Tiesa, statistika vis dėlto neramina. Žurnale „Reitingai“ skelbiama, kad didelį nerimą dažniau ar rečiau patiria keturi penktadaliai Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų, baimę – 77 proc., stiprų stresą – 76 proc., nemigą – 70 proc., apatiją – du trečdaliai, o depresiją – kone pusė studentų.
Apžvelgtas 2021 m. metais atliktas Lietuvos studentų sąjungos (LSS) tyrimas atskleidė ir prastėjančią tendenciją.
2017 m. depresiją patyrė 30 proc. studentų, o po ketverių metų – jau 48 proc. Kamuojamų nemigos ir miego sutrikimų 2017 m. buvo 59 proc., o pastaraisiais metais –71 proc. šalies studentų.
Problemą įžvelgia technologijose
Žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas akcentavo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios daugėja nerimą ir depresiją patiriančių studentų, slypi technologijose.
„Užsienio ir Lietuvos psichologai kalba, kad dabartiniai jaunuoliai turi milžinišką informacijos, duomenų ir socialinių tinklų perteklių. Jie nelabai gali atsikvėpti. Jeigu ankstesniais laikais jaunuoliai turėdavo galimybę plačiau derinti sportą, studijas ar gamtą, dabartiniai jauni žmonės gal ir turi tokias pačias galimybes, tačiau nelabai jas taiko, ima perdeginėti.
Tokiu atveju kamuoja nemiga, baimė, stresas ir depresija. Jie neranda atokvėpio, mano, kad technologijos yra poilsis, tačiau tai – ne poilsis, ir tokiu atveju nepailsėdamas žmogus sukuria pakankamai tamsų lauką, kuriame ir veikia“, – portalui lrytas.lt kalbėjo G.Sarafinas.
Pašnekovo teigimu, žiūrint į aukštąsias mokyklas, jose nėra studento lepinimo ar lipšnumo, prie kurio buvo pripratę moksleiviai.
„Jis yra įmetamas į sūkurį ir turi kapanotis pats, niekas su juo pernelyg nesiskaito. Jei žmogus mokykloje nėra išmokytas savarankiškai dirbti, mokytis, siekti pats savaime, aukštojoje mokykloje jis pasimeta, neturi atspirties taškų ir daug pagalbos.
Mokyklų mokytojai dažnai akcentuoja, kad jie vaikus vedžioja, rūpinasi, kalbina. Tačiau išvažiavus į universitetą ar kolegiją, jis iškart metamas ir turi suktis pats, kaip išmano. Neretai antrakursiai, trečiakursiai sako, kad dabar supranta, jog mokykloje gyveno Dievo ausyje ir kad viskas pasikeitė.
Susideda daug junginių, ne viena stresinė aplinkybė ir noras parodyti, kad gyvenu gerai. Kiek aš stebiu dabartinį jaunimą, dažnu atveju jie gyvena ne sau, o bando prisitaikyti, kažkam įtikti“, – dėstė G.Sarafinas.
Vis dar mato karantino pasekmes
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) bendruomenės psichologė, lektorė Jurgita Garšvinskaitė portalui lrytas.lt kalbėjo, kad studentai dažniausiai yra jauno amžiaus asmenys, kurie patiria daug pokyčių.
„Iš karto ar praėjus keletui metų po mokyklos jaunuoliai įstoja ir pradeda ieškoti, kuo nori būti. Šalia to prisideda ir visas spaudimas, studijų krūvis, galbūt finansiniai sunkumai, rūpesčiai suderinti darbą su studijomis, atsiskaitymais.
Šalia to gali būti ir bendras tapatumo sunkumas, taip pat dabar vienas iš sunkumų yra lyginimasis su kitais. Socialinė medija vis didėja, tampa svarbiu aspektu jauno žmogaus gyvenime, todėl lygintis pradedama dar labiau – tuomet iškyla savivertės problemos.
Natūralu, kad kai yra didžiulis emocinis, darbo, veiklų krūvis, žmogui tai atsiliepia per emocinius sunkumus – pasireiškia depresyvumas, perdegimas, motyvacijos praradimas, nebedomina anksčiau dominusios veiklos, yra sunkiau susikoncentruoti, įsiminti informaciją, apima liūdesys, gali pasireikšti mitybos arba miego pokyčiai.
Šalia to lydi tiek bendras, tiek socialinis nerimas. Tikėtina, tam įtakos turėjo ir karantinas, ypač kai tie, kurie mokykloje, svarbiame raidos etape, turėjo atsitraukti nuo socialinių ryšių. Atsitraukimas turėjo savo poveikį ir tuomet žmonėms yra sunku bendrauti, užmegzti kontaktą ar net pažiūrėti kitam į akis“, – komentavo J.Garšvinskaitė.
Tuo tarpu Kauno technologijos universiteto (KTU) psichologas Eimantas Lukoševičius komentavo, kad sudėtinga įvertinti, ar studentų psichologinė sveikata yra prastėjanti, ar tiesiog yra vis daugiau dėl patiriamų sunkumų besikreipiančių studentų.
„Psichologinis konsultavimasis tampa vis populiaresnis. Apskritai apie emocinę sveikatą kalbama vis daugiau, studentai turi daugiau žinių, kada reikėtų kreiptis pagalbos.
Pavyzdžiui, prasidėjus koronaviruso pandemijai turėjome didžiulį antplūdį studentų su suprastėjusia emocine savijauta, ir iki šiol turime studentų, kurie savo sunkumų pradžią įvardija būtent per pandemiją. Vis dėlto, besikreipiančiųjų skaičiai pasibaigus pandemijai sumažėjo“, – padėtį apžvelgė E.Lukoševičius.
Stereotipai nedingo, bet kreipiasi daugiau
J.Garšvinskaitė pasidžiaugė, kad stigma kreiptis į psichologus mažėja.
„Atrodo, kad jaunesni asmenys arba asmenys, užaugę aplinkose, kur psichikos sveikatos tema kalbėti yra priimtina, yra labiau linkę kreiptis pagalbos. Galima pastebėti, kad kai kurie visuomenėje įsišakniję stereotipai persismelkia ir į žmogų.
Baimė, kad su žmogumi kažkas yra negerai, jeigu jam yra depresija ar panikos atakos, kai kurie žmonės mano, kad jie yra psichiškai nesveiki, nenormalūs, jei turi psichikos sveikatos problemų. Taip pat vis dar vyrauja įsitikinimas, kad jeigu kreipiesi pagalbos, esi silpnas, nesugebi susitvarkyti su savimi, problema yra tavyje.
Tačiau visiškai normalu, kad tam tikros gyvenimo situacijos, didelis patiriamas stresas paveikia mūsų nervų sistemą, ir visiškai normalu, jei mes susilpnėjame arba palūžtame. Kai nervų sistema yra labai apkrauta, ji atitinkamai ir reaguoja“, – aiškino sveikatos psichologė.
E.Lukoševičius pridėjo, kad daugėja ir studentų, kurie neslepia, kad konsultuojasi pas psichologus, dalinasi šia savo patirtimi su bendraamžiais.
„Vis dėlto, studentai kiek dažniau šia tema vengia kalbėti su savo tėvais ar kitais artimaisiais. Dažniausiai taip yra, nes tarp vyresniųjų kiek dažnesni ir gajesni mitai apie psichologus, psichologinę pagalbą. Todėl pasitaiko, kad tėvai bando sugėdinti ar atkalbėti nuo konsultavimosi pas psichologus“, – pabrėžė KTU psichologas.
LSMU psichoterapeutė atkreipė dėmesį ir į tai, kad labai didelis procentas studentų tėvų net nežino, kad jų vaikai lankosi pas specialistus.
„Tėvai negirdi nusiskundimų apie suprastėjusią jauno žmogaus psichikos sveikatą. Kartais sakoma, kad nuėjus pas psichologą būsi kažkoks sutrikęs, ne mano vaikas, todėl yra studentų, vengiančių lankytis pas specialistus dėl tėvų požiūrio“, – dalijosi J.Lukoševičienė.
Dėl ko dažniausiai kreipiasi?
E.Lukoševičius pabrėžė, kad dažniausiai į psichologus studentai kreipiasi dėl sumažėjusios motyvacijos mokytis, prokrastinacijos, perfekcionizmo ar žemos savivertės, padidėjusio streso ir nerimo lygio.
„Priežasčių, dėl kurių studentai susiduria su motyvacijos problemomis ir prokrastinacija, yra tikrai ne viena, bet galima išskirti tai, kad ne vienas studentas nelabai turi aiškų motyvą ir supratimą, dėl ko studijuoja apskritai, kodėl įstojo į būtent pasirinktą studijų programą.
Kartais tiesiog trūksta laiko ir darbų planavimo įgūdžių ar įgūdžių kaip mokytis, arba keliami nerealistiški tikslai ir lūkesčiai sau, veikia kokios nors baimės. Perfekcionizmo ar žemos savivertės problemų šaknys neretai slypi vaikystėje, tėvų auklėjime ir ankstyvosiose patirtyse“, – dalijosi KTU psichologas.
E.Lukoševičius kalbėjo, kad norint spręsti motyvacijos problemas, visų pirma reikėtų rasti atsakymus apie studijų pasirinkimą, kokią naudą atneša šios studijos, ar pasirinkta studijų programa ir būsimas darbas šioje srityje domina, ar galbūt būtų naudingiau rinktis kitą studijų programą.
J.Lukoševičienė pridėjo, kad, remiantis LSS tyrimo duomenimis, ypač pirmame kurse jauno žmogaus smegenys patiria naujus potyrius, kurie perauga į nerimą ar net depresiją. Jos teigimu, dauguma jaunuolių studijas derina su darbu, pamiršta savo pomėgius, poilsį, o tai taip pat gali didinti nerimą.
Dažnai nesupranta, kokioje realybėje gyvena
Paklausta, kas studentams galėtų padėti sumažinti nerimą ar depresiją, VU GMC psichologė kalbėjo, kad į tai galima pažiūrėti per psichologinio atsparumo lavinimą.
„Psichologinis atsparumas yra mūsų gebėjimas po stresinių situacijų atsistatyti be jokių žalingų pasekmių – šį gebėjimą mes galime lavinti. Tyrimuose išanalizuota, kad labiausiai psichologinį atsparumą lavina įvairios kognityvinės elgesio terapijos metodikos ir įsisąmoninimo metodikos. Jos keičia tarpusavio ryšį – kaip žmogus mąsto, kokios emocijos lydi jo kūną.
Kita pusė yra visi įpročiai ir realybė, kurioje mes gyvename, yra nebūtinai čia ir dabar. Realybėje, kurioje esame dabar, viskas gali būti ramu ir gera, tačiau minčių realybėje gali būti labai baisių ir daug nerimą keliančių faktorių. Kūnas neatskiria, ar ta realybė, kurioje mes gyvename čia ir dabar, ar ta, apie kurią galvojame, yra tikroji.
Atrodo, kad jos abi yra vienodai tikros ir natūraliai kūnas išgyvena stresą vien tik dėl minčių. Svarbu išdrįsti kreiptis ir į kitus – draugus, artimuosius, psichologus. Sunkume esant su kažkuo, pasidaro lengviau, kitas žmogus gali padėti pamatyti daugiau problemos sprendimo būdų“, – sakė J.Garšvinskaitė.
Psichologė minėjo, kad prie šių metodų galima pridėti ir visus įpročius – fizinį aktyvumą, mitybą, socialinių tinklų naudojimą, nes, pasak jos, jie yra susiję su tuo, kaip mes jaučiamės.
„Blogą emocinę sveikatą galima sieti ir su per dideliu socialinių tinklų naudojimu, nes jie itin išreguliuoja dopaminą. Pasidaro sunku susitelkti į užduotis, galima pereiti į atidėliojimą ir užsisuka ratas“, – dėstė specialistė.
Nerimas studentams itin padidėja egzaminų sesijos metu ar rengiant baigiamuosius darbus. J.Garšvinskaitė pabrėžė, kad svarbiausia yra pasirūpinti savimi.
„Gana dažnu atveju studentai save nustumia į šalį ir prioritizuoja užduoties atlikimą. Kuo labiau esame pailsėję, normaliai pavalgę, išsijudinę, tuo efektyviau atliksime užduotį. Naudingiau yra atsitraukti, pasirūpinti savimi ir vėl grįžti prie užduoties.
Taip pat svarbu darbus išsiskaidyti. Dažnai rašant bakalaurą yra baimė, kad neaišku, kas tai yra, ką reikia rašyti. Tačiau, kai mes tai išsiskaidome į mažesnes užduotis ir pasiplanuojame laiką, yra lengviau, nelieka vieno didelio stresoriaus.
Padėti gali ir savęs apdovanojimo sistema“, – patarė psichologė.
