Šiandien moteris ruošiasi naujam mokytojų streikui ir pripažįsta – pedagogų bendruomenė šiandien yra dar sąmoningesnė ir vieningesnė.
Pasak J.Kiškienės, 2018 metais stebėta švietimo situacija jai kėlė absurdo jausmą – su mokytojais kalbėtis ministerija apskritai nenorėjo, jautėsi arogancija ir šaltumas, tačiau pedagogus šis įvykis ypač sustiprino.
„Jeigu aš nesugebu kažko siekti, reikalauti, kovoti dėl savo teisių, tai kas aš per asmenybė ir mokytoja?“ – šiandien klausia ji.
Užimti ministerijos tuomet net neplanavo
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) neseniai pranešė, kad rugsėjo 15 d. skelbia įspėjamąjį, o rugsėjo 29 d. – tikrąjį streiką. Profsąjunga jau nuo birželio mėnesio reikalauja gerinti mokytojų darbo sąlygas, pakeliant atlyginimus dar šių metų rugsėjį.
Taip pat profesinės sąjungos atstovai prašo sumažinti leistinus klasių dydžius.
Paklausta, kaip ruošiasi būsimam mokytojų streikui, LŠDPS taip pat priklausanti J.Kiškienė prisipažino, kad dabar jaučiasi gerokai ramiau – ankstesnis kelių savaičių mitingas suteikė tam tikrų vertingų pamokų.
„Žinoma, seku visas naujienas, kalbuosi su kolegomis, jaučiu jų nuotaikas, grįžau į darbą. Kadangi viename streike jau dalyvavau, tą kartą miegojau ministerijoje, man tai jau ne naujiena.
Suprantu, kad tai yra neišvengiama – mokytojai privalo ginti savo teises. Tiesiog stebiu, morališkai ruošiuosi, bet priimu situaciją ramiai, ir suprantu, kad tai yra dar viena pamoka ne tik Vyriausybei ir ministerijai, bet ir mums, kaip mokytojams, ir vaikams, ir visiems tai yra išbandymas. Bet turbūt labai reikalingas, nes kolegos išeina, jauni mokytojai išeina, krūvis didėja.
Ir dabar sprendžiame, ar šiemet turėsiu 28 savaitines pamokas, ar 24. Aš visai jų nenorėčiau, tad įtampos daug, nerimo daug, streso daug“, – portalui lrytas.lt pasakojo anglų kalbos mokytoja.
Tiesa, anot J.Kiškienės, vargu, ar šiemet galėtų pasikartoti 2018-ųjų scenarijus, kai dalis su ministerijos vadovybe pasikalbėti negalėjusių mokytojų bandė į pastatą įlipti net per langus, o protestas tęsėsi kelias savaites.
„Tada mes tikrai neplanavome tokių veiksmų – viskas įvyko natūraliai. Ėjome kalbėtis ir tiesiog laukėme. Teko palaukti ilgiau, ir vėliau jau veiksmai rutuliojosi taip, kaip rutuliojosi.
Aš labai tikiu, kad dviejų valandų streikas bus jau daug svaresnis, nes matome, kad mūsų, kaip profesinės sąjungos, narių nuo tada padaugėjo dvigubai, sakyčiau, kad mokytojų balsas yra daug labiau girdimas. Visi esame kaip vienas kumštis.
Visada sakau ir savo vaikams, ir savo mokiniams: kas, jeigu ne mes patys? Nuolat girdime „mes siekiame, mes sieksime“, o pasiekti neišeina, reikia išdrįsti ir kažką daryti. Erzina, kad visame pasaulyje yra mokytojų trūkumas, o pas mus programos naujinamos, vadovėlių nėra, viską darykim, mokytojai pervargę, išsekę, su krūviais ir be kolegų, vyksta permaina po permainos. Tų pokyčių tiesiog per daug“, – kalbėjo mokytoja.
Pačią J.Kiškienę likti ministerijoje motyvavo ne tik kolegų vienybė, bet ir absurdo jausmas, kurį tuomet jautė asmeniškai.
„Atsimenu, kad buvau Seime – buvo kažkoks susitikimas, kurį ėjau stebėti kaip mokytoja. Pirmą kartą man buvo labai keista, bet aš suvokiau, kad netgi tokiame aukštame lygmenyje – valdžioje – yra bloga situacija, ir pamenu, kad norėjosi net verkti.
Supratome, kad eisime kalbėtis su ministre, ir mes tiesiog nuėjome. Susitikau kolegų ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų miestų, ir buvo toks mokytojų pyktis, bet kartu ir užsidegimas išsiaiškinti, sužinoti, kalbėtis, nes mes esame tie, kurie ne tik moko vaikus, bet ir patys mokomės, turime suprasti situaciją, kad galėtume toliau dirbti.
Atėjo suvokimas, kad visi kvėpuojame tuo pačiu, siekiame to paties, ir tu negali palikti kolegų, kurie mato problemas taip pat. Suvokiau, kad aš turiu čia būti, tai yra svarbu ir reikalinga, paskata likti buvo nenoras diskutuoti, nenoras su mumis kalbėti“, – prisiminė pedagogė.
Kolegas rado užrakintus
Anot J.Kiškienės, tuomet Švietimo ministerijoje susibūrę mokytojai girdėjo teiginius, kurie esą nė iš tolo nepriminė tiesos, pedagogai jautė akivaizdžią aroganciją ir nenorą net padiskutuoti.
„Pamenu, klausėme, tai kaip ten su tomis savaitėmis, kiek mes čia tų savaičių dirbame? Ir mums akivaizdžiai meluodavo. Buvo kažkoks absurdas. Supratome, kad negalima palikti tos situacijos neišspręstos, arba tada turi rinktis išėjimą iš mokyklos, nes tiesiog nebematai prasmės.
Jautėme ministerijos aroganciją, buvo noras mus net su policija išvesti. Jeigu viskas gerai, kaip jūs sakote, tai kodėl su mumis nesikalbate? Tas labiausiai skaudino ir kartu priešino, norėjosi dar labiau prieštarauti“, – tuomet buvusias nuotaikas pamena sostinės Žemynos progimnazijos mokytoja.
Prieš penkerius metus vykusį mokytojų streiką tikriausiai dažnas prisimena būtent taip: ministerijoje apsigyvenę pedagogai, plakatai ir audringos nuotaikos. Tiesa, pašnekovė svarstė, kad tokio įspūdžio mokytojai sukelti nenorėjo, o dalis veiksmų galbūt buvo net išprovokuoti.
„Kalbant apie ministerijos langus, man atrodo, kad tai iš dalies buvo gražiai surežisuota būtent žurnalistų. Toks jausmas, kad buvo noras mus sukompromituoti, keli operatoriai net sulipo pirmieji, vėliau ir dar keli žmonės įlipo. Tada, kai jau užrakino duris, buvo akivaizdus noras mus išbandyti. Man buvo be galo pikta, kad uždarė duris.
Mes buvome išėję į lauką, palikę savo kolegas, žinojome, kad grįšime, nes tos vietos dar nežadėjome apleisti. Grįžtame, o kiti kolegos liko užrakinti, tai ir dėl jų buvo neramu. Galų gale, visi mūsų asmeniniai daiktai, kompiuteriai, net šiltesni rūbai buvo likę ministerijoje. Negalėjau nieko pasiimti – pasakė, kad užrakinta.
Jautėsi nenormalus noras kalbėtis, elgesys kaip su nusikaltėliais. Galvojome, tai gerai, tada eisime per langą bent jau žiūrėti, kas ten vyksta. Keli žmonės tikrai lipo per langus, bet galiausiai pasakėme stop – mes žinojome, ko siekiama. Neduok Dieve, kad iš tos minios, nebūtinai mokytojas, sugalvotų mesti kokį akmenį, ir tada apkaltintų mus pačius.
Tiesiog sustojome, pasakėme, kad nesame tie, kurie laipiotų per langus, nors tada buvo tokia dvasia, kad privalai ar pro langą, ar pro kaminą patekti pas tuos žmones, kurie laukė mūsų, pasiimti daiktus“, – dėstė J.Kiškienė.
Anglų kalbos mokytoja tikino, jog noras kovoti už savo teises jai buvo natūralus, nes ji supranta, kad pavyzdį turi rodyti ne tik savo pačios vaikams, bet ir savo mokiniams. Nors ir sunku, pedagogė pasitikėjimo savimi nepraranda, ir pažymėjo, kad įkvėpti nori ir kitų profesijų atstovus.
„Jeigu aš nesugebu kažko siekti, reikalauti, kovoti dėl savo teisių, tai kas aš per asmenybė ir mokytoja? Aš dirbu daug, 28 pamokos nėra normalu, bet aš sutinku tą daryti, dar tas amžius, kai pavežu tokį krūvį. Vilniuje išgyventi sunku, tai sutinku ir dirbu, bet čia mano užsispyrimas ir gebėjimas išlaviruoti, nors ir sunku.
Pasiekėme ir tai, kad po mūsų sukilo ir kitos organizacijos – tie patys medikai, kurie mus irgi palaikė, vyko streikas ir viešajame transporte, tai sąmoningumas atsibunda.
Aš ir pati įgavau labai daug pasitikėjimo, supratau, kad privalome išmanyti įstatymus, privalome domėtis plačiau, nes kai mes nesuprantame, mumis labai lengvai gali manipuliuoti. Tai turime burtis ir daryti tą pokytį, o kartu mes tikrai daug padarėme“, – įsitikinusi J.Kiškienė.
Vienybės nepasigenda
Tiesa, jau pasirodžius žiniai apie rugsėjį įvyksiantį mokytojų streiką, pasigirdo ir nevienareikšmiškų vertinimų – esą profsąjungos keliamų reikalavimų įvykdyti neįmanoma, todėl protestas neturi jokios prasmės. Kai kurie mokytojai jau dabar žino, kad prie streiko neprisijungs.
Pasak J.Kiškienės, normalu, kad visiškos vienybės švietimo bendruomenėje nėra, bet, anot jos, svarbu suprasti, kad pokyčių kartu pasiekti tikrai įmanoma.
„Manau, kolegos visada pasirenka – vieni supranta mažiau, kiti – daugiau, vieni mato, kiti – nemato, vieni gali, kiti – negali. Žinau kolegų, kurie yra vyresnio amžiaus, turi antrą pusę, kuri serga, patys nebeturi sveikatos. Kiti palaiko morališkai, dar kiti eina kartu, kad ir vyresnio amžiaus.
Bet niekada neskirstyčiau, kad tu privalai ar neprivalai streikuoti. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę ir pasirinkimą. Mano giliu įsitikinimu, Lietuvoje dar yra nesuvokimo, kad profesinės sąjungos yra gėris, nes per jas galima pasieti labai daug. Ir iš valdžios yra toks požiūris, kad va, profesinė sąjunga, tai jie blogiečiai, kurie vis kažkuo nepatenkinti.
Suomijoje 90 procentų mokytojų yra profesinėje sąjungoje, ir jie suvokia, kad tai būtent jiems padeda, už juos dirba, žino įstatymus, ir derasi vietoje jų. Labai gaila, kad pas mus galvojama, jog čia tik sumoki mokestį ir tarsi nieko nevyksta. Bet pokytis yra, ir tu gali jame dalyvauti“, – aiškino anglų kalbos mokytoja.
J.Kiškienė taip pat svarstė, kad pedagogai jaučia dar stipresnį visuomenės palaikymą, tad dabar esą belieka nesustoti.
„Ypatingai po praėjusio karto, kai mes buvome labai drąsūs, ėjome atvira širdimi, jaučiame labai daug palaikymo – žmonės ir rašo, ir skambina. Bet dar reikia laiko. Kartais pagalvoju, kad galbūt valdžiai net patogu, jog mūsų pedagogai vis vyresnio amžiaus, vis mažiau įtakos. Jeigu būtų dar daugiau jaunų kolegų, ateinančių į mokyklą, mes iš viso labai daug laimėtume.
Čia yra procesas – nei kaltinti, nei kažko įrodinėti nereikia, bet reikia daugiau domėtis. Yra ta labai gera pusė, jei degi tuo, ką darai, bet yra ir ta pusė, kai gyveni triukšme, elektroniniuose laiškuose, administracijoje, sąsiuvinių krūvose, esi nuolatiniame strese, bėgime, grįžti, o tada ir vėl prie to paties, tik namuose“, – pasakojo Vilniaus Žemynos progimnazijos mokytoja.
