Tai – vos 25-erių Vilniaus Fabijoniškių gimnazijos anglų kalbos mokytojas Jokūbas Širvinskas, kuris į darbą kasdien keliauja su plačia šypsena, nors paties mokytojo istorija – tikrai neeilinė.
Kiek daugiau nei penkerius metus su moksleiviais dirbantis J.Širvinskas pagal savo amžių ir pats priklauso vadinamajai Z kartai – mokytojo teigimu, tiesa, kad tai padeda lengviau atrasti ryšį ir suprasti, kuo gyvena šiandieninis jaunimas, tačiau, įsitikinęs J.Širvinskas, labai daug dalykų mokytojo darbe lemia ir paties žmogaus įsitikinimai, požiūris į savo profesiją.
„Kokią tu energiją skleidi, tokią ir gauni atgal. Šiuo atveju – kai ateini su teigiama energija, ir vaikai tau tą patį atiduoda“, – portalui Lrytas teigė mokytojas.
Turi ir vieną misiją
Galima sakyti, kad J.Širvinskas mokytoju tapo netyčia. 2019 metais studijuodamas anglų filologiją apie pedagogiką jis nė nebuvo susimąstęs, tačiau universitete sulaukė netikėto pasiūlymo. Vienoje mokykloje reikėjo pavaduoti anglų kalbos mokytoją – tuomet ugdymo įstaiga niekaip negalėjo rasti, kas galėtų laikinai mokyti vaikus.
Pagalbos šauksmą išgirdęs J.Širvinskas nusprendė išbandyti savo jėgas.
„Aš ir šiaip gyvenime esu atviras idėjoms ir pasiūlymams – kartais ir tokiems, kurie nežinau, kur nuves, kurie yra netikėti ir net nebūtinai, atrodytų, man skirti. Bet tikiu, kad likimas viską sudėlioja taip, kaip turi būti. Pasikliauju savo nuojauta, tai tuo metu irgi ja pasitikėjau – nuėjau į tą mokyklą.
Neturėjau jokios patirties, bet kažkaip prilipo. Ir man patiko, ir mokiniams patiko, ir tuometinei direktorei, pavaduotojui. Vėliau mane parekomendavo į vieną privačią mokyklą, kur irgi padirbau kelerius metus“, – pasakojo mokytojas.
Vėliau J.Širvinskas metams išvyko mokytis į užsienį – grįžęs rimtai svarstė, ar grįžti dirbti atgal į mokyklą, ar rinktis kitą veiklą – pavyzdžiui, neformalųjį švietimą. Tačiau likimas jam padiktavo ir šį atsakymą – vaikinas sulaukė pasiūlymo prisijungti prie Fabijoniškių gimnazijos mokytojų komandos.
Joje J.Širvinskas šiandien ir moko anglų kalbos.
Tiesa, suvokimas, kad mokytojo darbas yra tai, ką jis bent šiuo gyvenimo etapu turėtų daryti, J.Širvinską aplankė ne iš karto – galvoje teko sau atsakyti ne į vieną klausimą. Už tai, kad pedagogikos keliu norėjo žengti toliau, jis dėkoja ir savo pirmiesiems mokiniams, kurie jau baigę mokyklą.
„Supratau, kad čia ir nuo žmogaus priklauso – kokią tu energiją skleidi, tokią ir gauni atgal. Šiuo atveju – kai ateini su teigiama energija, ir vaikai tau tą patį atiduoda“, – įsitikinęs J.Širvinskas.
Apie mokytojo darbą niekada anksčiau negalvojęs J.Širvinskas prisipažino, kad pats būdamas mokiniu mokyklą matė kaip suvaržymų vietą. Dabar, pasak jo, laikai pasikeitė, į ugdymo įstaigas ateina nemažai jaunų mokytojų, kuriems svarbūs ne tik vaikų akademiniai pasiekimai, bet ir jų savijauta.
J.Širvinskas iš pirmo žvilgsnio neprimena tradicinio mokytojo – jis juokėsi, kad dar ir šiandien jį neretai supainioja su mokiniais.
„Taip pat turiu ir auklėtinius, dešimtokus, tai jei tenka turėti kokią išvyką, dažnai atvykus paprašo tėvų sutikimo ar lydinčio grupės vadovo, nors aš stoviu šalia. Tai priimu kaip komplimentą – man smagu ir gera, kad taip jaunai atrodau, bet niekada dėl to nepatyriau kažko neigiamo.
Dažniausiai pasijuoki, bet būdavo, kad mokytojai ir aprėkdavo koridoriuje, kad esu be uniformos, arba kolegos ilgą laiką galvojo, kad tiesiog mokinys mokykloje vaikšto.
Aišku, gal kažkiek dar priklauso ir nuo aprangos – turiu laisvesnį stilių, mėgstu laisviau apsirengti ir gal kartais neatrodau kaip mokytojas“, – svarstė pašnekovas.
25-erių mokytojas, paklaustas, ar toks jaunas amžius dirbant mokykloje yra pranašumas, svarstė, kad ir jaunesni, ir vyresni mokytojai turi savų pliusų ir minusų. Visgi, pasak J.Širvinsko, jaunam mokytojui suprasti šiandieninę kartą dažniausiai yra lengviau.
„Gali kažkiek labiau suprasti dalykus, kurie yra bendri – ar tai būtų socialiniai tinklai, ar kažkas kito, kuo jaunimas domisi. Kadangi ir pats esu aktyvesnis socialiniuose tinkluose, tai žinau, kad mokiniai stebi, patys kartais pasidalina, ką jie matė, kur buvo, sutinka mane kažkokiame koncerte ar renginyje, tai vis tiek prasilenki tiek fiziškai, tiek ir internete.
Tai leidžia tiek mokytojui lengviau suprasti jaunimą, tiek ir jaunimui leidžia lengviau bendrauti su mokytoju“, – įsitikinęs jis.
Socialiniame tinkle „TikTok“ talpinamus šmaikščius J.Širvinsko vaizdo įrašus peržiūrėjo jau tūkstančiai žmonių – pavyzdžiui, vieną iš jų matė jau pusė milijono vartotojų. „TikTok“ platformoje mokytojas dalijasi savo kasdienybės mokykloje akimirkomis – parodo, kaip tą dieną yra apsirengęs, o bene daugiausiai reakcijų sulaukia juokingos jam parašytos mokinių žinutės, kuriomis mokytojas anonimiškai pasidalija.
„Mokiniai irgi visada pasijuokia, pasidžiaugia, kad įkėliau vieno ar kito iš jų žinutę. Ir jie patys nebijo pajuokauti, parašyti. Kol kas sulaukiau tikrai daug pozityvo“, – pasakojo mokytojas.
Visgi J.Širvinskas svarstė, kad tokio turinio kėlimas į internetinę erdvę turi ir svarbią misiją – įkvėpti kitus, galbūt dar tik svarstančius apie mokytojo profesiją.
„Pamačiau, kad žmonėms tai atrodo įdomu, susilaukiau žinučių, ir supratau, kad jeigu galiu taip pasiekti kažkokią žmonių auditoriją, galbūt mokinius, galbūt kitus jaunus mokytojus, ir įnešti laisvės, gal kažkam ir įkvėpimo, tai norisi išnaudoti tą platformą.
Man irgi tai yra savotiška realizacija ir šiaip smagu su mokiniais pajuokauti, pakalbėti, atrasti bendrų temų, ir jiems patiems gal neįprasta matyti, ką mokytojas veikia po pamokų.
Tai mane įkvepia, ypač tas teigiamas ryšys, kuris atsiranda. Sulaukiau žinučių, kad kai kuriuos net įkvėpiau tapti mokytoju, tai man čia išvis geriausias dalykas, jei kažką gali įkvėpti pasirinkti profesiją“, – pasakojo anglų kalbos mokytojas.
Pirmiau – savijauta, o ne akademiniai pasiekimai
Pasak J.Širvinsko, mokytojo darbas tikrai nėra lengvas, tačiau pedagogas iš esmės pats renkasi, kaip į šią profesiją žiūrės. Nors viešojoje erdvėje kalbama apie daug mokytojus liečiančių problemų ir skaudulių, savo pavyzdžiu jis nori parodyti ir kitą, pozityvesnę šio darbo pusę.
„Yra ir popierizmo, ir visokių niuansų, tad gali kabintis už to negatyvo, bet man norisi labiau kabintis už pozityvo ir rodyti gerąją pusę, kuri yra.
Čia vėlgi nuo žmogaus priklauso, kaip jis pats jaučiasi. Aš dar galiu save ir kitur realizuoti – gal kažkam trūksta tos realizacijos ir vien tik tame užsisukus galbūt nesijaučiama gerai. Tikiuosi, kad man ir toliau pavyks balansuoti tarp skirtingų veiklų ir neteks nusivilti“, – aiškino mokytojas.
Pats J.Širvinskas dirba ne tik mokykloje, bet ir ir neformaliojo ugdymo srityje, vasarą veda įvairias stovyklas, tarptautinius projektus ir mokymus jaunimui. Taip pat labai mėgsta fotografiją ir filmavimą.
„Turiu ir naujai mokykloje įkurtą vizualiųjų menų būrelį, tai stengiuosi ir meninę, ir švietimo pusę pajungti. Man atrodo, tai labai padeda ir pačiam gauti įkvėpimo, idėjų pamokoms ir apskritai darbe. Man toks balansavimas tinka ir patinka“, – tvirtino jis.
Nors didelė dalis mokytojų Lietuvoje yra vyresnio ar jau pensinio amžiaus, su jais J.Širvinskas taip pat sutaria puikiai ir visada randa bendrų temų.
„Kadangi dirbu Fabijoniškių gimnazijoje, sakyčiau, didelė dalis mūsų mokytojų yra jauni – tas yra džiugu. Kažkaip ir su vyresniais labai gerai sekasi sutarti. Galbūt kai tu nesi vienas ir yra daugiau jaunimo, susidaro tokia bendruomenė ir bent jau mane pasiekia tik pozityvumas.
Kolegos labai padedantys, ir patys dažnai klausia apie mano projektus, nes norėtų sudalyvauti, mokinius nusiųsti“, – pasakojo anglų kalbos mokytojas.
Nors jau daugiau nei penkerius metus moko jaunus žmones, J.Širvinskas prisipažino jaučiantis, kad iš moksleivių ir pats kasdien išmoksta labai daug.
„Per jų bendravimą, tam tikrų klausimų uždavimą, atrodo, dar daugiau apie save suprantu ir išsiaiškinu. Vyksta labai graži sinergija, kuomet keitiesi pozityviais dalykais ir gali mokytis.
Manau, kai mokytojas turi norą ne tik išmokyti, bet ir pats kažko išmokti, jam ir pačiam yra lengviau kasdien eiti į darbą. Aš tiesiog kas rytą su džiaugsmu ir šypsena einu, man yra labai gera, smagu ir įdomu, nes noriu ir perteikti žinias, ir pats kiekvieną dieną kažko išmokti.
Kiekviena diena mokykloje yra nenuspėjama, ir tas monotonijos nebuvimas mane labai žavi“, – kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, kaip apibūdintų darbą su šiandienine mokinių karta, J.Širvinskas pirmiausia išskyrė abipusę pagarbą, kuri klasėje yra bendravimo pamatas.
„O iš mokytojo pusės žiūrint – ir buvimas lygiu. Tai nereiškia buvimo draugu, bet svarbu gerbti vienam kitą – tada gali kurtis sveikas santykis ir ryšys tarp mokytojo ir mokinio, kada mokinys gali tavimi pasitikėti, o mokytojas gali pasitikėti mokiniu.
Ir pats atsimenu mokytojų iš savo patirties, kurie norėdavo panaudoti tą galios poziciją – kartais juokaujame su kolegomis, kad kai kurie mokytojai turbūt savo skriaudas iš mokyklos atėjo ištaisyti.
Tai ne visiems galbūt pavyksta, gal ne visi nori, bet svarbiausias patarimas galėtų būti toks, kad dirbant mokykloje mokiniai mokytojui būtų pirmoje vietoje. Kaip jie jaučiasi, kaip jaučiasi pamokoje, mokykloje, o tada jau – akademiniai dalykai.
Nes jei tu nesijauti gerai, tie akademiniai dalykai išvis nebus įdomūs, niekas neįsidės į galvą, jei jausi stresą ir įtampą“, – pabrėžė mokytojas.
Ribas brėžia, bet išklauso ir asmeniškiausių paslapčių
Nors vaikai J.Širvinską labai mėgsta, pasak jo, tam tikrą ribą nusibrėžti vis tiek yra labai svarbu – mokytojas ir mokinys neturi tapti draugais.
„Pamokose vaikai yra sakę: „Galvojom, kad čia nieko neveiksim, nes kai jūsų tiktokus žiūrėjome, atrodėte toks laisvas“. Tai taip tikrai nėra. Gal neįprasta, kad žmogus gali būti ir laisvas, bet kartu ir nebijoti pabūti griežtesniu, kai reikia. Stengiuosi atrasti balansą.
Kaip ir kituose darbuose – jei su komandos lyderiu tampi draugu, galbūt kai ateina laikas įvertinti, žmogus gali tikėtis iš tavęs daugiau, nes turi kažkokį ryšį. Mokiniai dažnu atveju to gali nesuvokti, tai išvengiant tokių dalykų tu turi brėžti tą ribą, kad santykis tarp mokytojo ir mokinio būtų sveikas. Bent jau pamokoje tai yra labai svarbus dalykas.
Per pertraukas aš esu laisvesnis – mokiniai yra sakę, kai per pamoką daugiau užduočių daviau, kad nori to jaukumo ir draugiškumo, koks būna, kai mane sutinka gatvėje. Tada suprantu, kad labai gerai, jog tą ribą brėžiu, nes negali duoti visiškos laisvės“, – vertino mokytojas.
Vaikų pasitikėjimą užsitarnavęs J.Širvinskas labai dažnai sulaukia ir itin atvirų moksleivių išpažinčių – jam pasipasakojama ir apie asmeninius skaudulius.
„Kartais jaučiu, kad svarbesnė misija netgi yra pabūti tuo žmogumi, kuris išklauso, kuris neteisia ir tavęs nenuvertina tam tikrose situacijose, tai į šitą vaidmenį tikrai tenka patekti. Kai turi empatijos ir pats esi atviras, priimantis, vaikai, paaugliai tą labai jaučia, todėl ne kartą yra įvairių dalykų tekę išgirsti ir apie šeimas, ir apie santykius, draugus.
Kartais užtenka tik išklausyti penkias minutes, ko kartais net šeimoje vaikai neatranda. Norisi padėti, nes kai pats užaugau, kaip aš sakau, tobuloje šeimoje, man net atrodo keista, kad gali būti kažkaip kitaip, kaip gali būti, kad tėvai neišgirsta ar neišklauso.
Kai turiu tiek asmeninės patirties iš savo šeimos, norisi tuo dalintis su paaugliais, kuriems to labiausiai reikia“, – tvirtino mokytojas.
Bent kol kas savo tolimesnį kelią J.Širvinskas tikrai mato mokykloje, bet, kaip pats sako, savęs įsistatyti į rėmus taip pat nesinori – tada esą susitraukia ir gyvenimo galimybės.
„Noriu likti atviras viskam, ir kur nuves keliai – ten nuves. Bet šiuo metu tikrai norėtųsi dirbti su jaunimu ir dar padėti tą savo indėlį“, – šypsojosi Fabijoniškių gimnazijos anglų kalbos mokytojas.