Visos valdžios institucijos Lietuvoje sutaria – socialinė dimensija aukštajame moksle turi būti prioritetas.
Prezidentūra – pateikusi Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo siūlymą, Vyriausybė jau parengusi išvadą su papildomomis korekcijomis – Seimas, jau planuojantis tolimesnius projekto svarstymus.
Kitaip tariant – lyg ir visi yra suinteresuoti numatyti socialines, akademines, fizines, informacines prieinamumo ir finansinės pagalbos priemones ir užtikrinti, kad visi asmenys be kliūčių, susijusių su jų ekonomine, socialine padėtimi ar kitomis priežastimis, galėtų įstoti, studijuoti, laiku užbaigti studijas bei efektyviai pasinaudoti aukštojo mokslo rezultatais.
Kaip tai pasiekti?
Vienas iš siūlomų mechanizmų, užtikrinančių prieinamumą – suformuoti antrąją, atskirą, konkursinę stojimo į aukštąsias mokyklas eilę – tam, kad asmenys, kilę iš mažas pajamas turinčių šeimų, neįgalumą turintys asmenys, našlaičiai, bei įgiję profesinę kvalifikaciją ar turintys darbo patirties, stojantys po ilgesnio periodo nuo mokyklos baigimo, galėtų konkuruoti dėl patekimo į aukštąsias mokyklas.
Skamba, kaip jau egzistuojanti šiandienos realybė? Visai ne.
STRATA 2018 m. studijų prieinamumo apžvalga, rodo, kad stojantieji, turintys individualiųjų poreikių net 4 kartus rečiau įstoja į aukštąsias mokyklas nei jų neturintys.
Ne vienas tyrimas yra parodęs, jog pagalbos priemonės dažniausiai veikia etape iki stojimo ar stojimo metu, o stigmatizacija, pasireiškianti etiketėmis, stereotipais, atskyrimu, socialinio statuso netekimu ir diskriminacija, sudaro pakankamai pagrindo studentams nesinaudoti universitetų teikiamomis galimybėmis.
STRATA tyrimuose akcentuojamos sąsajos tarp prastų akademinių pasiekimų ir žemo socioekonominio statuso – dėl šeimoje kylančių finansinių ir kitų problemų susiduriama su žinių spragomis, tai lemia prastėjančius akademinius pasiekimus ir galiausiai tampa kliūtimi siekti aukštojo išsilavinimo.
Vietoj to mokiniai renkasi visai nestoti, arba stoti į profesinio ugdymo mokyklas, po kurių pastaraisiais metais vos 2-3 proc. profesnių mokyklų absolventų teikė prašymus priėmimui į aukštąsias mokyklas.
Tad man norisi tik užduoti keletą esminių klausimų:
Ar tai, kad tau teko gyventi ir lankyti mokyklą regione, reiškia, kad neturi potencialo ir niekada nebūsi pasiruošęs studijuoti?
Ar tai, kad kažkada gyvenime priėmei sprendimą studijuoti profesinėje mokykloje, turi tave atriboti nuo galimybių kada nors, kai nuspręsi, įgyti ir aukštąjį išsilavinimą?
Ar tai, kad netekai artimųjų / augai be vieno iš tėvų, turi trukdyti tau stoti į aukštąją mokyklą?
Ar tai, kad turi negalią, yra pakankama priežastis niekada nestudijuoti universitete?
Norėčiau, kad ne. Bet šiuo metu vis dar yra asmenų, kuriems visa tai apsunkina gyvenimą ir didina tikimybę niekada neįgyti aukštojo išsilavinimo.
Vis tik pagaliau, praėjus beveik penkiolikai metų po Europos aukštojo mokslo erdvės (EAME) susitarimų, Lietuva tampa pasirengusia apsibrėžti socialinę dimensiją kaip prioritetą. O taip pat būti ir pirmajame dešimtuke EAME valstybių, susikūrusių socialinės dimensijos planą kaip šalies aukštojo mokslo strategiją, siekiant įtraukaus aukštojo mokslo ir numatant pagrindines priemones egzistuojančių barjerų mažinimui.
O socialinės dimensijos aukštajame moksle klausimas nebėra keliamas vien studentų iniciatyva.
Politinė valia, spręsti šias problemas, ar ne – dabar jau Seimo narių ir į naujus siūlymus reaguojančios akademinės bendruomenės rankose.
Viluosi, jog viso to kontekste neabejosime, jog mažiau reprezentuojamų aukštajame moksle grupių įtraukimas nėra lygus masiškumo didinimui.
Tai yra elementarus lygių galimybių užtikrinimas VISIEMS nepriklausomai nuo jų padėties. O kartu – ir didelė valstybės investicija į išsilavinusią visuomenę.
