Visų švietimo lygmenų ugdymo įstaigose siekiama užtikrinti glaudų, rūpesčiu grįstą santykį tarp mokinių, tėvų ir ugdytojų. Naujosios Zelandijos keliais įveikti 2600 kilometrų autentiškai leido pažinti šios šalies ugdymo filosofiją, struktūrą ir praktikas nuo darželio iki universiteto. Naujosios Zelandijos švietimo sistemoje dera modernūs mokymo metodai, maorių tradicijos bei orientacija į individualius kiekvieno besimokančiojo poreikius.
Čia apsilankė ir savo įspūdžiais dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkės Monika Kelpšienė ir Prof. habil. dr. Vilma Žydžiūnaitė.
Švietimo filosofija mokykloje
Švietimas Naujojoje Zelandijoje yra į studentą orientuotas kelias, suteikiantis nuolatinį mokymosi progresą ir pasirinkimą, kad mokinių pažanga kiekvienais metais ir jų mokymasis 1 lygiu sukuria pagrindą tolesniems žingsniams keliaujant pasirinktu keliu. Ako ugdymo filosofija NZ švietime apibūdina mokymo ir mokymosi santykį, kai pedagogas/mokytojas mokosi iš mokinio, o mokytojų praktika yra pagrįsta naujausiais tyrimais ir yra reflektuojama.
Ako remiasi abipusiškumo principu ir pripažįsta, kad besimokančiojo ir whānau (šeimos, bendruomenės) negalima atskirti. Ako pripažįsta žinias, kurias mokytojai ir besimokantieji suteikia mokymosi sąveikai, ir pripažįsta, kad naujos žinios ir supratimai gali atsirasti iš bendros mokymosi patirties. Šią galingą koncepciją patvirtino edukaciniai tyrimai, rodantys, kad kai mokytojai palengvina abipusį mokymą ir mokymąsi klasėje, mokinių pasiekimai gerėja.
Ako principas patvirtina mokymosi porose ir grupinio mokymosi metodų, kai mokiniai bendrauja su bendraamžiais, mokytojais vykdant užduotis ir naudojant išteklius, vertę. Tai labai veiksmingi maorių filosofijos mokymo ir mokymosi metodai. Ako ugdymo filosofijoje akcentuojama, kad abipusiuose mokymosi santykiuose mokytojai neturėtų žinoti visko.
Visų pirma, ako siūlo, kad kiekvienas klasės ar mokymosi aplinkos narys atsineštų žinių, iš kurių visi galėtų mokytis. Ako ugdymo filosofijos taikymas leidžia mokytojams kurti rūpestingas ir įtraukias mokymosi bendruomenes, kuriose kiekvienas žmogus jaustų, kad jo indėlis yra vertinamas ir kad jie gali visapusiškai dalyvauti.
Tai ne apie tai, kad žmonės sutaria socialiai; kalbama apie produktyvių santykių tarp mokytojo ir mokinių bei mokinių kūrimą, kur kiekvienas turi teisę mokytis kartu ir vieni iš kitų.
Naujosios Zelandijos švietimo pakopinis modelis
Naujosios Zelandijos švietimo sistemoje įgyvendinamas trijų pakopų modelis, apimantis pradines ir pagrindines mokyklas, vidurines mokyklas ir išsilavinimą universitetuose bei politechnikumuose. Mokslo metai Naujojoje Zelandijoje skiriasi įvairiose institucijose, bet paprastai tai apima vasario pradžią – gruodžio vidurį pradinėse mokyklose, sausio pabaigą – lapkričio pabaigą arba gruodžio pradžią vidurinėse mokyklose, sausio pabaigą-lapkričio pabaigą vidurinėse mokyklose ir politechnikumuose bei vysario pabaigą-lapkričio vidurį universitetuose.
Visi Naujosios Zelandijos piliečiai ir asmenys, turintys teisę gyventi Naujojoje Zelandijoje neribotą laiką, turi teisę į nemokamą pradinį ir vidurinį išsilavinimą nuo penkerių iki devyniolikos metų imtinai. Išsilavinimas yra privalomas nuo šešerių iki šešiolikos metų imtinai. Dauguma mokinių pradeda lankyti pradinę mokyklą sulaukę penktojo gimtadienio (arba netrukus po jo), didžioji dauguma (apie 84 %) mokosi mokykloje bent iki septynioliktojo gimtadienio. Išimtiniais atvejais penkiolikmečiai gali kreiptis į Švietimo ministeriją.
Mokiniai, turintys specialiųjų mokymosi poreikių, gali lankyti specialiąsias dienos mokyklas iki dvidešimt vienerių metų imtinai. Šeimos, norinčios mokyti savo vaikus namuose, gali kreiptis išimties tvarka, kad jų vaikas būtų atleistas nuo įtraukimo į registruotą mokyklą. Tėvai / globėjai turi įtikinti švietimo sekretorių, kad jų vaikas bus mokomas taip pat reguliariai ir taip pat gerai, kaip ir registruotoje formalize mokykloje.
Naujojoje Zelandijoje yra trys pagrindinės mokyklų kategorijos: valstybinės mokyklos, valstybinės integruotos mokyklos (dažniausiai religiniu pagrindu) ir privačios (nepriklausomos) mokyklos. Valstybinėse mokyklose mokosi apie 84,9%, valstybinėse integruotose – 11,3%, privačiose – 3,6% mokinių.
Naujosios Zelandijos mokyklos nustato mokyklų klasių lygius pagal mokinių kohortos mokymosi metus, naudodamos 13 akademinių metų lygių/klasių, sunumeruotų nuo 1 iki 13. Mokiniai, kuriems sukanka penkeri metai, prdeda mokymąsi pirmame lygyje, jei jie pradeda lankyti mokyklą mokslo metų pradžioje. Mokiniai, kuriems kalendorinių metų pabaigoje sukanka penkeri, gali pradėti mokytis 0 lygyje arba pasilikti 1 lygyje kitais mokslo metais, atsižvelgiant į jų akademinę pažangą.
Švietimo ministerija atskiria akademinių ir finansavimo metų lygius, orientuojantis į tai, kada mokinys pirmą kartą pradeda lankyti mokyklą.
Pradinis ugdymas trunka aštuonerius metus (0–8 metai). Priklausomai nuo vietovės, paskutiniai dveji pradinio ugdymo metai gali įgyvendinami pradinėje mokykloje, vidurinėje mokykloje arba pagrindinėje mokykloje. Pradinės mokyklos, į kurias vaikai eina iki aštuonerių metų imtinai, vadinamos pilnomis pradinėmis mokyklomis. Dvylikamečiai – trylikamečiai vaikai pradeda mokytis vidurinėje mokykloje.
Vidurinis išsilavinimas, vadinamasis aukštesnysis ar koleginis, trunka penkerius metus (nuo devintos iki tryliktos klasės). Į vidurinį išsilavinimą paprastai pereina 12–13 metų amžiaus. Vidurinis išsilavinimas, taip pat žinomas kaip vidurinė mokykla arba kolegija, trunka penkerius metus (9–13 metai).
Visos valstybinės ir valstybinės integruotos mokyklos vadovaujasi nacionaline ugdymo programa/curriculum: Naujosios Zelandijos curriculum (NZC) anglakalbėms mokykloms ir Te Marautanga o Aotearoa (TMoA) maorių kalba grindžiamoms mokykloms. Privačios mokyklos neprivalo laikytis nacionalinio curriculum, tačiau turi turėti ugdymo programą, kuri būtų bent lygiavertė NZC arba TMoA.
Naujosios Zelandijos curriculum ir Te Marautanga o Aotearoa turi aštuonis lygius/klases, sunumeruotus nuo 1 iki 8, ir aštuonias pagrindines mokymosi sritis: anglų (NZC) arba maorių (TmoA); menus; sveikatą ir fizinį lavinimą; kalbų mokymąsi (įskaitant maorių kalbą NZC ir anglų kalbą TMoA); matematiką ir statistiką; gamtos mokslus; socialiniai mokslus; technologijas.
Pagrindinė vidurinės mokyklos kvalifikacija Naujojoje Zelandijoje yra Nacionalinis išsilavinimo pažymėjimas (National Certificate of Educational Achievement-NCEA), kuris siūlomas visose valstybinėse ir valstybinėse integruotose mokyklose. Kai kurios mokyklos siūlo Kembridžo tarptautinius egzaminus (CIE) arba tarptautinį bakalaureatą (International Baccalaureate-IB) kartu su NCEA.
Naujojoje Zelandijoje yra trijų tipų mokyklos: valstybinės mokyklos, kurios priklauso vyriausybei ir yra jos finansuojamos; valstybinės integruotos mokyklos, kurios yra valstybės finansuojamos, bet gali imti privalomus mokesčius; privačios mokyklos su nustatytais metiniais mokesčiais.
Valstybinės mokyklos yra valstybės finansuojamos ir valdomos, Naujosios Zelandijos piliečiams ir nuolatiniams gyventojams jos yra nemokamos. Tačiau tikimasi, kad mokiniai ir tėvai mokės už raštinės reikmenis, uniformas, vadovėlius ir mokyklines keliones. Mokyklos gali prašyti finansinio savanoriško aukojimo, kad papildytų savo vyriausybės skiriamą joms finansavimą.
Kiekvienai valstybinei mokyklai vadovauja renkama patikėtinių taryba, kurią sudaro mokyklos direktorius, keli patikėtiniai (paprastai penki), kuriuos renka mokinių tėvai, vienas mokyklos personalo išrinktas personalo patikėtinis, o vidurinėse mokyklose ir vienas mokinys, t.y. mokinių išrinktas patikėtinis. Valstybinės mokyklos vadovaujasi nacionaliniu curriculum ir privalo išlikti pasaulietinėmis.
Maždaug 85% mokinių mokosi valstybinėse mokyklose. Valstybinės integruotos mokyklos – tai buvusios privačios mokyklos, pasirinkusios integruotis į valstybinę švietimo sistemą, tapusios valstybinėmis, tačiau išlaikiusios savo „ypatingą pobūdį“: joms vadovauja religinė bendruomenė ar specialistų grupė. Tokios buvo įsteigtos 1975 m. po to, kai beveik žlugo tuometinė privati katalikiška mokyklų sistema, kuri patyrė finansinių sunkumų ir grasino užvaldyti valstybinę mokyklų sistemą, jei jas uždarys.
Dauguma valstybinių integruotų mokyklų yra katalikiškos, tačiau atstovaujama ir kitoms krikščioniškoms konfesijoms, religijoms ir švietimo filosofijoms. Privačių mokyklų savininkai dalyvauja mokyklos patikėtinių taryboje, siekdami užtikrinti, kad būtų išlaikytas ypatingas pobūdis. Valstybinės integruotos mokyklos ima „lankymo mokesčius“ iš tėvų, kad padengtų išlaidas už vis dar privačią žemę ir pastatus bei visas skolas, susikaupusias iki integracijos.
Įprasti lankymo mokesčiai svyruoja nuo 240 iki 740 NA dolerių per metus katalikiškoms mokykloms ir nuo 1150 iki 2300 NZ dolerių per metus nekatalikiškoms valstybinėms mokykloms. Apie 10 % mokinių mokosi valstybinėse integruotose mokyklose Privačios mokyklos gauna mažiau finansavimo iš vyriausybės ir yra Laban priklausomos nuo mokesčių, kuriuos moka mokinių tėvai, paprastai tai sudaro apie 20 000 NZ dolerių per metus. Privačiose mokyklose mokosi apie 4% mokyklinio amžiaus vaikų.
Užsakomosios (Charter) mokyklos Naujojoje Zelandijoje buvo valstybės finansuojamos, jos veikė už įprastos valstybinės sistemos ribų ir nesilaikė nacionalinio curriculum mokymo. Tokių mokyklų steigimas prasidėjo 2014 m. su penkiomis mažomis mokyklomis. Užsakomosios mokyklos neturėjo dirbti su registruotais ar apmokytais mokytojais; mokytojai neprivalėjo turėti galiojančių praktikos pažymėjimų. Pradedant 2017 m. ir baigiant 2018 m. nuo rugsėjo mėn., visos buvusios užsakomosios mokyklos tapo valstybinėmis integruotomis mokyklomis.
Nors kai kuriose mokyklose esama persidengimų, pradinė mokykla tradiciškai tęsiasi nuo 0 iki 8 klasės, o vidurinė – nuo 9 iki 13 klasių. Priklausomai nuo vietovės, 7 ir 8 klasėse gali būti mokomasi arba „pilnoje“ pradinėje mokykloje (priešingai nei 0–6 klasėms, kurios „prisideda“ prie pradinės mokyklos), arba atskiroje 7–13 klasių vidurinėje mokykloje.
Mokyklos, kuriose vyksta pradinis ir vidurinis mokymas/is būdingos privačioms mokykloms bei valstybinėms, vadinamosioms „vietovės mokykloms“, kuriose populiacijos dydis nepateisina lūkesčio atskirti pradines ir vidurines mokyklas.
Mokyklų tipai Naujoje Zelandijoje
Naujoje Zelandijoje yra šešių tipų mokyklos:
Prisidedanti (contributing) pradinė mokykla: 0–6 vaiko amžiaus metai (5–11 metų amžiaus; kai kuriais atvejais 4 metų amžiaus). Privačių prisidedančių mokyklų Naujoje Zelandijoje nėra.
Pilna pradinė mokykla: 1–8 klasės (5–13 metų vaiko amžius). Būdinga integruotoms ir privačioms mokykloms.
Pagrindinė (intermediate) mokykla: 7–8 klasės (10–13 metų vaiko amžius). Egzistuoja tik dvi nevalstybinės pagrindinės mokyklos.
Pilna vidurinė mokykla: 9–13 klasės (13–18 metų vaiko amžius).
7–13 klasių pilna vidurinė mokykla arba vidurinė mokykla su pagrindine – 7–13 klasės (10–18 metų vaiko amžius). Būdinga integruotoms ir privačioms mokykloms bei valstybinėms mokykloms Inverkargilio ir Pietų salos provincijose.
Sudėtinė/mišri (composite) mokykla arba vietovės/rajono mokykla: 1–13 klasės (5–18 metų vaiko amžius). Būdinga integruotoms ir privačioms mokykloms.
Kai kurios mokyklos nepatenka į tradicines metų grupes. Visų šių tipų mokyklos yra retos, jų yra mažiau nei dešimt visoje valstybėje.
Pagrindinė (moddle) mokykla: 7–10 klasių (10–15 metų vaiko amžius). Yra tik šešios tokios mokyklos.
Vyresniųjų (senior) mokykla: 11–13 klasių (14–18 metų). Tokios mokyklos yra keturios.
Be to, yra trys kiti mokyklų tipai, kuriuos įvardija NZ Švietimo ministerija:
Analogiška (correspondent) mokykla: tik 13 klasė (amžius 19 metų). Teikiamas nuotolinis mokymas, esantiems atokiose vietovėse arba pagal atskirus dalykus, kurių nesiūlo mokykla. Vienintelė tokio tipo mokykla NZ yra nacionalinė korespondencijos mokykla: Te Aho o Te Kura Pounamu.
Specialioji mokykla: nuo 21 metų amžiaus. Teikiamas specialusis ugdymas asmenims, turintiems intelekto, regos ar klausos sutrikimų arba mokymosi ir socialinių sunkumų, kurie gauna nuolatinės išteklių schemos finansavimą valstybėje.
Paauglių tėvų skyrius: 9–15 klasės (12–19 metų amžius). Skirta paaugliams tėvams, besimokantiems vidurinėje mokykloje. Šios mokyklos priklauso konkrečios vidurinės mokyklos jurisdikcijai, tačiau iš esmės yra savarankiškos.
Ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas Naujoje Zelandijoje
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sistema Naujojoje Zelandijoje pasižymi lankstumu, įvairove ir unikaliu požiūriu į kiekvieno vaiko ugdymą. Šios sistemos pagrindas – individualūs vaikų poreikiai, pagarba vaiko asmenybei ir savarankiškumui bei integralus požiūris į jų fizinį, emocinį ir socialinį vystymąsi. Šalyje vyraujant įvairioms pedagoginėmis kryptims, reikšmingą vietą užima Valdorfo pedagogika, kuri formuoja daugelio švietimo įstaigų filosofiją, struktūrą ir ugdymo praktikas.
Valdorfo pedagogika, kuria vadovaujasi daugelis Naujosios Zelandijos ikimokyklinio ugdymo įstaigų yra orientuota į platų ir holistinį vaikų ugdymą. Ši sistema siekia rasti darną tarp trijų svarbių asmenybės sričių – proto, širdies ir kūno. Tai reiškia, kad vaikai lavina ne tik pažintinius gebėjimus, bet ir mokosi kūrybiškumo, vysto emocinį intelektą bei įtraukia fizines veiklas per skirtingus žaidimus ir praktines veiklas. Ugdymas grįstas Valdorfo pedagogika skatina natūralią vaikų smalsumo raišką, pabrėžiant mokymosi proceso, o ne galutinio rezultato svarbą.
Naujosios Zelandijos ugdymo filosofijos ir praktikos kontekste didelis dėmesys skiriamas vaikų bendruomeniškumo jausmui ugdyti. Šioje šalyje Valdorfo pedagogika taip pat įjungia maorių tradicijas, pvz., pagarbą gamtai, bendruomenės ryšių puoselėjimą ir „ako“ (abipusio ugdytojo ir ugdytinio mokymo bei mokymosi) sąveikas, taip užtikrinant autentišką ugdymo patirtį.
Vienas iš išskirtinių Naujosios Zelandijos ikimokyklinio ugdymo bruožų – aplinkos kūrimas, skatinantis vaikų smalsumą, saviraišką ir aktyvų dalyvavimą ugdymo veiklose. Dažnai mokyklos yra įrengtos namų tipo pastatuose, siekiant sukurti jaukią, mažiesiems pažįstamą namų aplinką. Tiek vidaus, tiek lauko erdvės yra suplanuotos taip, kad skatintų natūralų vaikų judėjimą ir savarankišką tyrinėjimą.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigose vidaus edukacinės erdvės yra neperkrautos, jose vyrauja natūralios medžiagos, šilti tonai ir daug vietos laisvam vaikų žaidimui. Mokytojai stengiasi išvengti perteklinės stimuliacijos, kuri galėtų blaškyti vaikus, ir siekia sukurti tokią ugdymosi aplinką, kurioje vaikai jaustųsi saugūs ir įkvėpti mokytis bei pažinti. Lauko edukacinėse erdvėse yra daug atvirumo ir natūralumo: didelės pievos, sodai, medžiai, smėlio dėžės ir natūralių elementų pripildytos žaidimų aikštelės. Vaikai skatinami išgyventi gamtos artumą, žaisti basomis patiriant prisilietimą prie Papatūānuku – motinos žemės ir suvokti aplinką kaip mokymosi šaltinį.
Ikimokyklinio ugdymo kasdienė veikla Naujojoje Zelandijoje remiasi subalansuotu dienos ritmu, kuris suteikia vaikams aiškią struktūrą ir saugumo jausmą. Dienos ritmas ugdymo įstaigose yra suskirstytas į veiklas, kurios lavina protą, širdį ir ryšį su žeme.
Mokymo procesas paliečiantis vaikų protą prasideda ramiais ryto ritualais, pavyzdžiui, bendru ratu, pasakojant istorijas, ar dalijantis mintimis. Tai padeda vaikams susikoncentruoti ir pasiruošti veikloms, kurios lavina jų pažintinius gebėjimus. Mokymasis vyksta natūraliai – per pasakojamas istorijas, žaidimus, ar paprastus vaikams suprantamus eksperimentus, kurie sužadina smalsumą ir ugdo kritinį jų mąstymą.
Kūrybinio ir emocinio intelekto ugdymas, t.y. ugdymas širdžiai vyksta per piešimą, dainavimą, šokius ar vaidinimus padedant vaikams išreikšti emocijas bei skatinant jų empatiją. Socialinėse veiklose stiprinami vaikų gebėjimai bendradarbiauti ir kurti ryšius su bendraamžiais. Gana didelė dalis vaikų veiklų vyksta lauke, todėl kuriamas ryšys su žeme tampa ypač reikšminga ugdymo dalimi. Šis ryšys kuriamas ir ugdomas per sodo priežiūros, augalų sodinimo veiklas įtraukiant praktines užduotis, kurios moko vaikus atsakomybės ir rūpinimosi aplinka.
Vaikai skatinami stebėti kaip keičiasi gamta, metų laikai, vabzdžių ir augalų gyvenimo ciklai. Tokiu būdu kuriamas gilus vaikų ryšys su gamta, padedantis ugdyti ekologinį sąmoningumą ir skatinant rūpintis mus supančia aplinka bei jos išsaugojimu nuo mažens.
Priėmimas į valstybines mokyklas
1991 m. ketvirtoji nacionalinė vyriausybė ir 1991 m. Švietimo pakeitimo įstatymas NZ panaikino geografiškai grįstą valstybinės mokyklos priėmimo schemą. Nors geografinis principas labai atvėrė mokiniams galimybę rinktis mokyklas, tačiau tai turėjo nepageidaujamų pasekmių. Populiariose aukštesnio reitingo mokyklose mokinių skaičius labai išaugo, o mažiau populiariose žemo reitingo mokyklose mokinių skaičius sumažėjo.
Mokyklos galėjo taikyti mokinių priėmimo limitą, jei iškiltų perpildymo rizika, tačiau pagal šią schemą buvo remtasi principu „primas atėjai, pirmas ir pateksi“, todėl vietiniai mokiniai galėjo patirti atskirtį.
2000 m. Švietimo pakeitimo įstatymas, priimtas Penktosios leiboristų vyriausybės, iš dalies išsprendė šią problemą, įdiegdamas naują mokinių priėmimo nustatymo sistemą tokiomis aplinkybėmis, kai mokykla pasiekia savo skaičių ir turi vengti perpildymo. Mokyklos, kurios vykdo priėmimo programas, turi geografiškai apibrėžtą „namų zoną“. Gyvenamoji vieta šioje zonoje arba mokyklos pensione (jei toks yra) suteikia teisę patekti į Mokyklą.
Mokiniai, gyvenantys už mokyklos namų zonos ribų, gali būti priimami, jei yra laisvų vietų, tokia prioriteto tvarka: specialiosios programos; šiuo metu besimokančių mokinių broliai ir seserys; buvusių mokinių broliai ir seserys; buvusių mokinių vaikai; valdybos darbuotojų ir darbuotojų vaikai; visi kiti mokiniai. Jei paraiškų yra daugiau nei laisvų vietų, atranka turi būti atliekama atsitiktine tvarka.
Sistemą apsunkina, jei kai kurios valstybinės mokyklos turi internatus už mokyklos zonos ribų gyvenantiems mokiniams. Paprastai šie mokiniai gyvena izoliuotuose ūkininkavimo regionuose Naujojoje Zelandijoje arba jų tėvai gali gyventi ar dirbti iš dalies užsienyje. Daugelis vidurinių mokyklų siūlo ribotas stipendijas savo internatui, kad pritrauktų talentingus studentus, imituodami privačių mokyklų praktiką.
Nuo 2010 m. rugsėjo mėn. 700 iš 2550 Naujosios Zelandijos pradinių ir vidurinių mokyklų naudojasi registravimo/priėmimo schema, o likusios 1850 mokyklų yra „atvira registracija/priėmimas“. Rai reiškia, kad bet kuris mokinys gali stoti į mokyklą be atmetimo. Priėmimo schemos dažniausiai egzistuoja didžiuosiuose miestuose ir miestuose, kur mokyklų tankumas yra didelis ir mokyklos pasirinkimas yra aktyvus; jie retai taikomi pradinėms mokykloms kaimo vietovėse ir vidurinėse mokyklose už didžiųjų miestų ribų, kur mokyklų tankumas mažas, o mokyklų pasirinkimą riboja atstumas iki artimiausios alternatyvios mokyklos.
Kritikuojama, kad sistema stokoja objektyvumo, nes riboja tėvų galimybes pasirinkti mokyklas, mokyklų galimybes pasirinkti savo mokinius, nors sistema suteikia teisę visiems bendruomenėje gyvenantiems mokiniams patekti į mokyklą, nepaisant jų akademinio ar socialinio profilio.
Naujosios Zelandijos profesinis mokymas ir aukštųjų mokyklų reputacija
Reaguodama į vis didėjančią kritiką, kad Naujosios Zelandijos švietimo sistema buvo per daug orientuota į akademines žinias ir nesuteikia vaikams praktinių įgūdžių, Naujosios Zelandijos liberalioji vyriausybė priėmė 1895 m. profesinio ir techninio pagrindinio mokymo įstatymą, siekdama įsteigti klases, kuriose mokiniai mokytųsi profesinių (manual) ir techninių įgūdžių mokymo programos/curriculum. Tai nebuvo labai veiksminga ir po penkerių metų buvo priimtas 1900 m. profesinių ir techninių instrukcijų įstatymas, kuriuo buvo nustatytos dotacijos švietimo taryboms steigti profesinio mokymo mokyklas kaip vidurinio ugdymo formą.
Dauguma vidurinių mokyklų nenorėjo keisti savo curriculum, nes tarp mokytojų vyravo įsitikinimas, kad tokia nuostata nuneigia akademinįs išsilavinimą. Po dvejų metų vyriausybė 1902 m. priėmė pataisą, leidžiančią veik nepriklausomai rankinio/profesinio ir techninio mokymo mokykloms.
Rankinio mokymo mokyklos iš pradžių mokė penktoje ir šeštoje klasėje; berniukai budo mokomi medžio ir metalo apdirbimo, o mergaitės – kulinarijos, skalbimo ir siuvimo. Sukūrus vidurines mokyklas po Antrojo pasaulinio karo, dauguma jų funkcijų buvo įtrauktos į mokymo programas, o rankinio mokymo (manual training) / profesinės mokyklos buvo uždarytos arba integruojamos į kitas mokyklas. Profesinis ir techninis mokymas dabar yra Naujosios Zelandijos curriculum dalis.
Kvalifikacijų sąranga yra Naujosios Zelandijos švietimo teikėjų siūlomų kvalifikacijų lygio ir kokybės pripažinimo sistema. Visa NZ kvalifikacijų sąrangoje (New Zealand Qualifications Framework (NZQF)) nurodytos kvalifikacijos garantuoja kokybę, kuri yra pripažinta ir patikima visame pasaulyje. Naujosios Zelandijos kvalifikacijų sąranga turi 10 lygių:
* 1–4 lygiai apima Nacionalinį išsilavinimo pažymėjimą (NCEA) – pagrindinę kvalifikaciją vidurinėse mokyklose ir pagrindinį profesinį mokymą.
* 5–6 lygiai apima sub-laipsnio profesinį pažymėjimą ir diplomus.
* 7–10 lygiai apima bakalauro ir magistro kvalifikacinius laipsnius.
Naujojoje Zelandijoje yra aštuoni valstybės finansuojami universitetai, 16 technologijos institutų ir politechnikumų, kurie buvo sujungti į Te Pūkenga – Naujosios Zelandijos įgūdžių ir technologijų institutą (NZIST), ir apie 550 privačių mokymo įstaigų (PTE), įskaitant anglų kalbos mokyklas.
Visi aštuoni Naujosios Zelandijos universitetai (Auckland University of Technology, Lincoln University, Massey University, University of Auckland, University of Canterbury, University of Otago, University of Waikato, Victoria University of Wellington) pagal QS World University Rankings patenka į 2% geriausių pasaulyje.
Maorių (Māori) kalba NZ švietime
1972 m. Ngā Tamatoa (Ngā Tamatoa (Kariai) buvo maorių aktyvistų grupė, kuri veikė aštuntajame dešimtmetyje, siekdama propaguoti maorių teises, kovoti su rasine diskriminacija ir kovoti su Naujosios Zelandijos vyriausybės vykdoma neteisingumu, ypač Waitangi sutarties pažeidimais) surinko daugiau nei 30 000 parašų peticiją.
Ji paragino vyriausybę siūlyti maorių kalbą mokyklose kaip dovaną iš maorių Pākehai (baltiesiems Naujosios Zelandijos gyventojams). Tai buvo svarbus viešas aktas, apimantis peticijos įteikimą Parlamentui 1972 m. rugsėjo 14 d.
Nors anglų kalba yra dominuojanti mokymosi kalba visoje Naujojoje Zelandijoje, pastaraisiais metais buvo dedamos pastangos padidinti maorių kalbos mokymosi galimybes Naujojoje Zelandijoje, kaip vieną iš trijų oficialiųjų Naujosios Zelandijos kalbų (anglų, maorių, NZ gestų).
Prieš atvykstant pirmiesiems Europos naujakuriams į tai, kas taps Naująja Zelandija, maorių visuomenėje vyravo tradicinės švietimo sistemos (ritualinis žinių perdavimas daugumai maorių, o formalesnis wānanga – „mokymosi namai“ – modelis apėmė visų pirma gimines) buvo natūraliai vykdomi maorių kalba.
1816 m. buvo atidaryta pirmoji misijų mokykla, kurioje buvo mokoma maorių Salų įlankoje. Čia prioritetas budo skiriamas mokymuisi maorių kalba. Nuo pat Europos naujakurių atvykimo, etniniia maoriai nenutrūkstamai visų pirma mokėsi maorių kalbos. Tik tada, kai 1867 m. buvo priimtas Gimtosios mokyklos aktas, Vyriausybė sistemingai teikė pirmenybę anglų kalbai kaip maorių vaikų ugdymo priemonei. Tačiau net ir priėmus aktą, nuostata anglų kalba nebuvo griežtai vykdoma iki 1900 m.
Nuo 1903 m. buvo priimta vyriausybės politika, kuria siekiama atgrasyti ir net bausti maorių kalbos vartojimą žaidimų aikštelėse. Trečiojo dešimtmečio pradžioje Švietimo direktoratas blokavo Naujosios Zelandijos mokytojų federacijos iniciatyvą įtraukti maorių kalbą į mokymo programą. Nors ir ne vienintelis veiksnys, maorių kalbos draudimas švietime prisidėjo prie plačiai paplitusio maorių kalbos mokėjimo praradimo. Iki Maorių, mokančių ta kalbą, skaičius sumažėjo nuo 95% 1900 m. iki 25% 1960 m.
Dėmesys smukusiems maorių akademiniams laimėjimams septintajame dešimtmetyje ir kalbos praradimas, dėl kurio aštuntajame dešimtmetyje Nga Tamatoa ir Te Reo Māori draugija pradėjo stiprų lobizmą dėl kalbos įvedimo į mokyklas. Kartu su tuo iki 1973 m. kiekvienoje mokytojų kolegijoje buvo įsteigtos maorių studijų programos.
Tada devintasis dešimtmetis pažymėjo lemiamą maorių vidurinio ugdymo atgimimo dešimtmetį, kai 1981 m. buvo įkurtas pirmasis kōhanga reo („kalbos lizdas“ – iš esmės visiškai panardinamas į maorių vidurinio ugdymo įstaigą ir darželį), pirmasis kura kaupapa (įkurta Hoani Waititi Marae, Vakarų Oklande) 1985 m. Waitangi tribunolas nusprendė, kad maorių kalbai garantuojama apsauga pagal 1986 m. Waitangi sutarties II straipsnį ir 1987 m. priimtą maorių kalbos įstatymą, pripažįstantį maorių kalbą oficialia NZ kalba.
Pagal dabartinius Naujosios Zelandijos švietimo įstatymus maorių kalbos mokymas yra prieinamas daugelyje šalies vietų, tiek kaip dalykas įprastoje mokykloje, kurioje mokoma anglų kalbos, tiek panardinant į maorių kalbos mokymą mokykloje. Visiško panardinimo mokyklos paprastai vadinamos Kura Kaupapa Māori. Nors per pastaruosius 5 metus maorių kalbos programose besimokančiųjų skaičius išliko gana stabilus, bendras mokinių skaičius ir procentas nuo 2004 m. sumažėjo.
Apie autores: Vilma Žydžiūnaitė, socialinių mokslų, edukologijos habilituota daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo vadybos ir politikos katedros profesorė, Edukologijos tyrimų instituto direktorė, Sveikatos mokslų, slaugos daktarė, Klaipėdos universiteto Slaugos katedros profesorė, Selezijos universiteto Katovicuose (Lenkijoje) profesorė, aukštojo mokslo, mokslininkų rengimo, lyderystės ir darbo komandoje ekspertė.
Monika Kelpšienė, socialinių mokslų, edukologijos bakalaurė, magistrė, Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos tyrimų instituto doktorantė, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo specialistė.