Gintautas Radzevičius, Kauno Maironio universitetinės gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui, neslėpė: ne tik mažesniuose miestuose, bet ir Kauno mieste sunku pritraukti mokytojų. Ypač – tiksliųjų, gamtos mokslų.
„Mes puoselėjame šiltus santykius kolektyve ir draugiškumą su mokiniais, todėl bendraujame su mūsų gimnaziją baigusiais mokiniais, ir, jei kas įstoję į pedagogines studijas, šnekamės – galbūt norėtų sugrįžti? Daug kas iš baigusių mokinių pas mus atlieka praktiką. Mūsų mokiniai mielai grįžta dirbti pas mus į gimnaziją“, – patirtimi dalijosi G.Radzevičius, pridūręs, kad Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje pedagogais dirba apie dešimt buvusių mokinių. Mokyklos direktorė – irgi buvusi gimnazijos mokinė.
Anot G.Radzevičiaus, jau treji metai kaip gimnazija formuoja ugdymo mokslų klasę. Idėja to imtis kilo po stažuotės Šveicarijoje. Pirmaisiais metais buvo kebliau, tačiau antraisiais ir trečiaisiais metais į pedagogų klases surenkama po 29 mokinius.
Kiekvieną savaitę Vytauto Didžiojo universitete jiems vyksta pedagogikos psichologijos paskaitos, kasmet – praktika darželiuose, progimnazijose, stažuotės kituose miestuose. Kaip paskatinimas žadama kelionė į Šveicariją. „Labai tikimės, kad tai bent iš dalies galėtų išspręsti mokytojų trūkumą“, – vylėsi diskusijos dalyvis.
Daiva Sabaliauskienė, Alytaus Putinų gimnazijos ir Jaunojo pedagogo klubo vadovė, kalbėjo apie tai, kad mokiniai, kurie galėtų būti mokytojais, pastebimi jau mokyklos suole. „Ne be reikalo daugelį metų mokiniai Mokytojo dienos proga stengdavosi kitoje kabineto pusėje pabandyti tapti mokytoju, – sakė D.Sabaliauskienė. –
Mes skatiname stoti į pedagogines studijas. Pernai Alytaus mieste atsirado pirmosios Jaunojo pedagogų klubo užuomazgos, kuomet iš keturių miesto gimnazijų surinkome mokinius, kuriems smalsu būtų tai daryti. Atėjo ir tie, kurie negalvojo apie pedagogiką. Pernai iš mūsų gimnazijos į pedagogikos studijas įstojo šeši mokiniai. Buvo ir tokių, kurie ekonomiką pakeitė į pedagogiką. Man atrodo, tai – gerasis žingsnis.“
Direktorė neslėpė: labai laukiami į praktiką grįžtantys buvę gimnazistai. Mat studento praktika, pasak D.Sabaliauskienės, yra tas laikas, kai gali leisti jam pasimatuoti, kiek jis svarbus švietimo bendruomenei.
„Jei tai nėra iš kito miesto atvykęs studentas, siekiame ir stengiamės, kad jis ir liktų gimnazijoje. Tokią sėkmę šiais metais patyrėme, – džiaugėsi ji. –
Vieninteliam dalykui nepritariu, kuomet viliojame (kolegas – red. past.) vieni nuo kitų. Mums daug svarbiau pritraukti jaunus žmones – keli jauni žmonės bendruomenės vidurkį sumažino iki 50-ies metų. Tie numesti 7-eri metai buvo oho!“
Prof. Renata Bilbokaitė, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorė, pastebėjo: per pastaruosius penkerius metus, kada pradėtos dalinti pirmosios stipendijos, skatinančios jaunus žmones stoti į pedagogikos studijas, pedagogikos studijų patrauklumas išaugo. Tik čia reikia patikslinti: jis kilo tokiose studijų programose, kurios nerengia mokytojų dalykininkų. Gausiau stoja į ikimokyklinio-pradinio ugdymo pedagogiką, priešmokyklinio ugdymo pedagogiką bei specialiąją pedagogiką ir logopediją. Pastarosios srities specialistų dėl įtraukties koncepto trūksta visoje Lietuvoje.
„Stipendijos vienareikšmiškai prisidėjo prie to, kad stojimų skaičius išaugtų. Tai nėra vien mūsų valstybės patirtis“, – komentavo R.Bilbokaitė.
Tomas Bičiūnas, Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas, kalbėjo apie tai, kad tik iš pirmo žvilgsnio pedagogų stygius – finansinė problema. „Yra, kam dviguba alga išspręstų reikalus, tačiau ką tokiu atveju pašauksime dirbti to darbo: ar tuos, kurie širdyje mokytojai, ar tuos, kurie tik dėl ekonominės vertės pamėgins dirbti mokytoju“, – klausė T.Bičiūnas.
Problema – visapusiška. Šiandien neužtenka mokytojų, kurie eitų dirbti iš pašaukimo. Tiek savivaldos, tiek valstybės lygmeniu yra nemažai priemonių, skatinančių išmėginti pedagogo kelią. Pavyzdžiui, jei sutinka per ateinančius penkerius metus trejus metus 0,75 etato dirbti mokytoju, besimokantis žmogus gali gauti daugiau nei 700 eurų stipendiją.
Nijolė Putrienė, Nacionalinės švietimo agentūros direktoriaus pavaduotoja, diskusijoje kalbėjo apie tai, kad didelę pridėtinę vertę mokytojų akyse turi tos mokyklos, kur mokytojui gera. „Jei vadovas stiprus ir supranta mokytojo vertę, mokykla bus patraukli mokytojui“, – sakė N.Putrienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad savivaldybės turi dideles galias prisitraukti mokytojų. Tiesa, nutolusiose savivaldybėse tą padaryti žymiai sunkiau – Vilnius „nusiurbia“ visus, naujai atėjusius į pedagogines studijas.
„Vilniuje mokytojų trūkumas labai didelis ir jis auga. Bet ir kitos savivaldybės ieško labai įdomių būdų ir suranda – čia žaidžia ne finansai.
Jei neklystu, Tauragės savivaldybė pirmoji pradėjo taikyti nuotolinį mokymą antrosioms užsienio kalbom, nes suprato, kad vokiečių kalbos mokytojų jie neturi ir visoje savivaldybėje nėra žmogaus, galinčio mokyti vokiečių kalbos. Tai nėra pats geriausias būdas, tačiau taip galima suteikti vaikams kompetencijas, kurių reikia norint būti vokiečių kalbos žinovu“, – pavyzdį pateikė N.Putrienė.
Jos nuomone, valstybė skiria pinigų stipendijoms, perkvalifikavimui, studijų vietoms, bet pinigų yra tiek, kiek yra – be bendrų darbų nieko nepadarysime, mokytojų neprisitrauksime.
„Mokytojo darbas – labai prasmingas ir suteikiantis daug galimybių. Atrastume tūkstančius mokytojų, kurie galėtų pasidalinti gerosiomis patirtimis“, – įsitikinusi diskusijos dalyvė.
Ją papildė R.Bilbokaitė: beveik 500 studentų akademijoje – persikvalifikuojantys į mokytojus dalykininkus. Jų amžiaus vidurkis – nuo 40 iki 50 metų. Tai žmonės – iš įvairiausių regionų, tačiau juos vienija tai, kad drauge atrado prasmę pedagogo profesijoje.
T.Bičiūnas palietė dar vieną svarbią temą: svarbu ne tik pritraukti naujų veidų – lygiai taip pat svarbu tais veiksmais, kas daroma valstybinėje politikoje, neišstumti specialistų.