Net 78 proc. vaikų viršija šį laiką, o tai daro įtaką jų emocinei būklei, gebėjimui susikaupti ir mokymosi rezultatams.
Problema ne vien kiekis, bet ir turinys. Tyrimas atskleidė, kad 62 proc. vaikų naudoja ekranus daugiau nei rekomenduojama ne tik laisvalaikiui, bet ir mokymosi tikslams, tačiau tai ne visuomet skatina aktyvų mokymąsi.
Ekranai tampa lengviausia pramogos forma – greita, pasyvi, mažai reikalaujanti pastangų. Kaip sudominti vaikus mokslu taip, kad jie patys rinktųsi tyrinėjimą, o ne beprasmį slinkimą per turinį? Ar įmanoma technologijas paversti ne priklausomybę keliančia pagunda, o mokslo atradimų įrankiu?
Technologijos kaip įrankis, o ne tik pramoga
VU Vaikų universiteto projektų vadovė Akvilė Alauskaitė pastebi, kad vaikų susidomėjimas ir įsitraukimas labai priklauso nuo to, kaip technologijos yra naudojamos.
„Kai technologijos taikomos kryptingai, pavyzdžiai, kuriant interaktyvius 3D modelius ar naudojant virtualios realybės simuliacijas moksliniams eksperimentams, jos tampa galinga priemone, padedančia skleistis vaikų smalsumui ir įgūdžiams.
Tačiau tradiciniai, interaktyvūs metodai, tokie kaip praktiniai užiėmimai, eksperimentai laboratorijose ar diskusijos su mokslininkais, taip pat nepraranda savo reikšmės. Jie skatina vaikus tiesiogiai dalyvauti mokymosi procese, ugdo kritinį mąstymą ir komandinius įgūdžius“, – sako A.Alauskaitė.
VU Vaikų universitetas suteikia vaikams galimybę atrasti mokslą per patirtinį mokymąsi, eksperimentus ir interaktyvius metodus.Ši iniciatyva sulaukė pripažinimo – Lietuvos projektų valdymo asociacija (LPVA) įvertino VU Vaikų universitetą kaip vieną reikšmingiausių socialinių projektų 2024 m.
VU Vaikų universitetas pelnė „Socialinio projekto“ nominaciją už iniciatyvą, kuri interaktyviai ir įtraukiančiai supažindina vaikus su mokslo pasauliu, skatina jų smalsumą, lavina kritinį mąstymą ir suteikia galimybę kiekvienam jaunuoliui, nepriklausomai nuo socialinės aplinkos, atrasti ir plėtoti savo talentus aukštojo mokslo erdvėje.
Projekto vadovė A.Alauskaitė džiaugiasi, kad šis įvertinimas atkreipia dėmesį į vaikų edukacijos svarbą ir poreikį suteikti jiems galimybę mokytis per patirtį, eksperimentus ir diskusijas su mokslininkais.
Kaip išvengti priklausomybės nuo ekranų?
Technologijų poveikis vaikų raidai priklauso ne tik nuo jų kiekio, bet ir nuo turinio bei konteksto, kuriame jos naudojamos. Ekranų ribojimas savaime neišsprendžia problemos – svarbu, ką vaikai su jais veikia.
Be to, VU moklininkų atliktas tyrimas rodo, kad 45 proc. tėvų jaučia, jog nesugeba suvaldyti vaikų ekranų naudojimo įpročių. Pasak A. Alauskaitės, esminis klausimas yra ne ar vaikams reikia ekranų, o kaip išmokyti juos naudoti tikslingai.
„Kai vaikas ekrane tik pasyviai vartoja turinį, tai nesukuria ilgalaikės vertės. Tačiau jei jis per technologijas mokosi, kuria, atranda, situacija keičiasi. Mūsų tikslas – parodyti, kad technologijos gali būti pažinimo įrankis, o ne tik pramogų kanalas“, – sako A. Alauskaitė.
Kad taip nutiktų, būtina keisti požiūrį tiek mokyklose, tiek namuose. „Mokyklose turime ieškoti būdų, kaip technologijas integruoti prasmingai, o ne naudoti jas vien kaip ekraną, kuriame rodomos skaidrės ar vaizdo įrašai. Vaikams reikia praktinės patirties, eksperimentų, kūrybinių iššūkių.
Kai jie gali realiai išbandyti cheminę reakciją ar sukonstruoti robotą, jų įsitraukimas gerokai didesnis nei žiūrint demonstracijas ekrane“, – teigia ji.
Tėvams A. Alauskaitė pataria nepamiršti paprastos tiesos – vaikai dažniausiai renkasi ekraną, kai neturi nieko įdomesnio. „Kai namuose yra alternatyvų – konstravimas, eksperimentai, knygos, veiklos lauke – vaikai mažiau linkę tiesiog „slankioti“ po turinį.
Labai svarbu, kad suaugusieji patys rodytų pavyzdį ir kartu su vaikais užsiimtų veiklomis, kurios lavina smalsumą“, – pabrėžia ji.
Žaidimai ir eksperimentai: kaip vaikai „pamiršta“ telefonus?
Vaikai retai noriai atsitraukia nuo ekranų be rimtos priežasties. Tačiau kai jų rankose ne telefonas, o laboratorinis indas su keičiančios spalvą medžiagos mišiniu ar mikroskopas, per kurį atsiveria nematomas pasaulis, skaitmeninis turinys praranda savo galią.
„Kai vaikui suteikiama galimybė pačiam atlikti eksperimentą, jis tiek įsitraukia, kad ekranas tampa tiesiog nereikalingas“, – pastebi A.Alauskaitė.
Eksperimentai skatina ne tik smalsumą, bet ir aktyvų dalyvavimą. Mokslinės dirbtuvės, laboratoriniai bandymai, net ir inžineriniai žaidimai formuoja aplinką, kurioje vaikai tampa ne stebėtojais, o tyrėjais. Tai esminis skirtumas tarp pasyvaus turinio vartojimo ekrane ir realaus mokymosi proceso.
„Kai vaikai patys gali maišyti medžiagas, stebėti reakcijas ar konstruoti veikiančius mechanizmus, jie ne tik įsimena informaciją, bet ir pajaučia atradimo džiaugsmą“, – sako A. Alauskaitė.
Tą patvirtina ir praktiniai pavyzdžiai. VU Vaikų universiteto rudens sesijoje „Jaunasis atradėjas“ vaikai gilinosi į tokias temas kaip emocijų kelionė, mikrobų pasaulis, spalvų chemija. Vietoje schemų ekrane jie eksperimentavo realiose laboratorijose – stebėjo, kaip keičiasi skysčių spalvos, tyrinėjo mikroorganizmus ar net atliko paprastus genetinius bandymus.
„Svarbu, kad vaikai patys prisiliestų prie mokslo – tai leidžia ne tik geriau suprasti sudėtingus procesus, bet ir išgyventi juos per praktiką“, – pabrėžia A. Alauskaitė.
Svarbi dalis – žaidybinimas (angl. gamification). Kai mokymosi procese atsiranda komandinių užduočių, iššūkių ir tikslo siekimo elementai, vaikai tampa motyvuoti ne dėl pažymių, o dėl paties atradimo proceso. Tokie metodai leidžia jiems patiems ieškoti atsakymų, klysti, bandyti iš naujo ir taip giliau suprasti mokslinius principus. Šios patirtys keičia ir vaikų požiūrį į technologijas.
„Ekranas nebetampa vieninteliu būdu pažinti pasaulį – jis tampa priemone, padedančia atrasti naujus reiškinius, modeliuoti, analizuoti, bet ne dominuojančia realybės pakaitalu“, – apibendrina A. Alauskaitė.
Tai esminis pokytis, kuris leidžia vaikams formuoti sveikus santykius su technologijomis ir suprasti, kad pažinimo džiaugsmas slypi ne tik skaitmeniniame, bet ir realiame pasaulyje.
Ateities įgūdžiai
Technologijos neišnyks – jos taps dar reikšmingesnės. Tačiau klausimas, ar būsimos kartos jas valdys, ar taps jų valdomos, šiandien yra atviras. Pasaulio ekonomikos forumo duomenys rodo, kad ateities darbo rinkoje svarbiausios bus kritinio mąstymo, problemų sprendimo ir kūrybiško technologijų taikymo kompetencijos.
Tai reiškia, kad vaikams reikia ne tik mokėti naudotis ekranais, bet ir suprasti, kaip jie veikia, kaip technologijos gali būti pritaikomos mokymuisi, inovacijoms ir realių problemų sprendimui.
„Vaikams reikia suprasti, kad technologijos nėra tik vartojimo įrankis – jos gali tapti būdu kurti, analizuoti ir išreikšti save. Kai jie mokosi kurti 3D modelius, programuoti ar net spręsti realias mokslines problemas, jų santykis su technologijomis visiškai pasikeičia“, – teigia A. Alauskaitė.
Pasak jos, svarbu ne tik suteikti vaikams prieigą prie technologijų, bet ir mokyti jas naudoti konstruktyviai.
„Vaikų universitete mes siekiame parodyti, kad technologijos gali būti priemonė spręsti problemas, ugdyti kūrybiškumą ir net skatinti bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, kai vaikai kartu programuoja robotus ar analizuoja duomenis, jie mokosi ne tik technologinių įgūdžių, bet ir darbo komandoje“, – aiškina ji.
„Mūsų tikslas – parodyti vaikams, kad technologijos gali būti ne tik pramoga, bet ir jų ateities įrankis. Jei suaugusieji sugebės formuoti teisingą požiūrį į technologijas, mes turėsime kartą, kuri ne tik vartos, bet ir kurs inovacijas“, – apibendrina A. Alauskaitė.