Naujienų portalui lrytas.lt darželio „Justinukas“ vadovė papasakojo, kokių iššūkių kelia darbas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir kodėl būtent darželiams dėmesio visuomenė turėtų suteikti daugiau.
Politika laimės neatnešė
Kartą M.Kelpšienė yra užsiminusi apie tai, jog darželio vadovės darbas jai atrodo „lyg gaisrų gesinimas durpyne“. Paprašyta paaiškinti tokį savo palyginimą, ji paatviravo, kad darbo diena ikimokyklinio ugdymo įstaigoje dėl čia verdančio gyvenimo praktiškai niekada nebūna tokia, kokią ją susiplanuoji.
„Kadangi atėjusi į vadovės vietą turėjau labai daug planavimo įgūdžių, teorijos, buvo labai stiprus jausmas, kad tu susiplanuoji dieną, ir ji tokia bus. Bet kokie 80 procentų dalykų tikrai neįvyksta, nes nuolat vis kažkas nutinka.
Ir tu turi spręsti tuos dalykus čia ir dabar – privalai reaguoti į visas situacijas, o jų iškyla tikrai labai daug ir tokių netikėtų, neplanuotų. Vadovas juk susijęs su viskuo – ar tai ugdymas, ar maitinimas, ar kažkoks vaikas nukrito, susižeidė, ar tėveliai kažkuo nepatenkinti“, – prisipažino darželio „Justinukas“ vadovė.
Šiai ikimokyklinio ugdymo įstaigai M.Kelpšienė vadovauja jau daugiau nei šešerius metus, tačiau kelias iki jos buvo tikrai spalvingas. Kaip prisiminė pašnekovė, tai, kad stos į pedagogiką ir dirbs mokykloje, ji žinojo dar paauglystėje, ir, nors šį tikslą pasiekė, galiausiai ji nusprendė atsigręžti ir į kitus horizontus.
Taip M.Kelpšienės gyvenime atsirado politikos magistro mokslai ir praktika Europos Komisijos atstovybėje.
„Buvo toks virsmas, kai tokios specialybės kaip teisė, politikos mokslai buvo labai prestižinės. Kadangi universitetą baigiau labai gerais balais, tai buvo galimybė stoti ten, kur norisi, o bendros tendencijos, ką renkasi bendraamžiai, irgi padarė įtakos. Politika man buvo didžiulė praktika, kuri man leido suprasti, kad mano asmeninės savybės nesuderinamos su tokio darbo specifika.
Aš esu žmogus, orientuotas į bendradarbiavimą, man labai svarbu turėti bent jau mažą komandą, o atstovybėje buvo daug individualaus darbo, uždarumo, šaltumo, kur kiekvienas dirba už save. Gal net nepabijosiu pasakyti, kad tai mane išgąsdino, tad pradėjau savęs klausti, ar tikrai noriu būti tokioje atmosferoje, ar man tikrai čia gera? O tokie jausmai tikrai neveda į gerus rezultatus“, – dalijosi darželio „Justinukas“ vadovė.
Tiesa, prieš išvažiuodama studijuoti į Gento universitetą Belgijoje ji dar spėjo atlikti praktiką sostinės Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o politikos studijoms judant link pabaigos, moteris sulaukė darbo pasiūlymo grįžti būtent į šią gimnaziją. Ilgai nedvejojusi M.Kelpšienė priėmė sprendimą ir pradėjo dirbti mokykloje.
„Tai buvo fantastiška bendruomenė, kuri labai daug ko mane išmokė tiek profesinėje srityje, tiek asmeninio tobulėjimo prasme. Ši mokykla ir buvo didysis lūžis – ten patekus jau nebeliko abejonių, kur noriu eiti toliau“, – prisiminė darželio vadovė.
Gimnazijoje ji vaikus mokė etikos – iš pradžių dirbo su 9–12 klasių moksleiviais, o vėliau kitoje Vilniaus progimnazijoje kelerius metus mokė ir pradinukus. Pasak M.Kelpšienės, būtent dorinio ugdymo disciplina mokyklose turėtų būti vertinama labiau, nes ji padeda tvirtus pamatus vaiko gyvenime.
„Sakyčiau, kad dorinis ugdymas – tiek tikyba, tiek ir etika – apskritai mokyklose turėtų būti labai svarbi disciplina. Juk čia ir prasideda tikrasis žmogaus kelias“, – tvirtino ji.
Išskiria darželio svarbą
Galiausiai iššūkių ir naujovių troškimas ją atvedė į kitą ugdymo įstaigą – darželį. Kaip prisiminė pašnekovė, šis kelias buvo labai netikėtas, tačiau be galo įdomus.
„Gyvenime yra pavyzdžių, iš kurių mokaisi, ir yra tokių, iš kurių mokaisi, kaip kažko nedaryti. Dirbdami progimnazijoje su pradinukais tikrai turėjome ydingą vadybinį pavyzdį, kur praktiškai nuo darbo pradžios iki jo pabaigos būdavo minčių apie kito darbo paieškas.
Šiaip esu stabilus žmogus, ten dirbau kelerius metus, bet ypač pabaigus švietimo vadybos studijas sustiprėjo motyvacija eiti į agentūros vertinimą.
Tuo metu tai buvo labai populiaru, ir aš sau išsikėliau tokį aiškų kriterijų – jeigu praeinu agentūrą, einu toliau, o jei nepraeinu, reiškia, kad aš dar nepakankamai užaugau. Kadangi agentūros vertinimas buvo itin sėkmingas, tas labai pastūmėjo eiti toliau“, – pasakojo M.Kelpšienė.
Tuo metu jos sūnus jau lankė darželį, o pati pedagogė pradėjo ieškoti, kokia ugdymo įstaiga yra arčiau namų ir skelbia konkursus.
„Čia ir buvo mano pirmasis darželio konkursas, kurį sėkmingai praėjau. Tai viskas susidėliojo labai natūraliai“, – prisiminė specialistė.
Visgi, pasak M.Kelpšienės, darbas mokykloje ir darbas darželyje skiriasi kaip diena ir naktis.
„Tiek personalas, tiek darbo specifika yra visiškai kitokia. Dar labai didelė skirtybė yra ta, kad darželyje dar yra labai didelis tėvų vaidmuo, nes vėliau jie vis labiau ir labiau vaikus palieka savarankiškumui.
Būtent darželyje yra viso ko pradžia. Būdavo tokių diskusijų, kad švietimo įstaigos vadovas gali būti vadybines žinias turintis žmogus ir neprivalo išmanyti turinio – aš turiu tą patirtį, jog atėjau į darželį visiškai neišmanydama būtent ikimokyklinio turinio, bet turėdama nemažą vadybinių žinių bagažą.
Tačiau ėjimui į kokybę, susikalbėjimui, supratimui, kuo gyvena tavo žmonės, kurie dirba kartu, įgūdžiai ateina tik tada, kai išmanai turinį, todėl jau dirbdama įstojau ir į ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos studijas“, – aiškino darželio „Justinukas“ direktorė.
Pasak pedagogės, ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas yra ta sritis, kurią reikia stiprinti nuolat, nes būtent darželyje vaikas susiformuoja svarbiausius įgūdžius bei vertybes.
„Kai pamatai vaiko augimą, kai pamatai, kaip yra svarbu jau penkiamečiui leisti stebėti savo pažangą, leisti apsispręsti, kokią knygą jis šiandien vartys ir kodėl, pradėti dirbti grupelėse, daryti pristatymus vieni kitiems, kelti klausimus, tada supranti, kad tai yra sritis, kurią labai svarbu stiprinti, ir kad tai yra pamatų pamatas jų tolimesniam mokymosi keliui“, – tvirtino M.Kelpšienė.
Anot jos, jeigu vaikas dar darželyje pradės nuobodžiauti ir negaus pakankamo krūvio, nereikėtų tikėtis, kad ateityje jis skaitys knygas, noriai mokysis ir domėsis pasauliu.
„Dalykai nenutinka šiaip sau – kažkur kažkas dažniausiai būna nesužiūrėta, kažkur namų darbai buvo nedaryti, kažką paleidome savieigai, ir turime rezultatą. Esu išgirdusi mintį, kad ikimokyklinis ugdymas turi būti kokybiška paslauga, o ne tik paslauga. Kai atėjau į savo įstaigą, iš tikrųjų tą dieną tuo metu radau dar tik paslaugą. Taip tikrai neturėtų būti“, – įsitikinusi pedagogė.
M.Kelpšienės teigimu, pas vaikus turi ateiti lyderiai ir autoritetai – tai žmonės, kurie dega tuo, ką daro, tačiau šiandien to dar nėra tiek daug.
„Pirmiausia tai turėtų būti aukštų moralinių vertybių ir iš esmės smalsūs žmonės. Tai tie, kuriems įdomu, kurie nori kažką keisti, kurie yra atviri. Jeigu vaikas sako mintį, susijusią su dienos veikla ar tema, jis ją paplėtoja dar toliau, o pedagogas sureaguoja ir sako „aš tavęs šito neklausiau“, tai apie tai mes ir kalbame, kai kalbame apie kokybę.
Pedagogas turi būti atviras pats iš savęs. Tas užsidegimas ir begalinė meilė vaikui, ypač ikimokykliniame ugdyme, yra be galo svarbu“, – pabrėžė darželio vadovė.
Svarbiausia – saugumo jausmas
Paklausta, kur slypi mokytojų stiprybė ir kas juos motyvuoja likti šioje profesijoje, M.Kelpšienė svarstė, kad ugdymo įstaigose praktiškai viskas priklauso nuo centrinės figūros – kaip kuriamas santykis, koks mikroklimatas jaučiamas, kiek specialistai sulaukia paramos bei kiek jie jaučiasi saugūs.
O saugumo jausmas, anot specialistės, tiek mokykloje, tiek darželyje yra kritiškai svarbus.
„Juk keičiasi reikalavimai, keičiasi dokumentai, keičiasi programos. Tendencija yra labai aiški – yra įstaigų, kurios nuolat išgyvena pedagogų trūkumą, o kitose jų visiškai netrūksta. Vieni darželiai nuolat turi pilną darbuotojų kolektyvą, o kiti nuolat kelia skelbimus, kad ieško pedagogų. Be abejo, žmonės būna ten, kur jiems gera ir saugu.
Ypač, kai ateina jauni žmonės, pastebiu, kad jiems svarbiausi net ne materialiniai dalykai, kaip dažnai galvoja profsąjungos. Jiems svarbiausia yra būti išgirstiems, išklausytiems, svarbu, kad jų idėjos būtų palaikytos, kad jie iš esmės jaustų ryšį su savo įstaiga.
Kai pedagogas save tapatina su įstaiga ir tampa tvirtos bendruomenės dalimi, tai yra didžiausias įvertinimas ir įrodymas, kad eini teisingu keliu“, – pažymėjo pašnekovė.
Ji įsitikinusi, kad saugumo jausmą ir gerbūvį mokytojams pirmiausia reikia kurti savo mažose bendruomenėse, tačiau sutinka, kad tam, jog mokytojo profesiją rinktųsi daugiau jaunuolių, svarbūs ir sisteminiai pokyčiai.
„Vienas lauke – ne karys. Kai mes paimsime geriausiai apmokamų ir prestižinių profesijų sąrašą bei pirmame trejetuke atsiras mokytojas, tada ir neliks klausimų, kaip, kodėl ir kas.
Čia jau yra užduotis valstybei permąstyti ir perdėlioti prioritetus, nes švietimas ir kultūra yra tas fundamentas, kuris yra pats svarbiausias, ir čia turėtų būti nukreiptos mūsų visų akys. Turi įvykti stiprių sisteminių pokyčių“, – aiškino M.Kelpšienė.
Tiesa, pedagogų bendruomenei ji linki paprasto dalyko – priimti mokytojams vieni kitus tokius, kokie jie yra. Pasak jos, dažnai tolerancijos stoka yra priežastis, kodėl jauni pedagogai neužsibūna ugdymo įstaigose.
„Aš labai gerai pamenu jausmą, kai dirbau su pradinukais, ir tekdavo nuolat su vaikų pasirodymais važiuoti į kokius nors senelių namus ar kitas vietas. Kažkada esu pasakiusi vieną mintį: aš galiu važiuoti visur, tik prašau, neverskite manęs dalyvauti konkursuose ar pasirodymuose, kur auditorija yra pedagogai. Nes pas mus vis dar yra labai daug perdegimo, nuostatų, labai daug nekonstruktyvios, neprofesionalios kritikos.
Tai labai norisi palinkėti priimti, ištiesti pagalbos ranką ir būti atviriems. Skirkite laiko kūrybai, ieškojimams, o ne burbėjimui. Galvokime ne apie priežastis, o tai, kur galime eiti toliau. Ir nepamirškime, jog centre visgi yra vaikas“, – teigė M.Kelpšienė.
