Naujasis švietimo ministras G. Jakštas: nemanau, kad anksčiau vykę streikai mokytojams suteikė prestižo

Beveik du mėnesius švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigas einantį Gintautą Jakštą jau spėjo pasivyti ne tik švietimo bendruomenės priekaištai dėl vykdomų reformų, bet net įspėjimas dėl galimo mokytojų streiko.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Aug 21, 2023, 6:40 AM, atnaujinta Aug 21, 2023, 1:24 PM

Tačiau iki naujųjų mokslo metų pradžios likus vos kelioms savaitėms, ministras pažymi, kad užsibrėžti Vyriausybės tikslai dėl švietimo nesustoja, o lyderystės dėl tam tikrų matomų problemų sprendimo turėtų imtis tiek pačios ugdymo įstaigos, tiek savivaldybės.

G.Jakšto teigimu, daug diskusijų keliančioms atnaujintoms bendrojo ugdymo programoms yra pasiruošta tinkamai, tačiau daliai pedagogų šiandien reikėtų pakeisti ir savo požiūrį – pavyzdžiui, dėl vienos papildomai atsiradusios matematikos temos nebūtina prašyti naujo vadovėlio, nes šis esą tikrai nėra vienintelė mokymo priemonė.

Patarimą naujasis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) vadovas turi ir tiems pedagogams, kurie dėl patiriamo perdegimo ar nuovargio svarsto apskritai atsisveikinti su mokytojo profesija.

Anot G.Jakšto, didelę dalį biurokratijos, dėl kurios taip nuogąstauja mokytojai, sukuria pati ugdymo įstaiga, nors taip būti neturėtų. Todėl, pasak jo, svarbu nebijoti imtis pokyčių, apie tai netrukus bus kalbama ir su pačiomis mokyklomis.

Ministras interviu portalui lrytas.lt daugiau papasakojo ir apie tai, kodėl šiemet pastebimas ryškus susidomėjimas pedagogikos studijomis, kodėl mokytojų trūkumo problema nebūtinai yra tokia dramatiška, kokia gali pasirodyti, ir kaip jis mato vykdomų reformų tęstinumą jau po kitų metų Seimo rinkimų.

– Švietimo ministru esate kiek mažiau nei du mėnesius. Ar jau spėjote apšilti kojas ir susidėlioti svarbiausius darbus?

– Sakyčiau, darbai buvo aiškūs jau nuo pat pradžių. Vyriausybė nėra nauja, programa nepasikeitė, švietime turime ir nacionalinį partijų susitarimą, kurio siekiame laikytis, yra atlikti įsipareigojimai, kuriuos reikia įgyvendinti. Kažkokių didelių naujovių neturime ir teisės įdiegti, nėra tam ir laiko.

Kadangi jau beveik trejus metus esu ministerijoje, nors ir buvau viceministras, bet buvo gana aiškus darbo pobūdis, dirbant šalia ministrės J.Šiugždinienės. Tad kažko labai naujo tiek pačiame darbo pobūdyje, tiek darbuose, kuriuos reikia atlikti, nėra.

– Viename interviu „Lietuvos ryto“ televizijai esate minėjęs, jog iš susiklosčiusios situacijos „visi išėjote pralaimėtojais“. Kalbėjote apie buvusios ministrės pasitraukimą. Ar dabar vis dar galvojate taip pat ir ar laikote pralaimėtoju ir save?

– Man tikrai patiko dirbti viceministru, kai ministrė buvo J.Šiugždinienė. Mielai būčiau užbaigęs kadenciją tose pareigose. Ministrė puikiai tvarkėsi su darbais ir su savo sritimi, tai nemanau, kad kažkam nuo to tapo geriau, kad ji pasitraukė.

Nebent pačiai jai dabar yra kažkiek ramiau, gali turėti ir atostogų, ir šiek tiek poilsio dienų, nes šiose pareigose tą turėti labai sudėtinga.

– Po kelių savaičių prasidės nauji mokslo metai – švietimo bendruomenės dėmesys nukreiptas ir į atnaujintas bendrojo ugdymo programas, nors kai kuriems pedagogams tai jau tapę nemažu galvos skausmu. Pasigirsta prašymų dėl jų dar palaukti. Ar ministerija jaučiasi tvirtai pasiruošusi šiam pokyčiui?

– Suprantame, kad ne visi mokytojai yra pakankamai tam pasiruošę. Jeigu kažkokiai datai tai būtų atidėta, nežinau, ar galėtume sulaukti tos dienos, kai visi jausis pakankamai tvirtai pasiruošę. Kol nėra pradėtas įgyvendinti atnaujintas ugdymo turinys, tai tikrai ne visi ir skuba tam ruoštis. Atnaujinimai pradėti dar praėjusios Vyriausybės, buvo didžiulės diskusijos, įtraukti šimtai ekspertų, kurie rengė atnaujintą turinį, vyko viešosios konsultacijos.

Praeitais metais, kai jau buvo patvirtintos naujos ugdymo programos, vyko įvairūs mokymai mokytojams, kaip padėti tam pasirengti. Aišku, ne visi mokytojai dalyvavo mokymuose, galbūt dar ne visi mokytojai ir susipažino su atnaujintu ugdymo turiniu. Čia svarbu suprasti, kad tai nėra iš esmės kažkoks naujas turinys – tai dažniausiai yra kažkokios naujos temos, priklausomai nuo dalyko, nuo klasės tų pokyčių gali būti daugiau ar mažiau.

Pavyzdžiui, paėmus lietuvių kalbą ir literatūrą, esminiai pokyčiai yra tokie, kad nebėra privalomų autorių sąrašo, mokytojai gali laisviau pasirinkti, kokius kūrinius mokiniai skaitys, atsiranda galimybė ir egzaminą laikyti ne tik rašinį rašant, bet ir interpretaciją.

Iš esmės, darant tą patį, kas buvo iki šiol, būtų tenkinamas atnaujintas ugdymo turinys, bet tai kartu įgalina ir suteikia laisvę mokytojams pasirinkti, jeigu jie norėtų kažkaip kitaip pasirinkti kūrinius. Tad neatrodo, kad to streso turėtų būti itin daug, bet tiems, kas norėtų kažkaip kitaip, atsiranda galimybių daryti ir kitaip.

Kai kuriuose dalykuose yra naujų temų, kurioms yra ruošiama medžiaga, jeigu laiku nebus vadovėlių. Nors tikiu, kad daugelis mokytojų sugebės tai padaryti ir patys, bet svarbu, kad jie turėtų kur pasižiūrėti, ką daro kiti mokytojai, kaip tą naują tematiką reikėtų išdėstyti. Ugdymo turinys tikrai nėra atnaujinamas pirmą kartą – reguliariai tai daroma kas dešimtmetį, bet tame dešimties metų periode taip pat vyksta tam tikri atnaujinimai. Ir anksčiau buvo neaiškumo, neužtikrintumo, jo yra ir dabar, bet manau, kad esame maksimaliai pasiruošę, kiek įmanoma.

Jeigu atsiranda viena papildoma tema, nebūtinai reikia naujo vadovėlio – ir iki šiol ne visiems dalykams būdavo vadovėliai, jei kalbėsime apie, pavyzdžiui, informatiką. Dabar atsiranda papildomų temų, ir klausiama, kur vadovėliai, bet iki šiol juk sugebėdavom atrasti medžiagą.

Turime ir „Emokykla“ portalą, kur ta medžiaga yra surinkta ir sudėliota. Manau, nebus taip, kad kiekvienas mokytojas, kurį apklausime, sakys, kad jaučiasi tvirtai, kad ir kada startuosime, matyt, niekada tokio užtikrintumo iš kiekvieno nesulauksime. Vieni pokyčius priima lengviau, kiti – sudėtingiau, bet stengiamės padėti visiems.

– Jūs sakote, kad mūsų mokytojai turi pakankamai kompetencijos, kad gali mokyti ir be vadovėlių. Tačiau patys mokytojai sako, kad jie ir taip susiduria su biurokratijos pinklėmis, turi atlikti daug su jų tiesioginiu darbu nesusijusių funkcijų, todėl galvoti dar ir apie naujus mokymo metodus nebėra kada. Ar šiuo atveju pedagogams užkraunama ne per didelė atsakomybė?

– Jeigu žiūrėtume, kur mūsų švietimo sistema yra tarptautiniame kontekste, daugeliu atvejų esame „tarp vidutiniokų“. Kai priimame sprendimus, dažnai žiūrime, ar daugelyje šalių tai jau egzistuoja, žiūrime, ar tai jau tapo pasauline tendencija. Žiūrint į lyderiaujančias šalis, vadovėlis yra viena iš mokymo priemonių. Tai yra pagalbinė mokymo priemonė, bet suprantame ir vadovėlių trūkumus: pats vadovėlis nesiadaptuoja prie mokinio poreikių, jo mokymosi stiliaus, nuo jo gebėjimo mokytis, pats jo interaktyvumas yra ribotas, medžiaga sensta ir pati automatiškai ji ten neatsinaujina.

Nežinau šalių, kurios būtų griežtai atsisakiusios vadovėlių, tačiau lyderiaujančiose šalyse yra skatinama rinktis ir kitas mokymo priemones. Todėl manau, kad mūsų mokytojai neturėtų į vadovėlį žiūrėti kaip į vienintelę mokymo priemonę. Jeigu atsiranda nauja tema, ar tai reiškia, kad anksčiau buvusios temos, matematika pasikeitė?

Nepasikeitė, tiesiog atsiranda, pavyzdžiui, finansinis raštingumas, kur reikia kažkokių pavyzdžių, bet visos iki tol buvusios temos nepasikeitė. Tai nereiškia, kad rugsėjo 3 dieną, atėję į mokyklą, nebežinosime, kaip dėstyti tas temas, kurios buvo dėstomos dešimtmečius. Reikia turėti įrankius, ir mes sieksime, kad tie įrankiai būtų sukurti.

Dėl biurokratijos: tai yra truputį mistifikuojama, nes tai labai priklauso nuo mokyklų. Prasidėjus mokslo metams, turėsime vizitus į mokyklas, kad dar geriau suprastume joms tenkančią biurokratiją ir kitokius iššūkius. Kiek pavyko susidaryti įspūdį, yra didžiuliai skirtumai tarp mokyklų. Vienose mokyklose procesai yra aiškūs, aprašyti, skaitmenizuoti ir patogūs, kitose mokyklose tą patį padaryti mokytojui tenka nemaža našta.

Iš ministerijos ar Švietimo agentūros nacionaliniu lygiu kažkokios nereikalingos ir su tiesioginiu darbu nesusijusios biurokratijos tikrai nėra. Gali būti, kad yra kažkokių specifinių poreikių pačiose mokyklose ar savivaldybėse, bet dažniausiai matome, kad tie standartiniai procesai, ką turi daryti mokytojas, ne visur yra patogiai įgyvendinami. Mokyklos yra skirtingame pasirengimo lygmenyje, tai bandysime suprasti, kaip galėtume padėti.

– Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) neatmeta streiko galimybės, jeigu dar šiemet mokytojams nebus pakelti atlyginimai. Pirmadienį profsąjunga turėtų kviestis jus pokalbiui. Ar įmanoma rasti kompromisą mokytojų algų klausimu?

– Diskutuojame su visomis mokytojus vienijančiomis profesinėmis sąjungomis, kurių Lietuvoje yra ne viena. Su šia profesine sąjunga turime galiojančią sutartį, kuri galioja dar dvejus metus, bet pavasarį buvo iškelti papildomi reikalavimai ir prasidėjo derybų procesas. Juose yra noras, kad atlyginimai šiemet didėtų dar kartą. Jie buvo didinami nuo šių metų pradžios, bet yra poreikis, kad dar didėtų ir nuo rugsėjo 1-osios.

Suprantama, kad biudžete tam nėra numatyta lėšų, biudžetas yra formuojamas iš anksto, tad jau ir kitų metų biudžetui ministerija poreikius pateikė dar balandžio mėnesį. Dėl kitų metų mūsų planas yra toks, kad pasiektume įsipareigojimus, kurie yra tiek Vyriausybės programoje, tiek politinių partijų susitarime dėl švietimo, tiek sutartyse su profesinėmis sąjungomis.

Ši profesinė sąjunga iškėlė aukštesnius reikalavimus, kuriems mes neturime lėšų, ir sutikti, kad pakeltume atlyginimus nuo šių metų rugsėjo pirmos – tam tiesiog nėra lėšų. Turime suprasti ir valstybės galimybes – kiekvienas iš mūsų galbūt norėtų ir trumpesnės darbo savaitės, ir mažiau įtampos, turėti daugiau priemonių, daugiau pagalbos, gauti didesnį darbo užmokestį. Tai yra suprantamas noras, bet kartu atsiremiame į galimybes. Tikimės, kad profesinės sąjungos supras valstybės galimybes.

Streikai, vykę ir praėjusioje kadencijoje, nemanau, kad suteikė daug prestižo mokytojams, nemanau, kad tai padeda spręsti iššūkius, kurie yra. Švietimą vienu iš didžiausių prioritetų laiko ne tik ši Vyriausybė, bet ir visuomenė, ir kitos politinės partijos. Ir tiek, kiek yra skiriama papildomų lėšų švietimui, jokioje srityje tiek papildomų lėšų be krašto apsaugos daugiau neateina.

– Jeigu nutiktų taip, kad visgi nepavyks įtikinti profsąjungos, ar turite planą, kaip to streiko būtų galima išvengti?

– Man atrodo, vienintelis būdas yra kalbėtis ir tartis. Mes visada esame atviri pokalbiams, vyksta ir derybos, pats buvau susitikęs su profesinės sąjungos vadovu, suprantame jų lūkesčius. Man atrodo, kad ir jie neblogai supranta valstybės galimybes.

Tačiau, matyt, tų diskusijų dar nepakanka. Pirmadienį susitiksime, diskusijos tęsis toliau. O dėl streiko yra jų pasirinkimas – kaip nuspręs, mes tą pasirinkimą gerbsime. Nemanau, kad tokio sprendimo šiuo metu reikia, bet tai jų pasirinkimas.

– Prieš kurį laiką skambiai nuaidėjo vieno jauno mokytojo išėjimo iš mokyklos istorija. Savo paskelbtame įraše jis negailėjo aštrios kritikos švietimo sistemai, taip pat ir pačiai ministerijai. Kaip užkardyti kelią tokioms situacijoms, kai mokytojai nebepakelia savo darbo naštos ir darbinės, finansinės aplinkybės tiesiog nebeleidžia pedagogui likti mokykloje?

– Buvau susitikęs su šiuo mokytoju, pasikalbėjome apie problemas, iššūkius, kuriuos jis mato. Daugelis problemų buvo ir dėl administracinės naštos, tenkančios mokytojui ir kylančios iš pačios mokyklos. Tie iššūkiai, kuriuos vardijo, atrodė, yra procesiniai, kurie turėtų priklausyti nuo pačios mokyklos – mes į tai įsikišti negalime. Mes galime teikti pagalbą, susitikti su mokyklomis, paklausti, kaip jie vykdo vieną ar kitą procesą.

Kitas dalykas yra pats krūvis. Mokytojai patys nusprendžia, kiek darbų imsis, neretai girdime, kad dirba ne vienoje darbovietėje, turi daug pamokų, turi dar šalia ir kitų veiklų, ir nuo to pavargsta. Jeigu dirbama vienu etatu, nemanau, kad tas krūvis yra toks, kuris būtų didesnis, nei tenkantis kitoms profesijoms.

Visose profesijose yra darbus paliekančių žmonių, keičiančių profesijas, ieškančių savęs, kažkuo nepatenkintų. Pirmiausia, raginčiau ne nusivilti sistema, jei netenkina darbas vienoje mokykloje, o pabandyti darbą kitoje mokykloje. Neretai kalbant su mokytojais girdime, kad tik dirbdami vienu metu dvejose mokyklose suprato, kad tai yra ta pati ministerija, bet taisyklės mokyklose visiškai kitos, nes daug kas priklauso nuo jų.

Siūlyčiau pabandyti ir kitas mokyklas – tikrai ne viskas priklauso nuo ŠMSM. Jeigu įsigilintume, kokius sprendimus gali priimti ministerija, už ką ji atsakinga, už ką – savivaldybė, o už ką – pati mokykla, galėtume geriau suprasti, į ką kreiptis su vienomis ar kitomis problemomis.

– Prieš kelias savaites paaiškėjo stojimų į aukštąsias mokyklas rezultatai. Šiais metais išsiskiria ugdymo mokslai, pedagogika, kurią rinkosi 39 proc. daugiau jaunuolių nei pernai. Kas lėmė tokį pokytį?

– Yra padaryta daug žingsnių, kad galėtume paskatinti rinktis pedagogikos studijas. Matyt, retas rinksis pedagogikos studijas, jei negalvoja po jų būti mokytoju. Matome, kad ir įsidarbinamumas, baigus pedagogikos studijas, reikšmingai keičiasi. Prieš dešimtmetį maždaug kas trečias, baigęs šias studijas, įsidarbindavo mokyklose, dabar maždaug du iš trijų įsidarbina mokykloje.

Labai dideli pokyčiai yra įvykę ne tik pasirinkime, bet ir pasirinkimuose tarp specializacijų. Turėjome tokią kreivą situaciją, kai valstybė galėjo planuoti vietas tik tokioje finansavimo krypčių grupėje, kas reiškia, kad ugdymo mokslams bendrai skiriamos valstybės finansuojamos vietos, ir kokias jau programas pasirenka, ten ir studijuoja. Vyravo pradinis, ikimokyklinis ugdymas ir kūno kultūra – visų kitų mokytojų rengimas buvo praktiškai sustojęs. Mums pavyko tai pakeisti.

Matome, kad mokiniai yra motyvuoti rinktis šią profesiją, apie ją daug kalbama. Patys mokytojai vertina šią profesiją kaip prestižinę, matome, kad taip ją vertina ir visuomenė. Kur dar yra mūsų spraga – mokytojai mano, kad visuomenė nevertina mokytojo profesijos. Tai reiškia, kad mes, kaip visuomenė, ne iki galo sugebame išreikšti, kaip mes vertiname mokytojus ir tai, ką jie daro.

Bet mokiniai, suprasdami šią vertę, yra pasiryžę rinktis mokytojo profesiją. Mūsų siekis yra toks, kad jiems vietos būtų neribotos, jeigu trūksta tos specializacijos, o kita – kad jie galėtų mokytis pakankamai patogiai. Tai reiškia, trūkstamose specializacijose skiriamos stipendijos.

Kartu sukūrėme ir papildomą įrankį, kuris yra naudingas pačioms mokykloms, taip pat savivaldybėms ir studentams – jeigu yra likę mažiau nei metai iki mokytojo kvalifikacijos įgijimo, galima pasirašyti sutartį su mokykla ar savivaldybe.

Mokykla savivaldybei įsipareigoja po studijų baigimo priimti į darbą, o studentas įsipareigoja įsidarbinti ir tuo laikotarpiu gauna padidintą stipendiją, kuri siekia apie 540 eurų. Tai reiškia, galima iš to išgyventi studijų laikotarpiu, nedarant papildomų darbų, o pasiruošiant būti geru mokytoju. Manau, visas šis paketas žingsnių ir paskatino daugiau rinktis pedagogikos studijas.

– Ar tai reiškia, kad mokytojų trūkumo problema netolimoje ateityje dar gali išsispręsti ar bent jau sušvelnėti?

– Apie mokytojų trūkumą kalbame gerą dešimtmetį. Bet matydavome, kad baigusieji neįsidarbina į mokyklas, nes ten nėra laisvų darbo vietų. Apie trūkumą kalbame ir dabar, tačiau negalime priimti sprendimų vadovaujantis pasisakymais socialiniuose tinkluose ar paklausdami mokyklų, kaip jūs manote, kiek pas jus trūksta mokytojų. Objektyvūs duomenys visgi yra laisvos darbo vietos, kiek jų yra skelbiama, ir kiek yra mokytojų, kurie ieško darbo.

Žiūrint į laisvas darbo vietas, kas vis dar labai stipriai neramina, jog yra skelbimų ir su 0,1 etato, 0,2 etato darbu, ir tada jaudinamasi, kad nerandame mokytojų. Yra savivaldybių, kurios priima inovatyvesnius sprendimus – pavyzdžiui, mato, kad mokyklose trūksta to paties dalyko mokytojo, susitaria, kad galėtų suderinti vienam mokytojui krūvį tarp kelių mokyklų. Idealiu atveju norėtųsi, kad mokyklos būtų tokio dydžio, kad galėtų užtikrinti mokytojams pilnus krūvius, bet esame dar toli nuo to.

Žiūrint, kiek yra skelbimų Užimtumo tarnyboje, registruotų darbo vietų rugpjūčio 1 dieną buvo 337. Mokytojo darbo ieškojo 1652 asmenys. Kalbame, kad trūksta mokytojų padėjėjų, tai laisvų darbo vietų buvo registruota 28, o asmenų, kurie ieškojo šito darbo, yra 919. Iš statistikos matome, kad ieškančių darbo yra visose savivaldybėse daugiau, nei laisvų darbo vietų. Ar mokyklos yra linkusios neskelbti apie laisvas darbo vietas, ar jų iš tikro nėra, sunku pasakyti, bet, jei yra laisva darbo vieta, reikėtų apie tai paskelbti, o ne tik ieškoti savo šaltiniais, o tada, pakalbinus savo pažįstamus žmones, jei niekas nesutiko, nusivilti.

Turime ir savo portalą, kur galime matyti, kiek yra skelbiamų laisvų darbo vietų pagal mokyklas, savivaldybes. Naujausiais mūsų duomenimis, yra apie 600 laisvų darbo vietų. Kiekvieną dieną tas skaičius yra atnaujinamas. Ar iš tikrųjų jų trūksta? Kažkuriose mokyklose – taip, bet nacionaliniu mastu ieškančių darbo yra daugiau.

Mes net neturime įrankių atvesti mokytoją į kiekvieną mokyklą – tuo rūpinasi savivaldybės ir pačios mokyklos. Mes stengiamės, kad sąlygos mokyklose būtų tokios, kad juos pritrauktų.

– Neseniai sukritikavote kai kurių kolegijų sprendimą mažinti stojimų karteles į valstybės nefinansuojamas vietas. KTU politologas Ainius Lašas portalui lrytas.lt yra sakęs, kad Lietuvoje turime neįprastą situaciją, kai į universitetus stoja visi, kas tik nori, nuo ko iš dalies kenčia ir kolegijos. Jo teigimu, karteles mažina ir patys universitetai, todėl kolegijoms lieka tik patys silpniausi ir nemotyvuoti studentai. Sutiktumėte?

– Jeigu žiūrėtume į šiuos metus, tai kartelių į valstybės nefinansuojamas vietas nesumažino nei kolegijos, nei universitetai. Bet situacija, kuri yra, tikrai nėra džiuginanti – kai kurios kolegijos taiko ir pusantro balo, ir dviejų balų dešimtbalėje skalėje kartelę valstybės nefinansuojamiems studentams. Apie tai kalbėjome ir praėjusiais metais, bet tai yra jų išgyvenimo strategija.

Suprantame, kad, žiūrėdami į priėmimo rezultatus, jei laikytųsi kartelės, aukštajai mokyklai startuoti ir išgyventi būtų labai sudėtinga. Žiūrint programų lygmeniu, suprantame, kad institucijos praktiškai užsidarytų.

Institucijos, norėdamos neužsidaryti, daro viską, galvodamos, matyt, labiau apie save, ne apie studentus. Situacija tikrai nėra gera, bet aš suprantu kolegijas, dėl to ir darome tuos žingsnius, tinklo stiprinimą, kad kolegijoms nereikėtų galvoti apie išgyvenimą. Tikiu, kad nė viena kolegija nesididžiuoja tuo, kad priima bet ką. Tikiu, kad nuo kitų metų būsime pasiruošę ir sustiprinę tinklą.

Mūsų tikslas yra išsaugoti aukštojo mokslo studijas visuose regionuose, kuriuose yra šiuo metu. Nebūtinai tai turi veikti kaip savarankiška institucija, gali būti ir didesnės institucijos dalimi.

– Grįžtant prie bendrojo ugdymo, praėjusiais mokslo metais mokyklose išryškėjo rimta problema – narkotikai. Akivaizdu, kad tai nėra vienos ministerijos reikalas, tačiau ar yra galvojama, kaip artėjant rugsėjui užkirsti kelią šiam skauduliui ugdymo įstaigose?

– Pirmiausia, norėtųsi aiškiau suprasti mastą, kokio lygmens tai yra problema. Kilęs ažiotažas praėjusiais mokslo metais daugeliu atvejų buvo pagrįstas paviršių tyrimu, ir puikiai suprantame, kad dėl paviršių tyrimo gali būti ir taip, jog mokinys pravažiavo viešuoju transportu, palietė paviršių, kurį lietė kitas asmuo, vartojęs narkotines medžiagas, prie jų lietėsi, ir tokiu būdu yra pernešama.

Norėtųsi labiau pagrįstų tyrimų. Dėl šio klausimo su mokyklomis dar nesikalbėjau, nes mokyklos atostogauja – tai yra ne vienos mūsų ministerijos atsakomybė ir ne tik švietimo sektoriaus. Turime dirbti sutelktai.

Jei pradėsime imtis darbų, kuriems neturime kompetencijų, nemanau, kad tai atves į gerą rezultatą.

– Kitais metais laukia ir Seimo rinkimai, kas reiškia, kad valdžia ir visa politinė situacija gali keistis. Kaip užtikrinsite pradėtų švietimo reformų sklandumą ir tęstinumą?

– Švietimo sritis, mano supratimu, yra tokia, kur opozicija dažnai kritikuoja sprendimus, bet, kai pasikeičia galios pusiausvyra ir opozicija tampa pozicija, planuoja tokius pat sprendimus, kuriuos kritikavo.

Nesakyčiau, kad šios Vyriausybės sprendimai yra drastiškai kitokie, nei buvo praėjusios – pavyzdžiui, tas pats ugdymo turinio atnaujinimas buvo pradėtas praėjusios Vyriausybės. Jei kalbėtume apie aukštųjų mokyklų tinklą, buvo imtasi pokyčių universitetuose, ši Vyriausybė imasi kolegijose.

Aš įsitikinęs – kad ir kas bus pozicijoje, sieks labai panašių dalykų, ko siekia ir ši Vyriausybė.

Mūsų pagrindiniai prioritetai yra palankios darbo sąlygos mokytojams, siekiame diegti šiuolaikišką ugdymą, stiprinti pagalbos mokiniui sistemą, tai neabejoju, kad tie dalykai atsiras ir kitų partijų programose.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.