonumo nepajusi. Didžiausias malonumas, kai plauki ir negalvoji, kaip plauki.“
Tad jo patarimas – stengtis kuo daugiau kalbėti gatvėje, parduotuvėje ar kitose vietose. Tik taip įgyjama praktika.
Beje, Sofijos du mažamečiai vaikai lankys lietuvišką darželį, tad motina tikisi, kad lietuvių kalbos pavyks pramokti ir mažyliams.
Kursų dalyviai gyvena skirtingose Vilniaus vietose, todėl ketina socialiniame tinkle įkurti grupę, kur ir patys dalytųsi patirtimi, lietuvių kalbos žiniomis.
Įgijo įvairios patirties
Visos mokinės su lietuvių kalba susidūrė pirmą kartą. Jos iki šiol Lietuvoje nė karto nesilankė, neturėjo lietuvių draugų ar pažįstamų.
„Gaila, kad iki šiol nežinojome, kokia lietuvių kalba graži. Kai lietuviai kalba, atrodo, kad dainuoja“, – gyrė Sofija.
Vis dėlto Svetlanai teko patirti ir karčios patirties, kai tik atvykusios vienoje valstybinėje įstaigoje jos paprašė kalbėti valstybine kalba.
„Nenorėjau iš karto sakyti, kad esu iš Ukrainos, bandžiau išmoktu lietuviškų žodžių bagažu paaiškinti, kad nesuprantu, bet moteris nusišaipė: „Visi taip sako: „Nisuprantu.“
Bet ją kirpykloje pralinksmino kirpėja, su kuria nori nenori teko bendrauti rusų kalba.
„Nors klientės kalba rusiškai, ji pasigyrė galinti atskirti, kuri iš jų yra lenkė, kuri – baltarusė. Ir vilnietė kirpėja iš karto atspėjo, kad esu ukrainietė“, – prisiminė Svetlana.
Svetlana spėjo, kad kalbant rusiškai kirpėja atvykėlę pažino iš žodžio „čto“ (ką. – Red.), kurį ukrainiečiai taria „šo“.
Nori į Televizijos bokštą
Kursuose mokiniai neapsiribos vien lietuviškų žodžių, frazių ar gramatikos mokymusi, bet ir gamins lietuviškus patiekalus, kartu dirbdami darbą ir mokydamiesi tekstą apie tai.
Taip pat atvykėliai išmoks lietuvių liaudies dainų, o MO muziejus mielai sutiko įsileisti kursų dalyvius. Tad pamokos vyks ir netradicinėje aplinkoje.
Patys kursų dalyviai paprašė tik vieno – ekskursijos į Televizijos bokštą. Jie Vilnių nori apžvelgti iš svaiginančio aukščio.
Ukrainiečiai sužinos ir apie Lietuvos regionus. Aišku, jie taip greitai nepajus žemaičių ar aukštaičių tarmių skirtumų.
„Mokydamiesi lietuvių kalbos mes pažinsime Lietuvos kultūrą, istoriją, pačius lietuvius. Galbūt tai padės jums ir ukrainiečius suprasti“, – vylėsi Sofija.
Teko ir pačiam pasiruošti
Mokyti užsieniečius lietuvių kalbos pradžiamokslio V.Girčiui – nauja patirtis. Prieš to imdamasis pedagogas lankė specialius kursus, pats sudarė mokymo programą pasitelkdamas į pagalbą vieną ukrainietę.
V.Girčiui yra lengviau dėl to, kad jis kadaise porą metų gyvenęs Charkove, tad ukrainiečių kalbą supranta.
„Imtis tokių kursų – be galo įdomus ir kūrybingas darbas, žinant, kad dauguma mano mokinių – pirmą kartą Lietuvoje“, – pasakojo V.Girčius.
Jis mokinių dar neklausė, kodėl jie laikinais namais pasirinko Lietuvą, bet jaučia, kad čia jie labai laimingi.
O kursų dalyviai sutartinai sakė, kad Vilnius panašus į Lvovą.
Jiems malonu, kad Lietuvos sostinėje neseniai atsirado Ukrainos Didvyrių gatvė, kad galima pasivaikščioti T.Ševčenkos ar Lvivo gatvėmis. Jiems naujiena buvo tik tai, kad naujakurių rajone Kalnėnuose yra ir Ukrainiečių gatvė.
