Apie tai praėjusį trečiadienį konferencijoje „Lietuvos Davosas“ buvo surengta verslo ir politikos lyderių diskusija „Ko trūksta, kad Lietuvos švietimo sistema taptų mūsų šalies Silicio slėnio pamatu?“
Švietimo misija – gerokai platesnė
Mantas Mikuckas, vienas iš vienaragio „Vinted“ bendraįkūrėjų, pasakojo, kad informacinių technologijų pasaulį pats pažino labai anksti, tačiau taip pat anksti jam teko ir nusivilti.
„Gal 12-kos metų pradėjau matyti, kaip kuriasi internetas, vyksta tokie dalykai, ir tada įvyko toks visiškas to pasaulio, kuris kūrėsi, ir to pasaulio, kuriame aš mokiausi, nesusijungimas. Man atrodė, kad jau tada reikia vaikams aiškinti, kas tai yra, kokia bus ateitis, kad informatikos mokslai turi būti svarbūs, bet nebuvau suprastas tais klausimais.
Baigiau vidurinę ir tada pradėjau savo veiklą, nes supratau, kad mokslas neduos to, ko aš noriu, turiu būti savamoksliu“, – prisiminė M.Mikuckas.
Savo ruožtu Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Eugenijus Valatka, kalbėdamas apie patį Silicio slėnį pastebėjo, kad jis apgaubtas daugybe mitų, tačiau šiandien Lietuvoje svarbu kalbėti apie bendrą efektyvią inovacijų sistemą.
„Tai yra žmogų įgalinanti, patraukli sistema, kurioje vystomos inovacijos, atsiranda naujos idėjos ir jos realizuojamos“, – patikslino jis.
„Kai kalbame apie inovacijų sistemą, ji susideda ne tik iš žmonių – ji susideda iš infrastruktūros, įgalinančios aplinkos. Yra visa teisinė, politinė aplinka, kuri yra palanki inovacijoms kurti, jas realizuoti, ir ta aplinka yra patraukli žmonėms atvykti, gyventi, kurti“, – aiškino E.Valatka.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas aukštojo mokslo ir studijų klausimais Andrius Zalitis tikino, kad į švietimą kaip į gamybą jis nelinkęs žiūrėti – pasak specialisto, nors viena iš švietimo funkcijų yra paruošti darbo rinkai produkyvų žmogų, jo funkcijos yra gerokai platesnės.
„Gebėjimas būti pasaulio piliečiu, suprasti globalius iššūkius, kaip veikia mūsų visuomenė, kaip kritiškai vertinti. Švietimo rūpestis iš esmės yra visuomenės vizijos formavimo rūpestis. Kokią švietimo sistemą mes turime, tokią visuomenę mes turėsime anksčiau ar vėliau“, – kalbėjo ŠMSM atstovas.
E.Valatka svarstė, kad Silicio slėnio Lietuvoje kurti nereikėtų – esą kur kas naudingiau iš jo pasimokyti ir šalyje kurti savitą mokslo sistemą.
„Mes jau daugybę metų kalbame: mokslas ir verslas arba pramonė turi bendradarbiauti. Ir galiu pasakyti, kad jie bendradarbiauja. Ar tai yra pakankamas lygmuo, ar yra kur tobulėti, ar turime iš ko mokytis? Iš to paties Silicio – visiškai sutinku, kad jis negali būti perkeltas, tokių slėnių ar vadinamųjų „hubų“ kuria daugybė šalių, bet pasimokyti ir pagaliau iš jų klaidų, adaptuoti pas mus – mes tą tikrai privalome daryti.
Mokslo ir verslo bendradarbiavimas kartu prisideda prie atsparios visuomenės kūrimo. Tai reiškia, kad ji greitai gali reaguoti į įvairius ir neigiamus išorės veiksnius, geopolitinius veiksnius, ir šiuo požiūriu tai yra tas kelias į sėkmę, į geresnį ekonominį išsivystymą, į šalies patrauklumą, jos stiprumą, čia būtent tas kelias – efektyvios inovacijų sistemos kūrimas“, – kalbėjo KTU rektorius.
Vilniaus universiteto (VU) Verslo mokyklos vadovė dr. Birutė Miškinienė svarstė, kad Lietuva tokiu keliu eiti tikrai gali.
„Bent jau bandome. Mes turime tokį įsivaizdavimą, kad Silicio slėnis – nuvažiavom, pažiūrėjom, tai gerai, pamatėme, bet tai nereiškia, kad dabar mes atvažiavome ir jį statysime. Mes galime pastatų pristatyti, bet mes tokios minties ir tokios filosofijos neperkelsim, nepersikelia tie modeliai. <...>
Aš manyčiau, kad mums reikia susirasti savo unikalų kelią, nesiblaškyti ir nekopijuoti. Ką mes dabar turime – nuvažiavome į Prancūziją, sakome, kad, oi, prancūzų modelis labai geras. Nuvažiavome į Airiją – na žiūrėkite, labai geras airių modelis. Tai nesimėtykime, pasidarykime savo schemą ir siekime.
Mūsų atveju, Lietuvoje seniai mes visi sau esame įsivardinę, kad mūsų stiprybė yra žmonės, ir tie žmonės talentingi. Visame pasaulyje juk dirba mūsų žmonės, jie yra visiškai kokybiški, vieni išėję iš švietimo sistemos, kiti – patys išmokę. Galų gale, aš įsivaizduoju, kad mes visi turime daryti savo darbą.
Jei aš esu verslo mokyklos vadovė, tai aš turbūt turiu sėdėti ir domėtis, kokios verslo studijos turi būti mano mokykloje, kad jos nebūtų vakar diena, kad jos nebūtų gal ir šiandien diena – kad jos būtų rytojaus diena. Čia yra mano darbas, o kiti turi daryti savo darbus, ir jeigu mes atsakingai pasidarytumėm tuos savo darbus, tai gal čia ir susidėtume tą ekosistemą“, – aiškino B.Miškinienė.
Ragina garsiau kalbėti ir švietimo darbuotojus
M.Mikuckas išskyrė ir dar vieną ryškią problemą – pastaraisiais metais į tiksliuosius mokslus stoja vis mažiau jaunuolių, o tai gali būti pražūtinga.
„Neseniai įmonėje turėjome diskusiją, nes keliame klausimą, kad technologijų įmonių Lietuvoje galėtų būti gerokai daugiau, ir jos galėtų būti gerokai didesnės. Lemiamas faktorius yra talento kiekis, kurį galima pasamdyti.
Tada pasižiūrėjome į tokius dalykus, kas ateina iš mūsų švietimo sistemos, mokymo įstaigų, ir tada pažiūrėjome į VU MIF skaičius – man buvo visiškai šokiruojantis faktas, kad stojančiųjų kiekis 10 metų iš eilės į tas studijas kasmet mažėja. KTU ir MIF yra du pamatiniai tiksliųjų mokslų universitetai, iš ten teoriškai turėtų ateiti dešimtys tūkstančių stiprių žmonių“, – pažymėjo vienas iš „Vinted“ bendraįkūrėjų.
Pasak jo, svarbu yra tai, kiek reikšmės visuomenė suteikia klausimui, jog švietimas yra labai svarbus ir jis turi būti vienas iš mūsų prioritetų.
„Kai šitas atsiras visuomenėje kaip prioritetas, tada atsiras spaudimas politikams, kad tu negali ignoruoti šio klausimo, privalai inovuoti ir kažką daryti. Tada užsikuria tikrieji sisteminiai pokyčiai“, – pabrėžė M.Mikuckas.
Pasak pašnekovo, švietimo bendruomenė taip pat galėtų dar garsiau kelti į viršų problemas ir savo prioritetus.
„Švietimo sistemos žmonės daro labai daug gerų dalykų, bet kartu trūksta jų dalyvavimo visuomenės šveitime, labai garsaus pasakymo, kad švietimas yra svarbu, kad kiekvienas tai suprastų.
Žiūrint į situaciją bendrai, čia ne vien Lietuvos problema – čia didžiosios pasaulio dalies problema, visur švietimo sistema yra labai stiprioj krizėj, ir ta krizė yra aštrėjanti“, – pastebėjo M.Mikuckas.
Jis pridūrė, jog šiandien specialistai turėtų ruošti vaikus ateičiai, kuri yra visiškai neapibrėžta, nuolat kintanti, todėl šiandieninį žmogų be galo svarbu išmokyti naviguoti, gaudytis pasaulyje, kūrybiškai į jį žiūrėti bei kritiškai mąstyti.
„Jei žiūrėsime į šiuos dalykus, tai yra visiška katastrofa ir atotrūkis tarp to, ko reikėtų, ir tarp to, kas yra. Ir čia ne vien universitetų, bet ir pradinių, vidurinių klasių problema. Tas turi iškilti kaip visuomenės labai svarbus klausimas, iš švietimo sistemos turėtų ateiti žmonių grasinimas, kas bus, jeigu to nepadarysime. Žmonės turi matyti problemą, kad po 10 metų bus didžiulė krizė, negalime to leisti“, – aiškino verslininkas.
B.Miškinienė savo ruožtu pabrėžė ir tinkamai nukreiptų finansų svarbą.
„Kam aš tikrai nepritariu, jog mes dažnai šnekam apie tai, kad mums trūksta pinigų. Ne pinigų mums trūksta, tikrai ne jų. Mums trūksta išminties ir vadybos. <...> Pinigai skiriami studentui, o mes esame uodegoje – tai čia nereikia didelio mokslo ir išminties – kur tie pinigai dingo? Reiškia, mūsų infrastruktūra ir visi kiti dalykai yra neefektyvūs ir brangūs. Tai reiškia, mes investuojame kažkur ne ten.
Mes turėjome krūvą visokių projektų – ir tinklus optimizavome, labai gerai suinvestavome ir pastatėme namus, sutvarkėme, bet nieko ten viduje neliko. O dabar optimizuojame tinklą. Reiškia, ten investavome, padidinome vertę, tai ne čia mums reikia ieškoti priežasčių“, – svarstė VU Verslo mokyklos vadovė.
Pasak jos, itin daug lemia ir pačių mokytojų bei dėstytojų noras nuolat mokytis.
„Nebūtinai prestižinė profesija, bet mokytojas, kuris dirba su vaiku, tikrai turėtų pirmiausiai mylėti vaikus. Kitas dalykas – jis pats turi būti žingeidus, pats nuolat mokytis. Kai sakoma, kad mokytojai nesimoko, man būna labai keista klausyti – tai kaip tas mokytojas nesimoko? Kaip jis gali eiti į mokyklą ir mokyti vaiką, jei jis pats nesimoko? <...> Tie mūsų dėstytojai, mokytojai, jie turi turėti nuolatinį norą patys mokytis ir tobulėti“, – pabrėžė B.Miškinienė.
ŠMSM atstovas A.Zalitis savo ruožtu teigė, kad finansai visų problemų neišsprendžia, tačiau, kol viešasis sektorius negali būti konkurencingas su privačiu sektoriumi dėl talentingų žmonių, ten praktiškai ir bus tik tie, kurie ateina iš pašaukimo. Tačiau, jo teigimu, ministerija taip pat deda pastangas, kad situacija keistųsi.
„Vienas dalykas yra mūsų vidinis resursas – žmonės, kurie baigia mokyklas, ateina į aukštąsias mokyklas. Čia pokyčių nutiko – atrodo, smulkmeniškas, o gal kažkam labai vertybinis dalykas yra stojimo reikalavimų suvienodinimas, kad kiekvienas stojantysis būtų išlaikęs matematikos egzaminą. Neabejoju, po 5 ar 6 metų tai turės efektą, kad į tiksliuosius mokslus stos daugiau žmonių, nes tiesiog tai paprastas dalykas – tu pakeiti žaidimo taisykles, o žmonės reaguoja. Jie supranta, kad dabar reikia išmokti matematiką, ir judės į priekį“, – komentavo A.Zalitis.
Paklaustas, ar šiandien galima įžvelgti esminių lūžių, M.Mikuckas svarstė, kad Lietuvos situacija visgi tikrai nėra pati blogiausia.
„Pastaruosius ketverius metus yra juntamas toks proveržis apskritai problemos supratime, dialoge. Aš manau, kad tas vyksta, esama valdžia, panašu, kad tikrai supranta svarbą, ir jei ateini su konkrečiu dalyku, tai gauni daug palaikymo. Panašu, kad tą pagreitį mes tikrai įgauname.
Šiaip situacija yra tikrai gera. Bet man liūdna matant, kokio dydžio yra galimybė, kad ja mes galbūt nepasinaudosime. Galimybė tokio esminio proveržio šalies gerovėje, raidoje. Šiaip galėtumėme tęsti kaip yra, ir būsime kažkur per viduriuką, bet ar norime būti viduriukas? Čia yra klausimas, ir, man atrodo, kad turime visus šansus būti tope, būti viena iš išskirtinių sėkmės istorijų visame regione. Neišnaudoti šitos galimybės jau ją suvokiant yra tiesiog nuodėminga, negalime sau to leisti“, – tvirtino M.Mikuckas.
